Daugiau apie „Be sienų“ nuotykius Turkijoje, Irane, Sibire ir Afganistane skaitykite čia.
|
|
| Be sienų nuotr./Atsargiai, kelyje pradedantis vairuotojas |
Tačiau be visų išvardintų ypatumų mes nesudalyvavome ir nematėme nei vieno eismo įvykio. Vairuotojai budrūs ir puikiai reaguojantys į nuolatos besikeičiančią situaciją. Jei aš užlindau tau ant kelio, tu pristabdei arba apvažiavai, blogiausiu atveju išvažiavai į kelkraštį, o ne sulindai į garsinį signalą ir klykei: „Gaidy, kur važiuoji!“. Jeigu aš pyptelnu tave lenkdamas, tai tik dėl to, kad tu dėmesingai stebėdamas priekį, būtum informuotas ir neatsitrenktum į mane važiuojantį šone. O buvo visko: važiavęs 90 km/val ir staiga sustoti sugalvojęs sunkvežimis, siaurame kelyje vienas kitą lenkiantys autobusai, iš traktoriaus vežimo pažirusios džiovintos nendrės, esant pakeltam šlagbaumui praūžęs traukinio lokomotyvas, ant kelio įsidrėbusios atšvaitais nepažymėtos karvės, o gal buliai, sunku atskirti tamsoje.
 |
| Be sienų nuotr./Motociklas ar motoroleris? |
Skriedami pro nežinomą pusantro lako (150 000 žmonių) dydžio kaimuką, nusprendėme saulę palydėti ir vietos nakvynei paieškoti ant aukščiausio šalikelės kalno. Pamatę aukštyn žygiuojančius svetimšalius, vienuoliai pakvietė susipažinti su būsimu šventuoju. Iš pradžių pabūgome papuolę į dar vienas pardavėjų pinkles ar religinę sektą, gardžiai pamaitinti ir minkštai apnakvyndinti išjungėme būdravimo rėžimą. Miestelis pasirūpina vienuolių gerove, o šie mainais skleidžia gėrį ir dorą. Svamiji šviečia žmones rytinėmis valandos paskaitomis (6.30 val), į kurias susirenka penkiolika tūkstančių klausytojų, vakarinėmis bendruomenės aktyvo diskusijomis bei lankydamiesi svarbiausiuose rajono renginiuose.
Apylinkės žmonės stengiasi, bent akimirkai pamatyti Shri Siddheshwar ir gauti jo asmeninį palaiminimą. Mums vienuolis leido pusvalandį pasivaikščioti kartu. Klausinėjome, ar matė Dievą, kur žmonės keliauja po mirties ir kokia gyvenimo prasmė. Trumpai ir drūtai, atsakymas skambėtų taip: „Praeities nebėra, o ateitis ateis ir be tavo papildomo rūpesčio, tad pasimokyk gyventi dabartyje, čia, šiandien. Nugyvenk tau duotą gyvenimą dorai, kuo mažiau kenkdamas gamtai bei aplinkiniams ir išnaudodamas progas padėti. Padėk dėl savęs, kad išmoktum tai, ko nemoki, ne dėl kitų, nes milijonai žmonių egzistavo prieš tave, milijonai gyvens po tavęs, o tu tik laikinas dieviškos energijos blyksnis“.
 |
| Be sienų nuotr./Viduryje Shri Siddheshwar Swamiji |
Vienuolius lydi pasaulietiško gyvenimo atsisakiusi kompanija. „Pirmi dvidešimt penki gyvenimo metai skirti mokslui, antri šeimai, treti atsiskyrimui nuo šeimos į tikėjimą, o ketvirti pasinėrimui į vienatvę ir pasiruošimui mirčiai“, – pasakojo buvęs anglų kalbos mokytojas, prieš tris metus palikęs darbą, žmoną ir išvykęs klajoti su vienuoliais. Jam vertėjaujant pavyko suprasti viešas paskaitas ir diskusijas. Užstrigo septyniolikmetės mokyklos pirmininkės mintis: „Laikas, kaip ledai. Jei nesuspėji pasimėgauti, ištirpsta“.
