 |
| Be sienų nuotr./Įdomu, ar Klaipėdoje kolektyvas irgi tokios geros nuotaikos? |
Per plauką nenusiperkame rykliuko, ne dėl to, kad mums jo reikėtų, bet grynai vardan sportinio intereso,nenorėdami likti triukšmingo sūkurio užribyje. Ir geriau būtume nusipirkę, nes tuos pačius pinigus palikome patiltės lošimų namuose, kur pasibaigus aukcionui sugūžėjo visas krantinės elitas. Tilto šešėliuose nuo saulės spindulių ir bereikalingo dėmesio slepiasi skirtingi kortų žaidimų stalai,indiška ruletė, rutuliukų svaidymas bei sprigtais vaikomų šaškių biliardas. Išbandome jėgas mėtydami rutuliukus ir nespėję iki galo perprasti taisyklių per dešimtį minučių netenkame 500 rupijų. Krupjė akys blizga sučiupusios legvą auką, draugo rankos niešti norėdamos atsilošti ir aš suprantu, kad mano eilė vaidinti poną protinguolį sakantį, metas keliauti toliau. Nors taip norėtųsi sužaisti dar partiją.
 |
| Be sienų nuotr./Patiltėje stabtelėjom su vyrais palošti kortomis. Apsuko kaip reikalas, tad ir šypsosi patenkinti. |
Dar viena loterija. Stovime šalia paskutinio išplaukiančio kelto ir per trisdešimt sekundžių turime nuspręsti taip arba ne? Ai, lipame. Bilietui išleistos devynios rupijos (ačiū Indijai už valstybinę laivininkystę!) dovanoja trijų valandų kelionę po Keralos valstijos pasididžiavimą – Rytų Veneciją. Kanaluose verda gyvenimas. Jie atstoja ir kriauklę, ir indaplovę, ir skalbimo mašiną, ir šiukšlių dėžę, ir šviežią žuvį saugantį šaldytuvą, ir sporto klubą, ir kelią į darbą ar mokyklą. Pakrantėse spalvoti namai, kokoso palmės, už jų nesibaigiančios ryžių plantacijos. Kanalų sistema leidžia žemdirbiams auginti ryžius metru žemiau jūros lygio, tad derlius čia geriausias visoje pietų Indijoje.
 |
| Be sienų nuotr./ Norėtumėte čia gyventi? |
Pasiekiame paskutinę maršruto stotelę. Nerandame nei miesto, nei stoties, nei gyvos dvasios, kurią galėtume pakalbinti. Naktis pasitaikė tamsi, o vabzdžiai gelia lyg pirmą kartą paragavę baltos mėsytės. Paslampinėję po miegančią apylinkę, prieiname ežero pakrantę, kur tamsoje švyti koplytėlė. Ji ir priglaudžia mus nakvynei.
Ryte tęsiame apžvalginį vidaus vandenų turą. Kaimuose vadinamuose namuose puikią gyvenimo kokybę išduoda naujutėlaitė buitinė technika, nors vaikai kaip ir kitur prašinėja pinigų ar bent šokolado plytelės. Aplankome kapitono namus ir tas rupūžiokas galiausiai paprašo susimokėti už arbatą. Dviese išsidrėbę šešiavietėje valtelėje dairomės į pakrantėje prišvartuotus šimtus laivų-namų ir, užvaldyti komandinio svajojimo, balsu piešiame būsimos kelionės scenarijų. Neegzistuojančiame paveiksle mes plūduriuojame viename iš prabangiųjų gyvenamų laivų su būriu draugų ir gražuolėmis lietuvaitėmis. Kerinčios gamtos fone,jaunuolių širdyse kalasi ilgesio daigeliai.
