Už trijų šimtų metrų, kur dar vakar prieš užmigdami regėjome besispjaudančios ugnies liežuvėlius, šalia sudegusio didžiulio laužo į dangų stiebiasi kokosų giraitė. Būtų nuodėmė nepasivaišinti palmių viršūnėse besiilsinčiais pusryčiais, tad prisirinkęs akmenų pradedu bergždžią riešutų apšaudymo operaciją. Kliudau, bet nei vienas nenukrinta. Po dešimties minučių ryžtas virsta susierzinimu ir bejėgiškai trypčiodamas kojomis, į šonus surėmiu pavargusias rankas. Bet pasiduoti nevalia. Pykčiui imant viršų metu šalin akmenis ir pradedu desperatiškai sliuogti aukštyn, nekreipdamas dėmesio į kiekvienu judesiu kamieno zūlinamą odą. Pasiekus septintą metrą neaišku nuo aukščio ar skubėjimo galva susverdėja. Prieš akis, tvirtai įsikibę į mažytes šakeles kabo saulėje išpampę kokosai. Iš peties krestelėjęs didžiulę kekę kelis pasiunčiu žemyn ir pergalingai leidžiuosi paskui krentančius riešutus. Niekada nemėgau kokosų, bet šitas buvo labai skanus.
 |
| Kokosų palmės |
Smagiai lekiame lenktyniaudami savo mažavarikliais motociklais. Nors net pavėjui leisdamiesi nuo kalno nepasiekiame 100 km/val greičio. Miestelio pabaigoje policininkai susigriebia nespėję sutabdyti kaip bitė prazvimbusio Pauliaus ir aš tyliai šnabždu sau po nosimi – nepamatykit ir manęs, nepamatykit ir manęs. Bet šaukštai po pietų. Griežta bambukinė lazdelė moja sustoti į kelkraštį. Panašesne į safari gido nei į policininko uniforma apsivilikęs ūsuotis prašo pateikti dokumentus, o aš neatsikvėpdamas artikuliuoju: „Plain, plain, late, need to go“. Angliškai nekalbantis pareigūnas į pagalbą pasikviečia užkardos viršininką, kuris pakartoja prašymą pateikti dokumentus. Aš įteikiu pasą ir mikčiodamas beriu savo greitakalbę. Kreivai besišypsantis pilvočius pavarto vizomis nusėtą knygutę ir numojęs ranka leidžia važiuoti toliau.
 |
| O kur dingo linijos? |
Pakeliui užtrunkame maudydamiesi ežeruose, upėse ir apžiūrinėdami šventyklas. Saulei nusiritus iki horizonto mus ir Gokarną skiria 100 km, o iki arčiausio paplūdimio pusė tiek. Nutariame,kad netrukus tiesime patalą ant smėlio. Pralaimėję lenktynes su šviesa vidury gūdaus miško jungiame žibintus. Mūsų nuostabai kelias nutiestas specialiai adrenalino fanatikams. Vingiai, posūkiai, nuokalnės ir įkalnės. Kas du šimtus metrų besiraitanti gyvatė sukasi 180 laipsnių kampu. Prasilenkinėjant su autobusu, į akis spigina ilgos šviesos ir tenka nematų slinktis smėlėton bekelėn. Kiekviena ląstelė įsitempusi, visos mintys apie vairavimą, o akys nemirksėdamos skrodžia nakties tamsą.
 |
| Besivejant saulę |
Užtrunkame dvi valandas, kol pagaliau pasiekiame Hanovar paplūdimį, kur minkštai sugulę po žvaigždėtu dangumi klausomės raminančio vandenyno ošimo. Kūnas vis dar budrus, kraujas verda, o užmerkus akis skrieja ta pati trasa. Tik geriau apšviesta, vietoje medžių – tribūnos, ant šalmų numeriai. Mano žiedinis motociklas tamsiai raudonas, o Pauliaus matinis, pilkas. Varikliai riaumoja lyg prie starto linijos išsirikiavę formulės vienas bolidai. Policininkui iššovus iš pistoleto suprantu, kad prasidėjo sapnas.Mėgstu kontroliuoti sapnus.
