Pakeliui į Šiaurę: 5500km išbandymų
Po įtempto pasiruošimo, skubėjimo, išvykimo datos nukėlimų ir įvairių nesklandumų, pagaliau išvažiavom. Atrodė, visi rūpesčiai liks už nugarų, o priešaky laukia tik smagiausi nuotykiai.
 |
| dikiy.me nuotr./Speigas |
Bet privažiavus Latvijos-Rusijos sieną visi nesklandumai tarsi prasidėjo iš naujo. Sieną bandėm kirsti tris kartus per vieną parą, bet dėl skirtingų priežasčių vis buvom priversti grįžti atgal. Galiausiai, po keturių dienų įvairiausių bandymų, dokumentų tvarkymų, aiškinimusi ir kyšių maratono pavyko išvažiuoti.
 |
| dikiy.me nuotr./Kelionės transportas |
Dabar jau tikrai viskas, atrodė. Dabar jau tikrai paliekam nesklandumus už sienos ir įvažiuojam į naują smagių nuotykių etapą. Ir tikrai, pasitiko nuotykiai, bet ne tokie smagūs kaip norėtųsi. Į dieną, po vis naują staigmeną, net nebesistebėjom kam nors nutikus, sukandę dantis bandėm tvarkytis.
 |
| dikiy.me nuotr./Po tokių išbandymų galėsime taipti mechanikais |
Nors „bandėm“ sakyti nelabai teisinga, nes aš tik tryniausi aplinkui, bandydama bent ką perprasti apie variklius, tepalus, bakus, siurbliukus ir šlangeles... O visą darbą stingdančiam šalty atliko Žilvinas ir Giedrius – du kantrūs bendrakeleiviai, rodos, akimirksniu tapę viską išmanančiais, degalais trenkiančiais „fūristais“-mechanikais.
Pakelėje jiems į pagalbą šokdavo įvairiausių servisų darbuotojai, atrodo, niekados nemiegantys ir lyg niekur galintys sutvarkyti prakiurdytą padangą ar streikuojančią kuro sistemą antrą valandą ryto.
Kelionei sunkvežimį ruošusi įmonė „Moderna“ paliko daug staigmenų, lendančių kiekvieną dieną ir suteikiančių galimybę Giedriui ir Žilvinui tobulėti mechanikos srity. „Greitai patys galėsim įrenginėti tokius sunkvežimius, žinosim kiekvieną varžtelį ir šlangelę“, – juokiasi bendrakeleiviai.
Į kiekvieną iššūkį žiūrėjom kaip į mažą treniruotę, kantrybės išbandymą ir šypsodamiesi vieni kitų klausėm: „Kada visa tai baigsis?“. Negreitai, dar visai negreitai.
 |
| dikiy.me nuotr./Sibiras |
Vaikystėj, per šventinį Kalėdų laikotarpį vieno mano miestelio namo langas visada būdavo ypatingai išpuoštas – į tarpus tarp stiklų prikišta daug vatos, imituojančios purias pusnis, o į jas „suklampoję“ žvėreliai. Visada eidama pro šalį timptelėdavę tėtį už rankos ir kelias minutes stabtelėję apžiūrinėdavom išpuoštą langą.
Dabar taip pat „stabtelėjau“ prie mašinos lango, pro kurį naktį bėgo pakelės vaizdai: lyg vatoje įklimpę namukai blyksintys blankiomis švieselėmis, ta pačia puria vata apkarstytos medžių šakos, linkstančios nuo sunkaus svorio ir apsnigti krūmai, atrodantys kaip po sniegu tūnantys žvėrys. Atrodo, būsiu pamėgusi žiemą, rūsčią, bet tuo pat metu labai gražią, ramią ir tvirtą.
 |
| dikiy.me nuotr./Pakelės užeigos ir miesteliai |
Pirmosiomis dienomis rodėsi, kad papuoliau į pasaulį, kuriame visi vyrai – „fūrų“ vairuotojai, o moterys pardavinėja beliašus ir blynelius su kondensuotu pienu pakelės kavinukėse. Pardavinėja ir įvairesnių užkandžių (meniu visose kavinukėse pabrėžtinai toks pats), bet nevalgantiems mėsos – ne pats didžiausias pasirinkimas. „Ko nors be mėsos?“ – kaskart suraukia antakius padavėjos lyg būčiau paprašiusi „ko nors be maisto“.
 |
| dikiy.me nuotr./Pakelės užkandinėse |
Atrodo, kai kuriose šalyse, paprašyti ko nors be mėsos – ne valia. Tai pratinuosi prie minties, kad mėsos užkasti visgi teks, ypač pasiekus miškus, toli nuo civilizacijos, kur vienintelis medžiotojų maistas – elniena ir žuvis. Bet tai sudedamoji kelionės dalis – teks nuryti.
Galiausiai, prisivalgę blynelių ir įveikę kliūtis (pradurtą padangą, nuvažiavimą nuo kelio, prakiurusias kuro sistemos šlangas ir daug mažesnių nesklandumų) pasiekiam Krasnojarską, kur pasitinka augalotas, iki ausų išsišiepęs Žilvino draugas Olegas.
„Susipažinom, kai su bičiuliu pėstute ir valtimi keliavome per Evenkiją. Buvome nuvargę nuo irklavimo, paryčiais yrėmės upe ir jau sunkiai laikėmės, jėgos apleido. Staiga ant kranto pamatėme šunis, o vėliau ir mažą trobelę iš kurios išlindo draugu tapęs Olegas. Jis užleido savo trobelę, liepė pailsėti ir pats išėjo į mišką, kad mums netrukdytų išsimiegoti. Tądien, beje, buvo jo gimtadienis,” – pasakoja Žilvinas.
 |
| dikiy.me nuotr./Pilnas ekipažas |
Olegas atvyko į Krasnojarską pasitikti mūsų ir parlydėti pas save į svečius – iš pradžių į Evenkijos sostinę Tūrą, kur gyvena jo šeima, o vėliau į savo medžioklės namelius, kuriuose praleidžia medžioklės sezoną. Taigi toliau keliaujam penkiese – mes trys, Olegas ir jo draugas Aleksandras.
Pakelėse viskas tarsi sustingę nuo šalčio. Tik danguje baltos ir riebios dūmų gyvatės, lėtai besiraizgydamos, vis storėdamos, rodos, žiojasi, norėdamos praryti viską aplinkui, kol iš godumo plyšta ir išsisklaido.
„Čia aš negyvenu, čia aš – miręs“, – sako Olegas nužvelgdamas Krasnojarską ir trina rankomis besidžiaugdamas kelione į laukinę Evenkiją, kur medžiodamas ir žvejodamas praleis kelis mėnesius.
 |
| dikiy.me nuotr./Tolstam nuo civilizacijos |
Susipakuojam Olego supirktas medžiagas specialių rogių ir namelių ant rogių gamybai – jomis keliausim ir jose gyvensim visiškai nutolę nuo civilizacijos. Pasipildom maisto atsargas ir išjudam Šiaurės link. „Taiga laukia,“ – nekantrauja Olegas. Nekantraujam ir mes. Bet nuvažiavus kelis šimtus kilometrų sunkvežimis ima stoti, greitis vis krinta, judam vis lėčiau, kol galiausiai visai sustojam. Šypsodamiesi susižvalgom. Nuotykiai tęsiasi.
