Daugelis kalnų mėgėjų žygį link Everesto bazinės stovyklos pradeda skrydžiu į Luklą (2800 m), tačiau mes nusprendėme nesirinkti lengviausio kelio ir pradėjome iš gerokai toliau. Entuziazmo ir jėgų kupini startavome per savaitę nuo Luklos nutolusiame kaimelyje Shivalaya (1800 m), kuris įsikūręs upės slėnyje visomis spalvomis žydinčiais šlaitais.
|
B.Tilmantaitės nuotr./1 |
Pirmą pusdienį užlipome kilometrą aukštyn ir supratome, kad kalnų šunkeliu iki čia veža autobusas. Andrius neatsispyrė pagundai užsiropšti ant stogo ir pralinksminti vietinius mažylius.
|
B.Tilmantaitės nuotr./2 |
Kas kelios valandos stabtelėdavome pasistiprinti ir pasigėrėti stulbinančiu žaliuojančių slėnių grožiu.
|
B.Tilmantaitės nuotr./3 |
Kiekvienas pakelės nameliukas turi specialius laiptus, kurie vietiniams nešikams leidžia stabtelėti ir patogiai nusiimti krovinį, nešamą ant galvos ir nugaros.
|
B.Tilmantaitės nuotr./4 |
Nuvargusiems žygeiviams tokios arbatinės – tikra atgaiva. Medinėse trobelės gausu saldumynų, o ant molinės krosnies nuolat garuoja arbatos virdulys. Kylant sparčiai didėja ir kainos.
|
B.Tilmantaitės nuotr./5 |
Pakelėje sutikti vaikai nuolat draugiškai sveikinosi, drąsiai kvietė žaisti, o šis jaunuolis net nusprendė patikrinti savo rankos stiprumą.
|
B.Tilmantaitės nuotr./6 |
Kalnų gyventojai mielai pozuodavo, nesikuklino ir džiaugdavosi rezultatu. Yra žmonių pasaulyje, kurie patenkinti savo išvaizda.
|
B.Tilmantaitės nuotr./7 |
Žydinti augalija Andrių nuteikė romantiškai.
|
B.Tilmantaitės nuotr./8 |
Antrąją žygio dieną pasiekėme 3500 m perėją ir tik tada supratome, kad pavasaris netrukus baigsis. Oras atvėso 20 laipsnių, tačiau net ledinis vėjas nesutrukdė sugiedoti Lietuvos himną su trispalve rankose.
|
B.Tilmantaitės nuotr./9 |
|
B.Tilmantaitės nuotr./10 |
Beveik visi sutikti žygeiviai keliavo pasiramsčiuodami „nordic walk“ lazdomis – mūsų poreikius atitiko ir jų pirmtakės.
|
B.Tilmantaitės nuotr./13 |
Nesibaigiančiais slėniais ir kalnais keliavome atitrūkę nuo civilizacijos.
|
B.Tilmantaitės nuotr./14 |
|
B.Tilmantaitės nuotr./16 |
Himalajuose gausu nedidelių vienuolynų, kuriuose gyvena ir mokosi vaikai. Vos ūgtelėjusius juos dažniausiai atiduoda vargingai gyvenantys tėvai. Sulaukę pilnametystės vaikai gali pasirinkti, ar likti vienuoliu, ar grįžti į pasaulietišką gyvenimą.
|
B.Tilmantaitės nuotr./15 |
Noro keliauti nei lazda, nei akmeniu neišmuši.
|
B.Tilmantaitės nuotr./17 |
Vyrukams visad patiko filmas „Titanikas“.
|
B.Tilmantaitės nuotr./18 |
Himalajuose nėra jokių apsauginių tvorelių ar turėklų. Kai kuriais šlaitais, kuriais keliavome, bindzena tik kalnų jakai. Leidžiantis tokiomis stačiomis nuokalnėmis reikėdavo maksimaliai susikoncentruoti, nes vienas neteisingas kojos kryptelėjimas galėjo kainuoti labai brangiai. Tokie adrenalino fontanai padarė žygį nepamirštamu.
|
B.Tilmantaitės nuotr./19 |
Himalajų grafičiai.
|
B.Tilmantaitės nuotr./20 |
Himalajų vienuolynai mielai priima pernakvoti. Nemokamai. Asketiškoje celėje ant akmeninių grindų.
|
B.Tilmantaitės nuotr./21 |
Antroji savaitė prasidėjo pusdienio ėjimu akmenuota kalnų upės vaga.
|
B.Tilmantaitės nuotr./22 |
Pirmasis tikrai rimtas išbandymas – Renjo La perėja. Startavome 5 val. ryte ir tik po 3 val kopimo, pakilę 500 m. tolumoje pamatėme savo tikslą. Atrodo, turėjo nusvirti rankos, tačiau kerintis kalnų grožis suteikė jėgų ir dar sparčiau traukėme pirmyn.
|
B.Tilmantaitės nuotr./26 |
Didvyriškai pasiekusi perėją Berta išsekusi sukniubo, tačiau atsivėręs vaizdas privertė šypsotis.
|
B.Tilmantaitės nuotr./28 |
Triumfo akimirkos įveikus pirmąją perėja iš trijų – Renjo La (5350m). Užnugaryje Sagarmatha (8848m) ir kiti Himalajų aukštaūgiai.
|
B.Tilmantaitės nuotr./29 |
Pakeliui link antrosios perėjos Cho La (5430 m). Atrodo, kad kalnų siena neįveikiama, tačiau, kuo labiau artėji, tuo daugiau pasiryžimo atsiranda. Tuo metu jėgos senka.
|
B.Tilmantaitės nuotr./30 |
Žygis per 3 km pločio ledyną, prisidengusį riedulių antklode. Kiekvienas neatsargus žingsnis, rizika išsisukti čiurną. Ir kas tave suras tarp gausybės tarpeklių?
|
B.Tilmantaitės nuotr./33 |
Kapstytis iš ledyno teko visomis keturiomis.
|
B.Tilmantaitės nuotr./35 |
Tikslas pasiektas – po dviejų savaičių žygio mes jau ant ledyno įsikūrusioje Everesto bazinėje stovykloje. Pusšimtis drąsuolių iš viso pasaulio mėnesius gyvena palapinėse, laukdami tinkamo meto kilti į aukščiausią pasaulio kalną. Dėl aklimatizacijos jie kasdien šturmuoja mažuosius Džomolungmos brolius ir taip palaiko formą. Tokie slampinėtojai, kaip mes, nelaukiami – jie atneša virusus, kurie gali sugriauti dešimtis tūkstančių dolerių kainavusį pasiruošimą ir viltis užkariauti Everestą.
|
B.Tilmantaitės nuotr./36 |
Pakeliui į Everesto bazinę stovyklą sutikome ir tautiečių ketveriukę. Vilniečiai žygiavo panašiu maršrutu, tik jų pagrindinis tikslas buvo Islan Peak (6150 m) viršūnė, kurią alpinistai sėkmingai pasiekė jau po keleto dienų. Šaunuoliai lietuvaičiai!
|
B.Tilmantaitės nuotr./37 |
Aukščiausias „Be sienų“ taškas – Kala Patthar viršūnė (5550 m). Užnugaryje pati Sagarmatha, o trispalvę džiugiai laiko net aštuoni tautiečiai. Iš lovų ropštėmės prieš trečią ryto, dusdami nuo šalčio tamsoje kopėme puskilometrį, o pačioje viršūnėje dantimis kalenome dar valandą, tačiau pirmiesiems saulės spinduliams lyžtelėjus aplinkines viršukalnes, netekome žado – 360 laipsnių pasaulio stogas atsivėrė visa savo didybe. Daug iškęsti dėl tokio reginio galima.
|
B.Tilmantaitės nuotr./38 |
Tai – oficialiai arčiausiai Everesto esantys (tikriausiai ir aukščiausiai, 5140 m) lietuviški marškinėliai.
|
B.Tilmantaitės nuotr./40 |
Pakeliui žemyn uolas vėl pakeitė žaluma.
|
B.Tilmantaitės nuotr./41 |
Paulius nusvilo ir nušalo veidą taip, kad į Katmandu grįžo violetinis.
|
B.Tilmantaitės nuotr./43 |
Išsimaudyti taip ir nesiryžome.
|
B.Tilmantaitės nuotr./45 |
Trys savaitės nakvynių kartoninėse dėžutėse prie minusinės temperatūros, be dušo ir skalbimosi, maitinantis tik bulvėmis ir makaronais? Kam tai rūpi, kai kasdien skęsti Himalajų magijoje, o naktimis sapnuoji, kaip kopi į Everestą.
|
B.Tilmantaitės nuotr./46 |
Paskutinė padėka, kad grįžtame saugūs.
|
B.Tilmantaitės nuotr./49 |