Iš pradžių reaguojame pagirių pokštais. „Ne problema, liksime gyventi čia, dirbsime statybininkais. Paulius už kraną, aš darbų prižiūrėtoju“, – mojuoju iš kalnų parnešta lazda. Auditorijoje taip ir nenuskamba lauktas juokas. Niūrus pasienietis numojęs ranka dingsta į pagalbines patalpas, o mus lydintis gidas prašo susimokėti 300 $.
Suerzinti pereiname į puolimą, pasieniečiams aiškindami jų šalies įstatymus. Nesuveikus draugiškai prašome pagalbos. Galiausiai deramės dėl sumos. Praleidžia už 123 $. Klausiame gido, kodėl jis sakė gerokai didesnę sumą. Pradžioje apsimeta, kad neišgirdo, paskui, kad nesuprato. Purto galvelę, mirksi akutėmis, anglų kalbą užmiršo akimirksniu. Kartais patogu kvailu ir kurčiu apsimetinėti.
 |
| Be sienų nuotr./Draugystės greitkelis |
Tiltu peržengiame kelis šimtmečius. Vienoje tarpeklio pusėje statybose paskendęs chaosas, gatvėse klaidžiojantys gyvuliai, pakelėse besiilsintys diedukai. Kitoje vakarietiška tvarka, modernus bagažo patikros punktas, plačiaekraniai televizoriai, nebylūs kiniški veidai. Vakarėlio įkarštyje krūtines papuošėme „Free Tibet“ užrašais, bet atslūgus alkoholiniam entuziazmui, šaltas protas neleido sukvailioti. Marškiniai paslėpė vaikišką protestą. Mus pasitinka tibetietis gidas Nurbu, nes pagal Kinijos įstatymus užsieniečiams negalima keliauti po regioną be palydos.
 |
| Be sienų nuotr./Tibeto kultūra po sparčiai nyksta |
Džipu skrodžiame retai apgyvendintą kraštą ir grožimės kalnais, uolomis, ežerais, upėmis. Kertame kelias aukštesnes nei 5 km perėjas, bet įspūdis sunkiai palyginamas su tuo, kai pats įkopi į kalną. Tik aukščio liga tokia pati. Šį kartą nuo migreninių skausmų kankinasi argentinietis Lukas. Naktimis nepavyksta užmigti, krečia šiurpas, dienomis smegenys vis bando išsiveržti kiaurai kaukolę. Negelbsti nei „ibuprofenas“, nei iš baliono pumpuojamas deguonis.
 |
| Be sienų nuotr./Piktas šuo |
Atvažiuojame į antrą didžiausią regiono miestą. Jame vos 30 tūkstančių gyventojų. Tvarkingos gatvės, spalvotos iškabos, kavinės, parduotuvės, viešbučiai. „Jaučiuosi kaip Kinijoje, tik pastatai mažesni“, – liūdnais įspūdžiais dalinasi metus Pekine praleidusi Berta. Išeiname pasivaikščioti ir žmonės juokdamiesi rodo į mus pirštais. Bandome pakalbinti, bet nerandame bendros kalbos. Tik vaikai puikiai išmokę frazę: „Give me money, give me money“. Nepale jie prašydavo balionų ir šokolado.
Stoviu paslaptingoje šventovėje ir visais pojūčiais geriu žvakių liepsneles, salstelėjusius smilkalus, sklidinus vandens dubenis, auksines Budos statulas ir brangakmeniais nusėtus lamų antkapius. Du raudonais abitais apsivilkę jaunuoliai meta šalin mobiliuosius telefonus ir šventovės prieigose prasideda skardaus juoko lydimos imtynės. „Šiame vienuolyne gyveno ir studijavo daugiau nei 3000 vienuolių, dabar beliko 300, o ir tie patys nelinkę į rimtas studijas“, – pasakoja trisdešimtmetis Nurbu.
 |
| Be sienų nuotr./Šventykla ir vienuolynas ant kalno |
„Kas bus toliau?“, – klausiame nebijančio atvirauti gido. „2008 metais Lasoje įvyko paskutinysis protestas, po kurio niekas nebenori priešintis valdžiai. Susirinkome reikalauti, kad mūsų teisės būtų sulygintos su likusiais Kinijos piliečiais. Vietoj to gavome pliūpsnį šratų, dujų, guminių kulkų. Mirė šimtai žmonių. Mano akyse krito vienas iš geriausių draugų. Aš atsipirkau sulaužyta ranka“, – rodo amžiams suraižytą ranką svetur negalintis išvykti jaunuolis. Kinai taip ir nepritarė tibetiečių norui turėti pasus.
Per pastaruosius dešimt metų kinų valdžia į prieš pusamžį okupuotą regioną investavo krūvas pinigų. Sutvarkė kelius, nutiesė geležinkelį, pastatė oro uostą, gerina miestų infrastruktūrą. Šiuo metu Tibete daugiau nei 40 % gyventojų kinai ir skaičius nuolatos auga. Tibetiečiai turi savo kalbą, bet, norint gauti pakenčiamą darbą, būtina puikiai šnekėti kiniškai. Gali organizuoti verslą, bet susiduria su gausybe biurokratinių sunkumų, kurie neegzistuoja regione verslaujantiems kinams. Gali laisvai išpažinti religiją, stebimi kas penkis metrus sukabintų kamerų... Turi ilgaamžę praeitį, bet nebesimato ateities.
 |
| Be sienų nuotr./Penkių elementų vėliavos perėjoje pakeliui į Lasą |
Liūdna. Atmintyje iškyla miglotas vaikystės prisiminimas – tankai, kareiviai, minios žmonių, televizijos bokštas. Džiugu, kad mūsų istorija pasisuko kita linkme.
