Pastudijavęs programą supratau, kad nei vienas pranešėjas neapsilankys Lietuvoje, o transliacijos vyks medijų pagalba. Dar vienas nusivylimas, nes ketinau pakalbinti B.Gryllsą, gauti autografą, kuriuo galėčiau papuošti savo gausią egodokumetikos – kelionių dienoraščių kolekciją.
Sėdžiu „Siemens“ arenoje ir klausausi pranešimų. Konferencijos vedėjas Telšių vyskupas ordinaras Kęstutis Kėvalas laimina salėje dalyvius, o man ima šmėžuoti mintis, ar nepatekau į religinės bendruomenės suėjimą? Pirmas pranešėjas Craigas Groeschelis - taip pat pastorius iš JAV, todėl sėdžiu kaip ant žarijų ir žvilgčioju į laikrodį.
Klausausi įdėmiai ir imu suvokti, kaip galima apsirikti ir pirmi įspūdžiai gali būti klaidingi. Ne veltui sakoma, sutinkama pagal rūbą, išlydima pagal protą... Pirmasis pranešėjas pateikia puikių pavyzdžių, kaip reikia tobulėti, o didesnės investicijos nebūtinai atneš didesnę naudą. Jo posakis „jeigu gausi dabar ko nori, gali pražiopsoti tai, ko tau išties reikia“ skatina susimąstyti ir suprasti, kad apribojimai skatina kūrybingumą.
Stebiu pilną klausytojų salę ir jų kruopštumą užsirašyti tai kas svarbu, pasižymėti tai, kas kiekvienam asmeniškai aktualu. Matosi, kad daugelis konferencijos dalyvių čia tikrai ne pirmą kartą ir pranešėją iš ekrano priima tarsi jis gyvai dalyvaujantį renginyje. O šis kalba tiesiai šviesiai: „Aš galėčiau atvykti pas jus, tačiau pagalvokime, kokios būtų sąnaudos, kiek laiko aš prarasčiau kelionėje ir kiek žmonių mane išgirstų? O dabar su medijomis tai gali padaryti šimtai tūkstančiai visame pasaulyje, o aš šį laiką galiu skirti savo šeimai“.
Logiška, nes tikrai stebint sklandžius pasakojimus ir puikų vertimą laikas prabėga nepastebimai, o skirtumo, ar jis išties salėje, nėra. Didžiuliame ekrane buvo rodomi geriausi šių metų rugpjūčio mėnesį Čikagoje, JAV vykusios Pasaulinės lyderystės konferencijos pranešimai, išversti į lietuvių kalbą.
Kito pranešėjo Beno Sherwoodo lūpose žodžiai skamba taip: „Idėjos kyla iš smalsumo ir troškimo pažinti pasaulį! Nenustok tikėti stebuklais, tačiau lyderystės krizės metu turi veikti kaip realistinis optimistas ir niekuomet nepamesti iš akių orientyro!“ Jasonas Dorseyjus su užsidegimu pasakoja apie kartų skirtumus, jų privalumus ir trūkumus – niekuomet apie tai net nesusimąsčiau, kad realybėje tokie dideli tarp jų skirtumai!
„Lyderystė ir mokymasis yra vienas kitam būtini“ – taip pasakė John F. Kennedy, o ši konferencija apibūdinama kaip lyderystės įgūdžių tobulinimo kelionė, o aš – jos keliautojas. Dvi dienos prabėga labai turiningai, tikras pranešėjų perliukų rinkinys, tačiau su nerimastimi laukiu, pasirodymo to, kuris paskatino čia apsilankyti – tai Bearas Gryllsas, man jis įkūnija nuotykį. Buvęs Britanijos specialiųjų pajėgų narys B.Gryllsas įkopė į Everestą, pripučiama valtimi perplaukė Arkties vandenyną ir padeda įkvėpti kelionėje esančius žmones dalyvaudamas įvairiose išgyvenimo laukinėje gamtoje laidose.
Pasižymintis nepalenkiamu ryžtu, ištverme ir tikro lyderio savybėmis, nuotykių ieškotojas Bearas Gryllsas veda laidą „Žmogus prieš gamtą“ („Man Vs Wild“), kuri nominuota „Emmy“, ji tapo žiūrimiausia programa pasaulyje – ją matė apie 1,5 milijardo žmonių. Jis taip pat veda NBC laidą „Laukinėje gamtoje su Bearu Gryllsu“ („Running Wild With Bear Grylls“) bei naująsias „National Geographic“, „Netflix“ ir „Amazon“ serijas. B.Gryllsas – perkamiausių knygų autorius, pardavęs per 18 milijonų egzempliorių, tarp jų „Purvas, prakaitas ir ašaros“ („Mud, Sweat and Tears“), o šiemet išleido naują knygą apie tikėjimą – „Penas sielai“ („Soul Fuel“).
Bearas kalba, kad visi lyderiai vienu ar kitu metu kopia į viršukalnes arba eina per slėnius, kovoja su sunkumais ir abejonėmis. Jis aptaria keturis dalykus, kurie formavo jo lyderystės įgūdžius bei padėjo išgyventi sunkiuose gyvenimo etapuose, ir kviečia apmąstyti, kaip jie galėtų padėti mūsų lyderystės kelionėje.
„Man didelė privilegija sakyti kalbą Pasaulinėje lyderystės konferencijoje. Tai, ką darote, – nuostabu. Stipri, gera, pozityvi įtaka milijonams žmonių visame pasaulyje. Žaviuosi vertybėmis, kurias ginate ir siekiate įtvirtinti. Labai norėjau pasidalinti su jumis savo perliukais, tiesomis, kurios išryškėja mano gyvenimo kelionėje. Tai buvo reikšmingos akimirkos, variusios mane į priekį ir formavusios mane. Galbūt kai kas jus ir nustebins. Mane ne kartą buvo apnikusios dvejonės, kai abejojau savimi, bet žvelgdamas į šaltą veidrodį aiškiai regiu keturis mane formavusius dalykus. Manau, tas ketvertukas mane lydėjo per daugelį audrų, ir jis toks skausmingas, mane lenkė lyg metalą. Tikiuosi, kad pabaigoje suprasite, kodėl. Pirmasis ir turbūt svarbiausias iš tų keturių būtų – nesėkmės.“
„Mes mėgstame užglaistyti nesėkmes. Tačiau tiesa ta, kad mano nesėkmių daugiau nei sėkmių. Daugiau nepavykusių ekspedicijų, žlugusių projektų, net buvau prie mirties. Naktimis vis sugrįžta ir aplanko tos akimirkos, kai mirtis alsavo į nugarą. Tačiau nesėkmės padėjo per laiką man išsiugdyti greitai atsitiesti ir atgauti jėgas. Žvelgdamas atgal suprantu jų galią. Matote, siekiant tikslo, nėra aplinkkelio, leidžiančio apeiti nesėkmes.“
Antras Bearo Gryllso įvardintas dalykas yra baimė. Bearas tiki, kad gyvenimas apdovanoja tuos, kurie baimei žiūri į akis, o ne bėga nuo jos. Artinantis prie baimių jos pradeda tirpti. B.Gryllsas drąsina mus pasitelkti baimę kaip varomąją jėgą, leidžiančią judėti į priekį. Mūsų nesėkmės ir baimės turėtų virsti jėga. Vidinė ugnis mums padeda veržtis pirmyn nepaisant sunkumų ir ištverti tai, kas viršija mūsų jėgas. Ugnis yra mumyse ir padeda pasiekti rezultatų bei žengti dar truputį į priekį. Ugnis įvardijama kaip trečiasis tobulėjimo faktorius.
„Kol gyvas, nepamiršiu kuomet kopiau į Everestą. Tas kalnas pareikalavo keturių gyvybių: du mirė nuo šalčio, kiti dar du nukrito, aukštuose kalnuose tai dažnai nutinka.
Niekada nepamiršiu ant to kalno praleistų valandų. Buvome 8,5 km aukštyje ir kopėme jau 55 dienas. Ore tvyrojo 40C šaltis, o virš manęs stūkso pusės kilometro tamsaus ledo atkarpa, kuri varė siaubą. Kitos 24 valandos visiems laikams pakeis mano gyvenimą – gerai supratau, kad tokį ilgą išbuvęs tokiame aukštyje jaučiausi nusilpęs ir psichiškai išsekęs. Stoviu iki krūtinės įklimpęs puriame sniege tarpeklyje, ir atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Su kiekvienu žingsniu slystu vis atgal ir nebesu toks tikras, kad man pavyks. Pasitikėjimo nelikę... Balsas mano viduje vis kartoja, kad po anos nelaimės man nelemta kopinėti kalnuose – tau čia ne vieta... pasiduok. Kai jau pasiduodu tam raginimui, staiga šmėsteli mintis - kartais tiek ir tereikia, vienos žarijos. „Nepasiduok, niekuomet nepasiduok“. Vidinė ugnis mano brangiausias ginklas, ne talentas, ne įgūdžiai ar žinios, o ištvermė, gebėjimas greitai atgauti jėgas“.
B.Gryllsas mano, kad paprasta, bet ne visuomet lengva, žengti dar vieną, mažą žingsnelį, kuris tave skiria nuo viršūnės. Jeigu būtų lengva, kiekvienas pasiektų savo viršukalnes, bet dauguma taip jų ir nepasiekia. Ištvermė pareikalauja kilti aukštyn ir atrasti tą ugnį, kuri dega mūsų širdyje. Ta ugnis visada ten, kartais ji pasislėpusi, arba rusena kaip žarija, bet ji yra Dievo duota dovana ir gali pakeisti viską.
Bearas kalba apie jėgas sekinantį kopimą į Everestą bei kaip kiekvienas iš mūsų turi savo everestus. Jis pasakoja, kaip tikėjimo pamatas arba, pasak jo, stuburas, padėjo jam atsitiesti kasdien ir ištikus sunkumams. Tikėjimas, tai ketvirtasis dalykas, kuris skelbia, kad esame pažinti, mylimi ir kad mums atleista, nesvarbu, kiek kartų kluptume ar kristume. B.Gryllsas supranta, kad jo stiprybė ateina iš vidaus, kad kiekvienas kopimas į viršukalnę reikalauja nesėkmių, baimių, vidinės ugnies ir tikėjimo. Paskutinis elementas – tikro lobio radimas. Bearas įsitikinęs, kad būtent čia randame gerumo ir dėkingumo galią.
„Tikėjimas, tai tarsi slapta stiprybė, labai asmeniška. Jis palaiko mane kiekvieną dieną. Praeityje buvo dienų be tikėjimo, kurį laiką laikiausi ir išlikau. Bet supratau, kad vieni neišstovėsime, laikas ir aibė nuotykių mane pamokė, kad norint turėti pilnatvę, pajausti, kad iš tiesų gyveni, reikalingas gyvybę teikiantis Kristaus artumas, tą būtina įsisąmoninti. Tai ir tikrų nuotykių pradžia.“
Kuo viskas sunkiau, tuo didesni pasitenkinimas laukia tavęs pabaigoje.
Pasak B.Gryllso, tikėjimas yra kaip ramentas: „Pasižiūrėkite, o ką gali ramentas? Jis padeda išstovėti ir dar gali būti visai neblogas ginklas. Reikia nepamiršti, kad tikėjimas skiriasi nuo religijos. Juk vargu, ar kam reikia sausos religijos. Tikėjimas yra kelionė, į kurią leidžiamės kiekvieną dieną ir kuriai reikia tikros drąsos. Tas kelias dažnai pasirodo sunkesnis negu manėme, bet gyvenimas ir laukinė gamta mane pamokė, kad kuo viskas sunkiau, tuo didesni pasitenkinimas laukia tavęs pabaigoje. Meldi nuraminti ir sustiprinti dvasią, visuomet jaučiuosi taip, tarsi neturėčiau ką prarasti, o tik daug ką laimėti. Man tai ir yra tikėjimo esmė“ – sako Bearas.
Everestas – tai dvasinė būsena. Svajonės visada pareikalauja klaidų. Nesėkmės ir baimė bus nuolatinis palydovas, bet mums duota širdyje ugnis, kurią pasitelkę galite kovoti ir tikėjimas ištverti, padės nenuleisti rankų. Galiausiai Bearas Gryllsas sako: „Nesu aš joks herojus, mane užgriūva sunkumai, žinau, ką reiškia, kai apninka dvejonės ir baimė, bet žinau, kokie ginklai man geriausi, juos imu iš vidaus. Mano tarnybos draugai, tie su kuriais kopėme į Everestą ar leidomės į aibę kitų ekspedicijų, mūsų laidų filmavimo komandos, tai neapdainuoti didvyriai, kurie sunkiai darbuojasi kartais itin sunkiomis sąlygomis, man jie yra tikrieji didvyriai. Būkime nuolankūs ir žinokime savo vietą po saule, dėkokime už geras dovanas. Aš pats 21 kartą tik gal per plauką vos negavau galo filmuojant „Išlikimo“ ir kitų laidų serijas. Nesakau, kad tuo didžiuojuosi, tačiau esu dėkingas likimui, kad tikėjimas buvo visuomet greta ir viskas laimingai baigdavosi“.
Pasaulinė lyderystės konferencija pasibaigė, likau nustebintas pranešėjų nuoširdumu, patirta išmintimi ir mokėjimu ja pasidalinti su kitais. Supratau, kad nesėkmės mus grūdina, be jų niekaip neišsiversime, tai nuolatinės mūsų gyvenimo palydovės, tačiau tai lyg gyvenimo druska, be kurios mūsų likimai gal būt susiklostytų visai kitaip...
