„Beirute niekas nėra labai pastovu, ir tikrai ne svajonės. Bet neviltis taipogi nėra pastovi. Beirutas yra miestas, kasdien tūkstančius kartų ir mylimas, ir nekenčiamas. Kiekvieną dieną. Tai vargina, bet kartu yra labai gražu.“ – Nasri Atallah, Libano rašytojas.
„Kodėl, Amanai?
Tu mane verti jausti
prieštaringus jausmus tau, kodėl
Kodėl, mano Amanai,
Kodėl aš tave ir myliu,
Ir tuo pat metu
tavęs prisibijau?
Kodėl ilgiuosi
tavęs, o vos pasiekusi
tavo pusžalius slėnius ir kalnus,
jaučiuosi tokia sutrikusi?!“ – Nadia Abduljabbar, eilėraštis „Amanas, mano neatlygintina meilė“.
Urtė. Amanas, kovo pradžia
Kelionių visada labai laukiu, nes keliavimas ir gebėjimas pažinti, pabūti kitos kultūros dalimi žmogų labai praturtina. Ne tik dėl to, kad pramoksti kalbą ir gali turguj vietos kalba pasakyti „vienas, du ir trys“, bet ir dėl to kito skonio ir potyrio, kuris vėliau kaip užtaisas gyvenime veža.
Į Jordaniją su savo draugu Aidu atvažiavom metais vėliau, nei turėjom. Dirbsime su keliomis vietos organizacijomis, per neformalius užsiėmimus mokysim vaikus ir jaunimą (nuo 9-10 m. amžiaus iki 20+) anglų kalbos. O patys mokysimės arabų kalbos.
Dabar dar nežinau, kad metų pabaigoje šios dar būsimos patirtys veidrodžiu atsispindės mano pačios gyvenime: įsidarbinsiu „Maltos ordino pagalbos tarnybos“ Lietuvoje užsieniečių integracijos vadove, t. y. padėsiu žmonėms, atvažiavusiems į Lietuvą. Mano veiklos Jordanijoje, kur pati buvau užsienietė, suteiks man platesnių požiūrio kampų.
Urtė. Amanas, balandis-gegužė
Balandžio vidury prasidėjo ramadanas – pasninko ir vidinio susikaupimo mėnuo islamo kalendoriuje. Tačiau tiems, kas nepasninkauja, valgyti niekas nedraudžia, tik tą daryti reikia aklinai užtamsintose kavinėse, kad iš išorės niekas nematytų. Gatvėje nepagarbu akivaizdžiai švytuoti vandens buteliukais rankose ar mosuoti kavos puodeliu į veidą žmogui, kuris pasninkauja. Bet lygiai taip pat, matyt, būtų bet kur kitur, kai žmonės susilaiko nuo valgio dėl religinių ar kitokių priežasčių.
Mokykloje pasninkauja ir vaikai, tad aš, kaip mokytoja, jiems prieš nosį nei geriu, nei valgau – jei pamokų metu labai ištrokštu ar išalkstu, nueinu į uždarą patalpą ir ten suvalgau šokoladuką ar atsigeriu vandens. O būnant su suaugusiais paprasčiausiai dera atsiklausti, ar jų netrikdys, jei užkąsiu – dažnas tikrai nepasakys, kad prie jo valgyti negalima.
Aidas bandė dienomis pasninkauti – tai nėra neištveriama. Sunkiau gal tik tai, kad pirmąją ir paskutinę ramadano savaitę žmonių nervai labai sutrumpėja, neretas tampa didesniu niurzga. Tačiau jokio siaubo tame nėra.
Šarūnė. Beirutas, liepos pradžia
Su Medeina atvykome savanoriauti mažoje nevyriausybinėje organizacijoje „Chabibeh Sporting Club“, įsikūrusioje mokyklos patalpose. „Chabibeh“ organizuoja popamokines veiklas miesto vaikams: sporto departamentas rengia futbolo, krepšinio, stalo teniso ir kitų sportų treniruotes, o jaunimo departamentas, bendradarbiaudami su kitomis vietinėmis ir užsienio organizacijomis, rūpinasi visokiausiais edukaciniais projektais, siunčia jaunimą į mainus, rengia paskaitas įvairiomis temomis – apie bendradarbiavimą, solidarumą, psichologinę sveikatą.
Aš čia atvykau su savo meniniais tikslais. Stovykloje vedu dailės užsiėmimus.
Šarūnė. Beirutas, rugpjūtis
Kalbant apie keliavimą, man tai pirmas kartas už Europos ribų. Libanas man buvo tarsi krikštas, patirtys visiškai naujos ir nematytos. Palyginus su Medeina, kuri apkeliavus daug daugiau, mūsų pirmos reakcijos į dalykus labai skyrėsi. Aš šviežiai stebėjausi paprasčiausiais dalykais, kurie dabar atrodo akivaizdūs, pavyzdžiui, koks intensyvus eismas gatvėse ar kaip atrodo figmedžiai. Medeina, gyvenusi Kaire, tokių detalių net nepastebėdavo ir juokdavosi iš mano vaikiškų reakcijų.
Iš paprastesnių gatvės pastebėjimų kaipmat pagalvoju apie neišmatuojamą žmonių paslaugumą ir artimesnį bendravimą, kuris man vos atvažiavus atrodė perteklinis, nepatogus ir keistas. Dabar pripratau prie tokio bendravimo, kai visi vadina habibte [arab. meile, brangioji], nauji draugai nebijo žaismingų prisilietimų ir nepamiršta sukurtų planų. Ir baisu, ir juokinga darosi pagalvojant, kaip reikės grįžti į Lietuvą ir laikytis pagarbaus atstumo.
Stebiuosi ir kai kuriais maloniais Beiruto panašumais su Vilniumi. Pradėjus veltis į socialinius burbulus ir susipažįstant su žmonėmis pasimato, kad čia, kaip ir Vilniuje, visi visus pažįsta, ar bent jau žino. Beirutas nėra toks bekraštis, kaip atrodė vos atvykus. Kaip ir Vilniuje, čia gali būti jauku ir pažįstama.
Dar norėčiau visiems papasakoti apie tai, kokie čia kalnai, persimonai ir kaktusai rudenį, kanarėlės vaisių parduotuvėse, platus Bekaa slėnis ir panašiai. Bet žinau, kad tokie dalykai nenupasakojami, neapibūdinami ir iš tiesų liks tik man.
Šarūnė. Beirutas, rugsėjis
Įsivaizdavau, kad Libanas yra ganėtinai konservatyvus ir prie to reikės bandyti prisitaikyti. Realybėje jis gali būti visoks, egzistuoja įvairiausi socialiniai burbulai ir žmonių grupės, reikia tik rasti savąją. Vienas iš pavyzdžių: lėktuve su Medeina bandėm įsivaizduoti, kaip atrodo LGBTQ+ bendruomenė Beirute, nes techniškai homoseksualumas Libane vis dar nelegalus. Tačiau atvykusios radom atviras ir aktyvias LGBTQ+ bendruomenes, žmones… Paaiškėjo, kad „nelegalumas“ yra tik
popierinis ir policija, gatvėje pamačiusi tos paties lyties porą, nieko jums nepadarys. Tačiau, žinoma, ta laisvė vis tiek priklauso nuo to, kokioje religijoje ar šeimoje gimei.
Urtė. Amanas, rugsėjis
Jordanijos vaikai ir jaunimas mus priėmė labai įvairiai. Viena sunkesnių patirčių man buvo su grupele vaikinukų, kurie vėliau pasitraukė iš mūsų veiklos – jie mane juokais vadino savo žmona. O visa kita – kaip ir visur kitur pasaulyje: kai susibendrauji ir geriau pažįsti, stereotipai sugriūva.
Bene didžiausias mano pastebėtas kultūrinis skirtumas yra lyčių atskyrimas valstybinėse mokyklose – privačiose yra kiek kitaip. Vienoje organizacijų, su kuriomis dirbame, turėjome atskiras grupes mažesniųjų berniukų ir mergaičių, vėliau dėl moksleivių skaičiaus sumažėjimo – nes Eid šventė po ramdano ir visa kita – nusprendėm jas sujungti. Buvo labai įdomu stebėti, kaip jie bandė suprasti vienas kitą, pritapti, kartu gyventi ir būti. Sekėsi visai gerai. O vyresnių grupių – 14-15 metų paauglių – sujungti kartu nebeleido.
Aš daugiausia dėsčiau anglų kalbos gramatiką, o Aidas vedė ugdomuosius neformalius žaidimus. Mums dirbant kartu, pasitaikydavo, kad vaikai manęs nenorėjo klausytis. Pradėjom aiškintis: ar gali taip būti dėl to, kad aš mergina, o jie prie to neįpratę? Tačiau vaikai mus užtikrino: „Ne, baikit juokus!“ Esmė nei mergina, nei vaikinas. Vaikai mums paaiškino: mes mokykloje turim mokytoją ir mokytojo asistentą. Jei mokytojas supyksta, pavargsta, nori pailsėti, išeina – ir lieka tik asistentas, tada, vaikai sako, lauk blogiausio. Jie Aidą, matyt, suvokė mokytojos asistento vaidmenyje, todėl visi jo klausėsi, nes jei jis supyks – gali baigtis blogai. Tai pavyzdys, kaip mes patys „pripaišėm“ lyčių stereotipus, o pasirodė, kad jie čia visai ne prie ko.
Domiuosi feminizmu, todėl man buvo labai įdomu dirbti su religingos organizacijos jaunimu. Kiekvieno užsiėmimo metu su visa grupe atidarydavome „emocinį ratą“. Iš pradžių per emocinius ratus mano grupės merginos kankinosi ir sakė, kad čia nesąmonė, nes „niekam neįdomu, kaip mes jaučiamės“, todėl „nieko nesakysiu, nenoriu kalbėti“. Bet vėliau emocinis ratas joms pradėjo patikti – manau, suteikė pojūtį, kad jų jausmai yra svarbūs ir kad svarbu juos išreikšti. Man tai buvo gražu, bet manau, kad lygiai taip pat nutiktų ir Lietuvos jaunimo grupėse, kurios nėra patyrę neformalaus ugdymo.
Šarūnė. Beirutas, spalis
Kai pasakoju draugams Lietuvoje apie Libaną, pirmiausia norisi paneigti visas jų turimas klaidingas prielaidas apie šį kraštą, dalį kurių prieš čia atvykdama turėjau ir aš pati. Libanas nėra kažkokia tolima ir nepažįstama šalis, kur viskas svetima ir kitaip, o už kiekvieno kampo tyko kažkoks abstraktus pavojus. Beirutas yra gyvas miestas, kur gyvena žmonės, ir tiek. Žinoma, kaip ir visur, čia yra savų taisyklių ir komplikacijų. Tai suvokus, galima pradėti pastebėti juokingus ir rimtus kasdienybės skirtumus, kurie tik atvykus buvo tokie akivaizdūs, o dabar, praėjus keliems mėnesiams, tapo mūsų pačių su Medeina kasdienybe.
Žinoma, ryškiausias skirtumas yra Libano ekonominės krizės pasekmės ir kaip jos pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime – nėra elektros, kartais nėra vandens, benzino krizė, dėl milžiniškos infliacijos naudojamos šimtatūkstantinės Libano lirų kupiūros, nuolat kintančios kainos. Tai šalies tragedija, liečianti kiekvieną. Tačiau įdomiausia, kaip kasdienybėje žmonės išmoksta su tuo gyventi – kavinės pilnos internetą gaudančių susinervinusių freelancerių, parduotuvėse tarp lentynų reikia vaikščioti su telefono žibintuvėliu, neišeina kelionių už miesto planuoti spontaniškai, kas savaitę perkame po dešimt žvakių ir nė nebesumirksim, kai vidury vakarienės dingsta šviesa. Tenka
susitaikyti su situacija ir priimti faktą – šiandien niekaip negaliu išsiųsti labai svarbaus emailo, nes telefonas išsikrovė, internetas neveikia, elektra dingo, gal geriau reikia eiti pasivaikščioti ar paplepėti prie žvakės, o gal tiesiog ankščiau eiti miegoti. Ir nieko čia nepadarysi. Tokie dalykai ugdo toleranciją trukdžiams – sunkiau pasiduodame erzeliui ir frustracijai.
Tačiau viskas ne taip paprasta, kai pradedame kalbėti apie tai, kad dauguma libaniečių yra priversti palikti savo šalį, elektra dingsta ir ligoninėse, dėl medikamentų trūkumo paprasčiausios ligos tampa neįveikiamos. Pastebiu Libano dvilypiškumą – ryte vyksta riaušės ar susišaudymai, vakare toje pačioje gatvėje baruose žmonės geria džiną su baziliku.
Šarūnė. Beirutas, lapkritis
Įdomiausia stebėti, kaip skiriasi mokytojavimas čia ir Lietuvoje. Lietuvoje taip pat mokiau vaikus piešti, todėl dabar kartais pritaikau tuos pačius pratimus ir užduotis, kaip ir namuose. Įdomu matyti, kaip vaikai entuziastingai priima kai kurias mano idėjas ir atmeta kitas.
Dabar „Promis“ licėjuje, kuris bendradarbiauja su „Chabibeh“, vedu dailės pamokas. Laisvu nuo mokymo metu esu įsitraukusi į „Chabibeh“ jaunimo departamento organizuojamus projektus, padedu rinkti jaunimą renginiams, komunikuoju su partneriais iš kitų organizacijų, prisidedu prie administracinės klubo veiklos. Pavyzdžiui, dabar dirbu su organizacija „Peace First“, kuri skatina ir finansuoja asmenines jaunimo iniciatyvas bendruomenėje. Mano darbas – suorganizuoti renginį, kuriame susidomėjęs jaunimas gautų visą informaciją apie „Peace First“ ir galėtų pasinaudoti jų teikiamomis galimybėmis.
Urtė. Vilnius, gruodis
Kai man buvo 16-17 metų, metus gyvenau Taivane. Man atrodo, yra gan didelis skirtumas tarp gyvenimo svetur ir keliavimo. Pirmi keli mėnesiai naujoje vietoje paprastai būna medaus mėnesiai, ir tik po dviejų-trijų tam tikri dalykai pradeda užknisinėti. Tai, kad man jau yra tekę praeiti tą grandiozinį periodą šalyje, kur viskas yra visiškai kitaip, nei esu įpratusi, man padėjo. Tačiau jeigu Taivane mane erzino per didelė tvarka, Jordanijoje mane kiek erzino per didelė netvarka.
Šalia mūsų namų Amane buvo šeimininkų sodas, kuriame ir aš kapsčiausi su jų šeima. Kadangi Taivane taipogi buvau gyvenusi šeimose, įsikurti čia ir gerai sutarti su nepažįstamais man buvo žymiai lengviau. Ir Taivane, ir Jordanijoje rašiau dienoraštį – toks būdas man padeda susidėlioti mintis.
Pagrindinis dalykas, kurį gyvenimas tau duoda sunkesnėse situacijose, yra išmokti spirti sau į užpakalį ir eiti į priekį. Jei nori kažką iš tos patirties pasiimti – ar tai būtų savanoriška veikla, ar draugų paieška – reikia save stumti į priekį, nors kartais ir būna sunku.
Būdama Amane, rinkau medžiagą ir savo būsimam bakalauro darbui apie moterų įgalinimą, todėl turbūt natūraliai daugiau dėmesio kreipiau į moterų situacijas. Pavyzdys: kai vyresnio amžiaus moteris ateina į parduotuvę, visi asistentai puola jai padėti – surenka prekes, pasveria, sukrauna į maišelius. Jei lygintume su Taivanu – ten jautiesi tik vienas iš daugelio, o Jordanijoje jaučiasi žmogaus būvis, paremtas pagarba tiek sau, tiek kitam. Be to, Jordanijoje pastebėjau požiūrį „darom taip, kaip mums patogiausia, ir kažkas iš to vis tiek išeis“. Tai įdomus požiūris į gyvenimą, lyginant su tuo, ką mes turim Lietuvoje.
Šarūnė. Beirutas, gruodis
Būnant čia, mano turimas Lietuvos paveikslas keičiasi: atrodo, kad ten gyvename tarsi Dievo ausy, kur viskas ramu ir tylu, komfortas beveik garantuotas, kaip ir saugumas bei garantijos. Tačiau tikrai nenoriu kalbėti už visus – žinau, kad kiekvienas turi savų sunkumų.
Mokausi lengviau priimti idėją, kad ateitis nenuspėjama, gali atsitikti bet kas, ir kad tame nestabilume ir laikinume įmanoma atrasti ramybę, džiaugsmą, lengvumą – ar bent jau galima su tuo gyventi. To mokausi iš savo artimiausių žmonių čia, Beirute – daugelis iš jų neturi stabilumo prabangos, bet moka su tuo gyventi. Manau, tai svarbiausia Libano pamoka man asmeniškai – kaip bus, taip bus. Neužtikrintumo ateitimi čia ypač daug, bet daugiau ar mažiau jį patiria kiekvienas žmogus bet kur pasaulyje.
Šarūnė ir Urtė Libane ir Jordanijoje savanoriauja/avo nevyriausybinėse organizacijose pagal ES programą „Europos solidarumo korpusas“ (siunčianti organizacija – Lietuvos Vystomojo bendradarbiavimo platforma).
