K.Pakšto prašymu, gubernatorius jį supažindino su archeologu A.H.Andersonu, trisdešimt metų tyrinėjusiu majų civilizacijos kultūrinį palikimą.
Australijos mokslininko žinios ir erudicija K.Pakštui paliko gilų įspūdį. A.H.Andersonas pristatė savo tyrimų rezultatus, įvardijo prieš tūkstantį metų gausiausiai majų apgyvendintas teritorijas ir pasidalino savo įžvalgomis dėl civilizacijos žlugimo.
Mokslininkas kėlė hipotezę, kad aukštą kultūrą sukūrusi civilizacija žlugo dėl skilimo tarp mokslą monopolizavusių dvasininkijos ir liaudies dar likus keletui šimtmečių iki Ispanijos konkistadorų invazijos.
XX a. 6-jame dešimtmetyje viso pasaulio mokslininkų dėmesį vis labiau traukė Centrinės ir Pietų Amerikos vietos gyventojų kultūrinis paveldas.
Daugelio šalių archeologai vyko tyrinėti majų gyvenviečių kompleksų, išsidėsčiusių tarp Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno, dabartinėse Meksikos, Belizo, Gvatemalos, Hondūro ir Salvadoro valstybėse.
Ekspedicijos metu K.Pakštas apžiūrėjo Lamanai (Belizas), Chunantunich (Belizas), Tikalio (Gvatemala), Palenkės (Meksika) majų pastatų valdovams ir elitui kompleksų griuvėsius.
Kadangi mūsų ekspedicijos idėja buvo pakartoti K.Pakšto kelią, pažintį su majų kultūra pradėjome lapkričio 4 dieną Četumalio majų kultūros muziejuje.
Muziejus nedidelis, negausi, bet įdomiai sukomponuota ekspozicija, informatyviai pristatanti prieš daugiau nei keturis tūkstančius metų susiformavusią unikalią Centrinės Amerikos kultūrą.
Lapkričio 5 dieną pasiekėme Lamanai, Jukatano majų kultūrinį centrą, klestėjusį IV a. pr. - I a.
Majų istorija chronologiškai skirstoma į priešklasikinį (XX a. pr. Kr. – IV a.), klasikinį (IV-X a.), postklasikinį (XI-XVI), kolonizavimo (XVI-XVIII a.) laikotarpius.
Visi išlikę Centrinės Amerikos monumentalieji majų elito kompleksai, kuriuos sudaro piramidės, valdovo gyvenamieji rūmai, centrinė aikštė, aplink kurią įsikurdavo kilmingieji, pradėti statyti ikiklasikinio laikotarpio pabaigoje, suklestėjo klasikiniu laikotarpiu.
Tuo metu majų visuomenė struktūrizavosi, išsiskyrė valdantysis elitas, kurį sudarė valdovo šeima, žyniai, valdovo pareigūnai ir kariai. Majai nesukūrė centralizuotos valstybės, dėl įtakos rungėsi keli tankiai apgyvendinti politiniai centrai.
Dėl neaiškių priežasčių (vietinis gidas paaiškino, kad tai galėjo lemti džiunglių iškirtimas, dėl ko prasidėjo sausra), X a. iš šiandieninio Belizo teritorijos majai kėlėsi į pietus.
Net ir rekonstruoti daugiau nei tūkstančio metų senumo statiniai priminė, kad tautos ir civilizacijos taip pat pasensta, pavargsta ir miršta.
Mūsų kelias taip pat vedė iš Jukatano link Gvatemalos. Lapkričio 12 dieną pasiekiame Chunantunich (Šanantunič). Daugiau nei prieš penkiasdešimt metų čia lankantis K.Pakštui, dulkė lietus, bet keliantis per upę dangus išgiedrėjo.
Kaip ir profesorius keltu persikėlėme per Belizo upę, užlipome į piramidės viršūnę, apžvelgėme komplekso panoramą. K.Pakštas matė medžiais ir žolėmis apaugusius pastatus, mes – archeologų ištyrinėtą ir atstatytą architektūrinį ansamblį.
Bet net ir rekonstruoti daugiau nei tūkstančio metų senumo statiniai priminė, kad tautos ir civilizacijos taip pat pasensta, pavargsta ir miršta.
Lapkričio 13 – 15 dienomis gyvenome Tikalio nacionaliniame parke. Tikalis nuo 320 iki 435 m. buvo svarbiausiu majų politiniu centru. Klestėjo iki X a.
Kompleksą sudaro keturi atskiri pastatų kompleksai, centre įspūdinga 45 m. aukščio Jaguaro šventykla, greta – Jaguaro (valdovo) rūmai.
Gidas mums pasakojo apie Tikalio kūrimąsi, klestėjimą, žlugimą ir archeologus, prisidėjusius prie architektūrinio ansamblio atkūrimo.
Šiuo metu tai vienas iš labiausiai lankomų Centrinės Amerikos majų kultūrinio paveldo objektų.
Keliaudami matėme ne tik pastatus, bendravome su majų palikuonimis – civilizacijos žlunga, žmonės lieka, tik prisitaiko prie kitokių politinių ir kultūrinių aplinkybių.
Toliau mūsų kelias vedė į Meksiką. Lapkričio 16 dieną apsilankėme Palenkės majų archeologiniame centre. Ši teritorija, kaip politinis centras, iškilo VI a. pabaigoje, o ypatingai suklestėjo valdovo Bakalio (615 - 683m.) valdymo metu.
Visi mūsų aplankyti objektai šiuo metu kruopščiai prižiūrimi, archeologinius tyrinėjimus ir atkūrimo darbus vykdo mokslininkai iš JAV, Australijos, Japonijos, Didžiosios Britanijos ir daugybės kitų šalių.
Keliaudami matėme ne tik pastatus, bendravome su majų palikuonimis – civilizacijos žlunga, žmonės lieka, tik prisitaiko prie kitokių politinių ir kultūrinių aplinkybių.
Visi mus lydėję gidai prisistatė majais ir didžiavosi savo kilme. Taip keliaudami profesoriaus K.Pakšto keliu įvairiapusiškai pažinome majų kultūrinį palikimą.
Visus ekspedicijos dalyvių tekstus rasite čia.
