Čia visi „K.Pakšto „Dausuva“ – Belizas‘15“ ekspedicijos dalyviai davė simbolinę priesaiką, kurios paskutinis punktas buvo parašytas paties profesoriaus: „Gyvenime reikia fantazuoti, nes be fantazijos iki šiol pasaulyje nieko geresnio nesukurta.“
Šią priesaiką patvirtinome savo parašais ir sugiedojome tautinę giesmę. Tai buvo dar vienas prasmingas, mus visus vienijantis, ekspedicijos akcentas.
„Gyvenime reikia fantazuoti, nes be fantazijos iki šiol pasaulyje nieko geresnio nesukurta,“ – sakė K.Pakštas.
Žygio džiunglėmis laukėme su nerimu, tačiau kitaip tikrų K.Pakšto įspūdžių nebūtume patyrę.
Iš šalies tai atrodė visai nekaltas pasivaikščiojimas, ypač kuomet žygiavome takeliu palei apelsinų – greipfrutų plantacijas.
Valgėme juos iki soties, kol pradėjo perštėti lūpas. Mūsų vedliai Israel Mamranero Junior ir Pedro Garsia buvo patyrę kelionių po džiungles specialistai. Jie dirbo su „National Geographic“ televizijos komandomis, filmuojančiomis džiunglių ir urvų gyvenimą, ir mokė Belizo jūrų pėstininkus, kaip reikia išgyventi ekstremaliomis džiunglių sąlygomis.
Tik pasinėrus į jas, supratome, kad čia civilizacija baigėsi. Su mačete rankoje Junioras skynė kelią, o Pedro paskutinis lydėjo mūsų besidairančią ir pirmomis akimirkomis viską fotografuojančią, su kuprinėmis už nugarų, virtinę.
Mums parodė, kaip reikia išgyventi džiunglėse be maisto ir vandens. Ragavome termitų – jų skonis ne ypatingas, tačiau burnoje jie nelanksto.
Mums parodė, kaip reikia išgyventi džiunglėse be maisto ir vandens. Ragavome termitų – jų skonis ne ypatingas, tačiau burnoje jie nelanksto.
Vienos palmių rūšies ūglius galima valgyti, iš kitų lapų – pasidaryti skėtį, lyjant liūčiai.
Nukirtus lianą, galima atsigerti vandens, tačiau majų medis yra su spygliais ir jo geriau rankomis neliesti.
Kai kuriuos grybus galima valgyti, tačiau tik vieną kartą, panašiai, kaip ir mūsų miškuose.
Keliavome per Mountan Pine Ridge Forest priekalnes, kurių nepavadinsi kalnais. Tai – klintinės uolos, iškeltos apie 30 – 50 metrų į paviršių.
Vienoje iš jų Pedro rodo majų iškaltus petroglifus – ženklus ant uolų, tai reiškia, kad keliaujame įdomiu keliu. Kai kur mėtosi keramikos šukės ir žmonių kaulų nuolaužos.
Junioras, tikras savo šalies patriotas, aiškina, kad jų negalima pasiimti kaip suvenyrų. Už tai gresia baudžiamoji atsakomybė. Prie nakvynės vietos girdime intensyvų staugūno baubimą.
Tai – tokia beždžionių rūšis, savo garsais ginanti teritoriją nuo įsibrovėlių. Kuomet Pedras parodo šviežias jaguaro pėdas, imi suvokti, kad viskas čia pat, ir tai ne „Nacionalinės geografijos“ TV kanalas.
Naktis ant labai romantiško upės kranto palapinėse praslenka labai įvairiai: vieni budi, antrų sapnai susilieja su tikrove, o treti sakosi nuolat girdėję aplink stovyklą lakstančių gyvūnų garsus.
Pasak vedlių, greičiausiai kriuksėdami lakstė tapyrai. Dar palapinėje galvoju:
„Jeigu beždžionės nugvelbė visas pakabintas vėliavas, būsiu kolektyvo „sušaudytas“. Nusiraminu, pamatęs jas sulytas, tačiau vietoje.
Žygiuojant per džiungles, ant kelio pasirodė nedidukė susirangiusi gyvatukė, tačiau ji nepavojinga, nes šalia vedliai. Vis dėlto būtent jie perspėjo, kad pačios nuodingiausios gyvatės yra mažos.
Visi buvome šlapi nuo atogrąžų drėgmės ir nuo kartkartėmis užgriūnančių liūčių. Tai - džiunglių žygio specifika.
Kuomet reikėjo bristi į urvo požeminę upę, visi sunerimome. Bridome susikibę už rankų, nes mažas nuklydimas į šoną buvo pavojingas, upės srovė galėjo nunešti į gilumą.
Valandėlės ėjimas požemine upe paliko didelį įspūdį. Stalagmitai, stalagtitai – tai milijonų metų neliestos gamtos kūriniai. Pasišviečiant žibintais ant kaktos, bandėme upėje gaudyti mažus langustus – į vėžius panašius, tačiau greitesnius, gyvūnus.
Kai pasirodė dienos šviesa, vedliai pranešė, kad čia urve ir nakvosime. Pasijutome tarsi akmens amžiaus stovyklos gyventojais. Arba galbūt greičiau Flinstuonų animacinio filmo personažais.
Miegojome didžiuliame urve, šalia požeminės Cave Branche upės. Visos urvų sistemos ilgis per 28 km. Naktį išgirdome vis stiprėjantį upės šniokšimą, neįtardami, kad džiunglėse kilo didžiulė liūtis.
Per naktį upė pakilo net kelias metrais, todėl iš ryto gidai pranešė, kad žygio suplanuotu keliu tęsti negalėsime. Stovyklavietę ėmė semti vanduo, beliko vienintelis kelias, žygiuoti aplinkiniu keliu, aukštyn per kalnus.
Štai čia, ne vienam šovė klasikinė mintis į galvą: „Ir koks gi velnias mane nešė į tą galerą...“ Kylame į viršų sukandę dantis, tačiau kuomet negali pakeisti situacijos, reikia keisti požiūrį į ją...
Eidami nepramintais takais, aptinkame urvą, kuriame matome autentiškus majų pėdsakus, tačiau daugeliui jie jau neberūpi, nes adrenalinas ima viršų.
Brendame ne tik per Cave Branche upę, bet ir per jos intakus, nebeturėdami vandens čiulpiame nukirstas lianas - čia pravertė mūsų vedlių išgyvenimo džiunglėse pravestos pamokos.
Eidami nepramintais takais, aptinkame urvą, kuriame matome autentiškus majų pėdsakus, tačiau daugeliui jie jau neberūpi, nes adrenalinas ima viršų.
Priėjus prie patvinusios upės ir įsitikinus, kad jos nebeįveiksime, mūsų vedliai išsikvietė gelbėtojus.
Atvykę šie nutiesė virves, kurių pagalba įveikėme didžiulę upės srovę. Nacionalinio parko darbuotojai pasakojo, kad tokias gelbėjimo operacijas tenka organizuoti gana retai.
Nors kėlėmės „apsiginklavę“ gelbėjimo karabinais ir liemenėmis, jaudulio neišvengėme, nes tai buvo ne kasdieninis ekspedicijos nuotykis.
Sekti ekspedicijos dalyvių kelionę galite interaktyviame žemėlapyje.
