Paprašytas prisiminti, kaip pradėjo savo ekstremalius laipiojimus po aukštus objektus, Benas sako, visą laiką jis buvęs hiperaktyvus, o pirmasis objektas, į kurį užsikorė – turbūt sekcija tėvų namuose.
„Po to pradėjau laipioti ant laiptinių stogelių, garažų, visokių turėklų. Nuo vaikystės užsiimu šitomis nesąmonėmis. Vėliau pradėjau šokti breiką, mokytis triukų, užsiiminėti parkūru. Su bendraminčiais žiauriai gerai leisdavom laiką, prisigalvodavom visokių iššūkių, gerai pasportuodavome“, – prisiminimais dalijosi Benas.
Jis prisipažįsta, kad su triukais prasidėjo ir traumos: koja, ranka, kartą ir rankos kaulai buvo sutrupinti. Po skausmingų traumų sekė pertrauka, savo pomėgį buvo atidėjęs į šalį.
„Tada buvo „griūties“ periodas – emociškai sugriuvau, gyvenimas davė daug stiprių sukrėtimų, pradėjau depresuoti, savyje kapstyti, kur mano geri vaibai, ką aš mėgstu, kur mano hobiai. Vienas iš jų – žiūrėti dokumentiką, o per ją atradau Alainą Robertą – prancūzą, kuris yra tiesiog žmogus-voras. Jis – mano įkvėpėjas, daug gudrių dalykų pasakė, mane žavi jo veikla“, – pasakojo vaikinas.
Rimtesnis objektas, į kurį užsiropštė Benas, buvo Bačiūnų soduose prie pat Rėkyvos ežero esančios antenos:
„Jas nuo vaikystės matydavau iš sodo, vieną rytą nuėjau prie jų. Pažiūrėjau į apačią, pažiūrėjau į viršų, išsigandau, bet kažkaip susikaupiau ir užlipau. O nulipau jau visai kitoks žmogus. Lipau susikaustęs, išsigandęs, o nulipau visas gyvas, įsimylėjau gyvenimą iš naujo. Ir tas jausmas nepraėjo nei per dieną, nei per dvi. Visą savaitę taip, jau net tėvai pradėjo klausti, gal įsimylėjau. Ir draugai matė, kad šviesesnis esu. Ir aš puikiai jaučiausi, po poros savaičių pagavau save, kad noriu pakartoti.“
Benas pasakojo, kad tokių laipiotojų kaip jis tikrai yra ir juos pažįsta. Kita vertus, jam mieliausia lipti vienam, visada ir stengiasi taip daryti.
Žiniasklaida vis praneša, kad vieni ar kiti drąsuoliai užsiropštė į aukštą statinį, neretai jie dar ir teisėsaugos nubaudžiami.
Benui įkliūti neteko, bet iš vienos vietos buvo išvarytas: „Šiaip nematau didelio reikalo jiems manimi domėtis, mane gaudyti. Aš užlipu, pamedituoju ir nulipu. Nepalieku šiukšlių, užrašų, nieko nepasiimu, tik nuotraukas. Palieku tik pėdsakus, man atrodo.“
Paklaustas, kuris Šiaulių objektas jam yra patraukliausias kopti aukštai, Benas sako, kad tai – senutis miesto simbolis – buvusio Chaimo Frenkelio odų fabriko kaminas. Pašnekovas pasakoja nuo pat vaikystės visada apie jį galvojęs, o šis jį viliojęs atsiveriančiu vaizdu:
„Ten neaptverta, yra kopėčios, kurias ketvirtokas ranka pasiektų, prie kopėčių dar parašyta ne „Nelipti“, o „Eminem“. Toks užrašas nedaro lipimo gera idėja, tai – mirtinai pavojinga. Laipioti į tokius objektus niekam nepatariu, kas nepažįsta savęs, nemoka tvarkytis su savimi, prašau – nelipkit. Susiraskit savo dalyką, kuris jus daro gyvus, ir mėgaukitės.“
Laipioti į tokius objektus niekam nepatariu.
Ar yra svajonių objektas, į kurį norėtų įlipti? Benas nesutrinka: „Yra, ir ne vienas. Kalbant apie Šiaulius – būtų kietai su „Auksiniu berniuku“ („Šauliu“) selfį turėti. Turbūt būčiau pirmas.“
Benas yra įlipęs ir į Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros bokštą. Tiesa, jis vaikščiojo ne viduje, o išorėje.
Drąsuolių prašome tokių dalykų nedaryti, o užsirašyti į ekskursiją su gidu. Atsiveriančia miesto panorama galima mėgautis saugiai, nerizikuojant savo sveikata ir gyvybe.
