Kryptis viena – Kelno link
Traukiame į pagrindinę Kelno aikštę, šalia garsiojo soboro, ir netrukus atsiduriame įvairiaspalvės minios sūkury, stichijos, vadinamos karnavalu, epicentre. Mieste kvepia keptomis dešrelėmis, vanile, alumi ir grandioziniu pasirengimu. Supratome, kad taip ir turi kvepėti vokiškas karnavalas.
Greta soboro sukasi gigantiškas „velnio ratas“, pripildydamas aikštę šauksmų, skamba muzika, išsiliedama į kurtinančią, laukinę, linksmą kakofoniją. Po miestą vaikštinėja riteriai, kiaulės, karvės, marsiečiai, princesės, burtininkės, vampyrai, klounai, pagyvenusios nimfetės su kasytėmis, maniakai, vienuoliai, kurtizanės ir tiesiog vaiduokliai. Minia tirštėja tiesiog akyse – iš stoties pilte pasipila žmonės su kaukėmis ir karnavaliniais kostiumais, tempdami paskui save lagaminus ant ratukų. Būriai atvykėlių išsisklaido po miesto gatves, nutupia restoranuose ir baruose, aplimpa palapines, prekiaujančias alumi ir karnavalinėmis kepuraitėmis, kaip trombas užkemša skersgatvius. Žmonių čia atvyksta iš visos Vokietijos – šeimos, bendradarbių kompanijos, įsimylėjusios porelės, mokykliniai draugai – kiekviena grupė su savais kostiumais, kaukėmis ir grimu. Pagrindine miesto prekybine alėja kursuoja specialios mašinos – išvežioja fanerinius skydus, kuriais prekeiviai aklinai uždangsto savo parduotuvių vitrinas, kaip prieš karą. Plaktukų kaukšėjimas primena darnų ritmą. Miestas rengiasi karnavalui.
Sunkiai prasibrovę pro pakylėtą minią, atsiduriame viešbutyje atgauti kvapo. Reikia kažkaip suderinti galvoje įsivaizdavimą apie vokišką tvarką su mums atsivėrusiu atviro šėlsmo vaizdu. Lifte sutinkame žalmargį jautį, kuris pasirodo esąs mūsų aukšto kaimynas, o priešais esančiame kambaryje įsikuria žalių nykštukų šeimyna. Nusprendžiame atsipūsti, o jau ryte, sukaupę visas jėgas...
Vienuoliktas Dievo įsakymas
Ryte išsiruošiau apžiūrėti miesto, į pagalbą pasitelkusi gidę Kariną, o fotografas nuėjo gaudyti vakarykščių žaliųjų nykštukų. Tyrinėti Kelną buvo sudėtinga – merija apsupta policijos, pagrindinės gatvės užtvertos ir užstatytos žiūrovų tribūnomis. Lindome po medinėmis pakylomis, skverbdavomės pro siaurus plyšius, ėjome užkaboriais, šokinėdamos per alaus balas. „Šventinė savaitė prasideda „bobų ketvirtadieniu“, – pasakojo Karina, – kai moterys įsiveržia į meriją ir visiems valdininkams vyrams nupjauna kaklaraiščius. Po to, kai būna nurėžtas paties mero kaklaraištis, valdžia pereina į karnavalinių personažų – Princo, Valstiečio ir Mergelės – rankas. Visų trijų vaidmenis atlieka vyrai. Šie personažai renkami lapkričio 11 – ąją, 11 valandą 11 minučių Vienuolikos asmenų taryboje, į kurią įeina karnavalinių draugijų aktyvistai.“
Apskritai Kelne, Vokietijos karnavalinio judėjimo centre, šios draugijos – kažkas panašaus į profsąjungas. Kiekviena gausesnė kompanija, didesnė firma ar įmonė organizuoja savo karnavalinę draugiją. Jos dalyviai siūdinasi kostiumus, užsakinėja dekoratyvines vežėčias, suburia pučiamųjų ansamblius, mokosi dainelių, repetuoja akrobatinius numerius ir prisiperka kalnus šokoladinių saldainių. Ir visa tai vardan vienos dienos – „rausvojo pirmadienio“, kai pusė Vokietijos išsiruošia į Kelną pasižiūrėti karnavalinių eitynių. Šventė baigiasi Pelenų dieną, didžiojo pasninko išvakarėse – gyventojai piešia vienas kitam ant kaktų peleninius kryžius, simbolizuojančius linksmybių pabaigą iki Velykų.
„O kodėl vis dėlto vienuolika? „ – teiraujamės gidės. „Vienuoliktas skaitmuo Vokietijoje laikomas kvailių skaitmeniu. Egzistuoja ir dar viena versija: šis skaičius atsirado kaip atsvara vienuolikai Dievo įsakymų. Juk karnavalo metu leidžiama viskas, ko negalima paprastomis dienomis“. Galima pažindintis gatvėje, šūkauti visa gerkle, šiukšlinti, kur papuola, šokti, kur užsimanai, pradėti dieną nuo alaus ir maukti jo tiek, kad nugriūsi, bučiuotis su nepažįstamaisiais ir už tai gauti dovanų gėlių. Apskritai galima pasijusti išties laisvu žmogumi.
Beprotiškas pirmadienis
„Rausvąjį pirmadienį“ privalu keltis anksti. Karnavalinės eitynės prasidės ne anksčiau kaip pusiaudienį, tačiau karvės, marsiečiai ir žalieji nykštukai jau nuo pat ankstyvo ryto mirtinai įsikimba į savo pačių atsikovotas vietas aptvertose zonose. Bilietai į tribūnas išdalijami tiktai karnavalinių draugijų aktyvistams ir jų artimiesiems, giminaičiams, draugams, pažįstamiems, likusieji būna priversti suspėti prasisprausti kuo arčiau, kur galima nors ką išvysti. Patys solidžiausi žiūrovai įsitaiso savo viešbučių numerių balkonuose: jokio vėjo, stumdymosi ir puikiai viskas matyti. Tie, kurie lieka gatvėje, pasirengia kruopščiai: termosai su arbata, paketai su maistu, alaus skardinės...Kai mes, ieškodami patogesnės pozicijos fotografavimui, stengėmės kažkur įsitaisyti, gerieji vokiečių klounai meiliai, bet atkakliai kumščiojo mums į nugaras. Pagaliau prisišliejome prie teleoperatorių – policininkai, išvydę profesionalią fotokamerą, užmerkė akis į mūsų įsiveržimą į filmavimo aikštelę. Užtat gerieji vokiečių klounai, besikėsinę į mūsų iškovotą teritoriją, nedelsiant policininkų buvo nustumti anapus užtvaros.
„Na, ir kaip aš atrodau?“ – pasiteiravau fotografo, rengdamasi pozuoti su įvairiaspalvių balionų puokšte rankose. „Prastai, – su profesionalo sąžiningumu atsakė jis. Išsidažiusių ir visomis vaivorykštės spalvomis pasirėdžiusių karnavalo dalyvių fone mano juoda striukelė atrodė kaip nuskurdėlės kostiumas. Teko imtis priemonių: stumdydama aplinkinius su beveik vokišku mandagumu, prasibroviau prie prekystalio su karnavaliniu asortimentu. Pasimatavau gobtuvus su kiaulės snukučiu ir karvės tešmeniu (pernelyg drąsu), „papachą“ su raudonai baltais ragais (per daug brutalu), geltoną kepurę su varpeliais (šiek tiek primityvoka). Pagaliau nugalėjo praktiškumas: išsirinkau burtininko skrybėlę iš mėlyno aksomo, išsiuvinėtą baltomis žvaigždėmis. Galų gale, Kelno karnavalas mano gyvenime pasitaikė tik vieną kartą, o Kalėdos ir Naujieji metai būna kur kas dažniau, taigi skrybėlė atpirks išleistus dvylika eurų. Užsimaukšlinusi šį galvos apdangalą ir momentaliai pavirtusi negerąja burtininke Gingema, pajutau – karnavalas prasideda!
Kova dėl šokolado
Ausyse visu skambumu aidėjo būgnų dundesys, trimitų gausmas, priešais soborą išsirikiavo žirgai su raiteliais, pradėdami karnavalines eitynes. Publika sucypė iš susižavėjimo, miestas sudrebėjo, Reinas iš išgąsčio vos neišsiliejo iš krantų. Šaunūs gvardiečiai, kaizerio Vilhelmo laikų ūsuoti kavaleristai, išsipustę markitantai, piratai, akrobatai, indėnai ir vėl kavaleristai. Kiekvienos karnavalinės draugijos pasirodymą pradėdavo kavalerija, po to eidavo dūdų orkestras, važiuodavo margiausios vežėčios, kurias traukdavo juokingi trumpakojai arkliukai su gauruotais karčiais. Kiekvienos procesijos pabaigoje žengdavo valytojai, įsigudrindami eitynių eigoje rinkti šiukšles ir mesti jas į specialią karnavalinę šiukšliadėžę.
Žiūrovai be perstojo šaukė: „Karamelle!”, reikalaudami saldainių. Į minią skriejo šokoladukai, sausainių dėžutės, ledinukai, kramtomoji guma, konfeti. Kiekvienas pėsčias karnavalo dalyvis ant savo pečių tempė didžiausią krepšį, pilną saldumynų. Tie, kurie važiavo dviaukštėmis vežėčiomis, vaišes mėtydavo tiesiai iš dėžių. Taikliausieji pamėtėdavo saldainių į namų balkonus, švystelėdavo pro atvirus langus, kur juos gaudydavo ten susirinkę žiūrovai, iš azarto vos neiškrisdami į gatvę. Saldumynai skraidė ore kaip mažyčiai šaudmenys – paprasčiausiai galėjai gauti per galvą pikiruojančiu šokoladuku. Pagyriau save už įžvalgumą – mano burtininkiška skrybėlė gerai atlaikydavo smūgius. Greta pravirko maža mergaitė – sunkoka sausainių dėžutė pataikė jai tiesiai į kaktą. Mama, pagauta saldumynų gaudymo azarto, nekreipė dėmesio į jos verksmus.
Tie, kurie turėjo skėčius, išskleidė juos ir apvertė aukštyn, paversdami didžiulėmis saldainių gaudyklėmis. Likusieji susikaupę naršė po kojomis, rinkdami viską, kas nukrito. Vikri panelė sugriebė šokoladuką tiesiai iš panosės mažam berniukui, o jos draugas paslėpė laimikį krepšyje. Sekančiame raunde laimėjo berniukas: prasiskverbęs pro panelės kojas, sučiupo dėžutę ir nunešė tėvams. Niekas niekam neužleido pozicijų – liūdnas klounas, iki kurio neatskriejo nei vienas saldainis, paprašė teleoperatoriaus pasiekti jam štai tą šokoladuką. Šis pasiekė jį, tačiau įsikišo į savąjį krepšį. Buvome apstulbinti, nes supratome: jei ir toliau demonstruosime geras manieras, liksime be saldumynų. Teko nusiimti burtininkės skrybėlę ir, rizikuojant gauti per galvą, gaudyti ja šokoladukus. Rezultatas – mažiausiai tris kilogramai gardėsių. Derlingais metais, prisiminiau gidės Karinos žodžius, karnavalo metu išbarstoma apie keturiasdešimt tonų šokolado ir paliekama tiek pat tonų šiukšlių, kurios vėliau surenkamos.
Meilė einant pareigas
Buvo jau šešios valandos vakaro, o procesija vis dar žygiavo – kaip didžiulė gyvatė, ji perskrodė miestą perpus. Galiausiai pašėlę karnavalo dalyviai ir žiūrovai ėmė broliautis, dainuoti ir kažką skanduoti, perrėkdami garsiakalbius ir orkestrų gausmą. Kavaleristai bučiavo moteris, nenulipdami nuo žirgų, ir dovanojo joms gėles, merginos gundė policininkus. Kaip pakerėti stebėjome, kaip žvitri dvidešimt penkerių metų būtybė, apsirengusi valstiete, šoko su policininku, ant kurio skruostu lūpdažiu buvo išpaišyta raudona širdelė. O po to ant šokolado popierėlio užrašė jam savo telefono numerį. Miestas, dar neatsitokėjęs nuo dienos šoko, pamažu grimzdo į naktį. Mes jau tiek laiko svajojome apie kiaulės koją su raugintais kopūstais ir apie bokalą firminio Kelno alaus. Tačiau visus restoranus buvo apsupę markitantai, marsiečiai ir gvardiečiai. Teko traukti į respektabiliausią Kelno rajoną, į brangų prancūzišką restoraną, kur raugintų kopūstų niekas nedavė.
Prieš miegą nusprendėme truputį pasivaikščioti. Pažaliavusios karvės stipriai laikėsi už žibintų stulpų, siūbuodamos lėtame meditaciniame šokyje. Gatvėse buvo tylu – po pusiaunakčio karnavalas tęsiasi alubariuose ir diskotekose. Su palengvėjimu atsidusome. Ir čia pat pro restorano langą mus pasiekė garsus juokas ir neišgerto alaus likučiai. Tiesiai ant mano burtininkiškos skrybėlės, kuri dabar ilgai atsiduos karnavalu.
