Atostogauti Ukrainoje? Kam gali šauti mintis praleisti atostogas šalyje, kurioje vyksta karas. Tačiau mūsų automobilio variklis jau užkurtas ir kelionė pradėta. Naktinės Lenkijos vaizdai, kelias, kelias kelias... Ir galiausiai Ukrainos siena pasiekta. Dvi valandos pasienio ruože. Sutvarkyti formalumai ir leidimas įvažiuoti į šalį gautas.
Pirmasis įspūdis toks, kad grįžti 30 metų atgal, kai dar nebuvo Europos Sąjungos, o gatvėse važinėjo žiguliai ir lados. Vietinių mašinų stiklai stipriai tamsinti ir tai verčia jaustis nesaugiai. Tačiau kelias toks, kad važiuoti tikrai galima.
Kuo toliau, tuo daugiau panašių vaizdų: griūvantys namai, apleistos pakelės kavinės. Greta kontrastas – religiniai pastatai auksiniais stogais, kurie savotiškai žavūs. Tačiau praleisti čia nakties nesinorėtų, todėl akys pradeda dairytis civilizacijos požymių, bet kurį laiką jų nesimato.
Todėl keliaujame tolyn. Pora valandų kelyje ir Lvovo centras pasiektas. Šis Ukrainos miestas mus pasitinka rytiniu darbymečio judesiu ir kamščiais gatvėse. Netikėtai prasilenkiame su tramvajumi ar pilnutėliu autobusu, kuris neaišku kaip dar sugeba važiuoti, kai viduje žmonės susispaudę it sardelės.
Galiausiai miestas prieš mūsų akis atsiveria visu savo grožiu. Čia nėra daugybės dangoraižių ar stiklinių pastatų, tik miesto istoriją menantys namai bei aikštės, kviečiančios sustoti ir apsižvalgyti.
Jausmas toks, kad sunku suprasti – grįžai į praeitį, ar vis dar gyveni šiandien. Aplinkui zuja automobiliai, kurių Lietuvoje jau nebepamatysi. Bet staiga išnyra naujutėlis „Bentley GT“. Visa tai – tarsi dabarties ir praeities šešėlių mišinys. Taip ir neaišku, kuriame laikmetyje gyvena šis miestas. Tačiau karšto ir šalto jis tikrai matęs.
Žemų kainų šokas
Lvove neužsibuvome. Mūsų tikslas – ne jis. Todėl kiek pailsėję leidžiamės tolyn, link Karpatų. Kelias platus, bet būklė – kritinė. Leistinas greitis 90 km/val. 50 km atstumas įveikti reikia keturių valandų. Viduryje kelio išnyrančios karvės visiškai nesibaido mašinų – pripratusios. Apskritai atrodo, kad čia niekas į nieką nekreipia dėmesio.
Pasiekę Karpatų kalnus apsistojame Pylypetsėje. Tai nedidelis miestelis kalnuose. Čia pagrindinis šeimų verslas – maži viešbutukai ir restoranėliai.
Viename jų ir apsistojame. Dvivietis kambarys keturioms dienoms vienam žmogui kainuoja 580 grivinų (apie 21 Eur) Ir tai tikrai ne mažiausia kaina, kurią galima rasti. Televizorius, dušas, tualetas, internetas ir kiti patogumai yra. Lauke stovi keletas pavėsinių, viduje veikia restoranas. Pamačius kainas supranti, kaip prieš 20 ar 30 metų į mūsų šalį atvykę jausdavosi amerikiečiai.
Mineralinio vandens buteliukas kavinėse kainuoja 10 grivinų (apie 0,36 Eur). Brangiausių ledų porcija, kurią sugebėjome rasti ne prekybos centre – 25 grivinos ( 0,89 Eur). Cigarečių pakelis Lietuvoje kainuoja 4 Eur. Ukrainoje už tokį patį tenka mokėti 28 grivinas (1 Eur).
Iš miestelio galima patogiai „pakilti“ į kalnus. Vienkartinis bilietas čia brangiausiai kainuoja 60 grivinų (apie 2,14 Eur). Kaina mažėja perkant 3 dienų arba visos dienos bilietus.
Norint aukščiau ir pasiekti viršūnę vietiniai verslininkai su tam pritaikytomis mašinomis tikrai padės. Vieni ima 60 grivinų (2,14 Eur) už žmogų, kiti už visą mašiną prašo 300 grivinų (10,7 Eur), tačiau neriboja žmonių skaičiaus.
Pramogų kalnuose taip pat netrūksta. Vietiniai siūlo nusifotografuoti su gyvais ereliais, kuriuos užkelia ant rankos.
Sukaltose prekyvietėse kepami šašlykai bei pardavinėjamas naminis vynas. Vaikams siūloma nusileisti su lynais nuo vieno medžio iki kito.
Veikia suvenyrų bei dviračių nuomos vietos. Vietiniai gyventojai renka uogas ir čia pat jas pardavinėja vienkartiniuose indeliuose. Mažesnis puodelis uogų kainuoja 10 grivinų (0,36 Eur), didesnis – 25 grivinas (0,89 Eur).
Kai oro temperatūra siekia 36 laipsnius karščio, jų atsisakyti tiesiog neįmanoma. Pasižvalgai po apylinkes ir judi link kalnų, dėl kurių atvažiavai. Ramesniam poilsiui galima tiesiog lipti į kalnus. Jei ieškai adrenalino, nuo kalno gali leistis su dviračiu. O pačioje kalno viršūnėje susirinkę sklandytuvų gerbėjai, kurių spalvoti parašiutai užtvindo visą padangę. Geras oras, saulėtas dangus, žali kalnai, atrodo nieko daugiau ir nereikia.
Lenkų tvarka pasienyje
O kaip karo nuotaikos, paklausite? Nesijaučia. Pramogų netrūksta, žmonės draugiški, kainos nedidelės. Vis dėlto reikia būti pasiruošus netikėtumams: pavyzdžiui, žinoti, kad mašinos važiuoklę greičiausiai reikės tvarkyti. Bandant kirsti Ukrainos-Lenkijos sieną – eilėje praleisti 7 valandas ir būti patikrintiems net iki 3 kartų.
Lenkijos piliečiai, atrodo, ten gyvena. Turi savo tvarką, kuri nustato, kas važiuoja pirmas, kas ką praleidžia.
Persirikiuoti į kitą eilę neužleis. Nesusipratusiems kitataučiams bandant tai padaryti, pribėgę parėkaus, kad reikia pavažiuoti į priekį. Arba apšauks, kad įsijungei šviesas.
Jie čia turi savo sistemą ir, matyt, važinėja ne pirmą kartą. Išlipę iš mašinų susispiečia būriais ir šnekučiuojasi. Ir tik pamatę, kad eilė juda, per kelias sekundes atsiduria savo automobiliuose. Nes, neduok Dieve, kas nors atsistos priekyje jų.
Tačiau ir tai patirtis, neapkartinusi kelionės. Į Ukrainą tikrai dar grįšiu.
