Keliauninko dienoraštis: Berlynas. Berlynas. Berlynas. Berlynas?

Tortas

Tarkime, jog svečiuose esate vaišinamas tortu. Atsargiai, nuo viršaus, šaukšteliu žemyn, judėdami per visus torto sluoksnius, atlaužiate gabalėlį ir paragavę suprantate, kad nemėgstate nei vieno iš sluoksnių, tik tą vyšninį. Bendras įspūdis sugadintas. Lėkštutę su tortu turbūt pastatysite ant stalo, mandagiai pastumsite kiek toliau nuo savęs, tačiau galbūt vakaro eigoje visgi dar pabandysite prisikasti prie vyšninės dalies.

Yra miestai, kuriuose būnant eini pažiūrėti kažko konkretaus, parankioti vyšnaičių, taip sakant. Tokie miestai man primena kai kurių draugų dovanojamas dovanas, kur įpakavimas sudaro 99 proc. Dažniausiai čia esama suvyniotų tikrai puikių dalykų, kuriuos miela aptikti, kurie palieka įspūdį ir kurie yra verti to nekantraus laukimo plėšant įpakavimo popierių. Tačiau yra ir kita miestų rūšis. Miestų, kuriuose už kiekvieno posūkio gyvena priežastis didžiausiai ir begalinei nuostabai. Tokiuose miestuose galima vaikščioti be žemėlapių ir be gido, nieko nereikia ieškoti, nes viskas yra čia pat. Galima juos ragauti ne sluoksnis po sluoksnio, o visą iškart. Ištirpti juose ir nesijaudinti, jog nepamatei ko nors, ką kažkas buvo liepęs būtinai aplankyti, nes radai ne ką prastesnių, o gal net geresnių dalykų.

Popierius

Į Berlyno autobusų stotį atvykome anksti: buvo pusė septynių ryto. Metro pagalba nusigavom iki draugo, pas kurį turėjom apsistoti, namų. Pakeliui paaiškėjo, jog su draugu šiek tiek prasilenkėm: jis mūsų laukė stotyje, o mes, galima sakyti, buvome jau čia pat, prie jo namų durų. Nusprendėme luktelėti jo gretimoje kavinukėje ir išgerti rytinės kavos (lauke dar buvo juntama ryto žvarba, o ir prabusti kaip reikia dar nebuvom spėję). Vienas tų puikių dalykų užsienyje yra mažos jaukios kavinės – dažniausiai yra šeimos verslas – kuriose galima išgerti paprastos kuklios kavos su pienu. Be karamelės ar šokolado ir be „blowjob'o“.

Apsistojome viename skurdžiausių ir etniškai margiausių Berlyno rajonų – Wedding'e. Čia didelis nedarbas, čia didžiausias skaičius užsieniečių, čia daugiausia darbo klasės gyvenamas rajonas ir turbūt geriausia vieta, kurioje galima apsistoti. Rajonas, dar nepatyręs gentrifikacijos džiaugsmų, rajonas, kuriam teikia spalvų lauko vitrinose sukrautos daržovės ir vaisiai, „tagai“, graffičiai ir kebabinių iškabos. Turkiškai-arabiškai-vokiška miesto dalis, į kurią užsukus tuoj pat pasitinka plati šefo šypsena ir pora jo draugų, kurie, rodos, kybo čia jau visą dieną.

Kalbant apie popierių, Berlyno metro dizainas, man labiausiai priminė senus sovietinius tualetus. Pigaus žalio guašo gausiai atskiesto vandeniu spalvos plytelės, ir „bus gerai“ interjeras. Skurdus, bet nė kiek nekeliantis ūpo.

Dar aišku yra niekuo neįspūdingi Brandenburgo vartai – ilga gatvė, iš ilgai kurios yra sustatyta daugybė vienas nuo kito nedaug besiskiriančių, maštabiškumu skųstis negalinčių, ir savo išskirtinio veido neturinčių pastatų. Tvarkingas, švarus ir iščiustytas nuobodulys.

O Berlyno siena? Turbūt nuėjus net ir 5 h. ryte jūs neišvengtumėte turistų gausos. Pats lankytinas objektas man priminė kitą sieną, Facebook sieną, nurašinėtą įvairiausiomis žinutėmis: nuo „Čia buvo Kolia“ iki „Laisvę Baltarusijai!“. Aš suprantu, jog miestas buvo sugriautas per karą, aš suprantu, jog miestas buvo atstatytas dviejų tarpusavyje konkuruojančių ideologijų, kurios po savęs paliko kažką keisto ir sunkiai sugyvenamo. Gaila, kad iš to, kas sena, Berlyne liko tik pavieniai dalykai (pvz. Katedra ar Bundestagas) arba abejotiną imperinę praeitį menantys gatvių pavadinimai: „Samoastraße“, „Rigaer Straße“, „Afrikanische Straße“ ir imigrantų ir pabėgėlių centrai-stovyklos, kuriose pažeidžiamos elementarios žmogaus teisės ir taip toliau.

Koks yra esminis skirtumas tarp skirtingų miesto rajonų, kur yra ta lūžinė riba atskirianti vieną miesto kūno dalį nuo kitos, kaip kad tarkime yra Vilniuje, kuomet perėjus Žvėryno arba Užupio tiltą atsiduri visai kitoje miesto erdvėje. Skirtingoje, bet kartu ir organiškai susivijusioje ir tarpusavy su kitomis miesto erdvėmis susisaisčiusioje. Berlyne daug aukštų pastatų. Tik vieni labiau žiba, o kiti mažiau.

Vyšnios

Ir visgi Berlyne esama velniškai puikių dalykų. Vienas tokių – televizijos bokštas. Nežinau kodėl į jį pasižiūrėjus visuomet prisimenu senuosius elektroninės muzikos pionierių „Kraftwerk“ įrašus. Tame pačiame Wedding‘o rajone, vieno studentų bendrabučio, statyto dar amerikiečių okupacinių pajėgų, rūsyje esantis ir viešnagės metu aplankytas studentų baras su vietoje verdamu alumi. Dievaži, vienas puikiausių barų, kuriame teko lankytis. Jau minėtos turkiškos ir arabiškos kebabinės, su savo skoniais, poskoniais paprastais, ne perdaug pretenzingais staliukais ir interjerais, it šilkas blizgančiomis užsukusių moterų čadromis. Kinietiško, turkiško, vietnamietiško ir įvairiausių kitų kultūrų maisto parduotuvėles, į kurias žvelgiau su pavydu, galvodamas, kada gi ir Vilniuje bus galima paragauti visų tų skanėstų.

Juokaujant galima pasakyti, jog geriausi dalykai, kuriuos galima pamatyti Berlyne, yra visai ne vokiški. Tarkime maistas: skaniausi ragauti dalykai atstovavo turkišką, libanietišką arba kinietišką virtuvę.

Geriausias gidas buvo draugas lietuvis, kuris gyvena Berlyne jau kelinti metai ir galėjo papasakoti apie miestą pašaliečio akimis. Tiesa Berlyne esama daug gerų muziejų, tačiau nei Bruegelio „Olandų patarlės“ nei „Ištarės vartai“ nėra vokiečio darbas. Visgi muziejai yra ypač aukštos kokybės, pasižymi interaktyvumu, paprastumu ir puikia architektūra (pvz. „Žydų muziejus“) – dalykais, kuriais didžiuotųsi turbūt kiekvienas miestas ir kurių galima baltai pavydėti. Taip pat paveikslų galerijos (aplankyta „Gemäldegalerie“), kuriose taip ir norisi atsinešti savo termosą arbatos, ir klajoti be perstojo nuo paveikslo prie paveikslo.

Tai toks tas Berlynas – miestas, į kurį galima važiuoti pažiūrėti kokio nors paveikslo, parodos, apsilankyti kokiame nors festivalyje, tačiau ne tas miestas, kurioje būtų galima būtų klajoti nuo vietos prie vietos, pametus žemėlapius ir laiko nuovoką. Kelionės metu draugė prasitarė, jog niekada nėra buvojusi Prahoje. Jeigu tik būčiau žinojęs! O šiaip viskas tvarkoj. „Poor and sexy“? Gerai. Bet į klausimą „Gal norėtumėte pakartoti?“, - aš tikriausiai atsakyčiau, jog esu sotus arba, jog šio nenoriu, bet mielai paragaučiau ko nors kito.