Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Berlynas ir jo siena – pasklidusi po visą pasaulį

Po apsilankymo Kelne, Diuseldorfe ir Frankfurte atėjo Vokietijos sostinės Berlyno eilė. Beje, prieš tai paminėtų miestų suminėjimo tvarka, atsitiktinai atitiko ir jų palikto įspūdžio stiprumą. Pagal šią teoriją, atsidūręs sąrašo gale Berlynas turėjo patikti labiausiai.
Vis dar stovinti Berlyno siena
Vis dar stovinti Berlyno siena / V.Mikaičio nuotr.

Berlynas man visada buvo įdomesnis už kitus Vokietijos miestus. Na, nebent išskyrus Karaliaučių, bet su juo kita istorija, be to jo jau nebėra ne tik Vokietijoje, bet ir apskritai niekur. O Berlynas yra įdomiausias, nes išsiskiria savo keista ir unikalia istorija, kuri ilgam pakeitė jo buvusį veidą. Kalbu, žinoma, apie garsiąją anomaliją – Berlyno sieną. Būtent ji daro miestą originalų ir nepanašų nei į kitus Vokietijos, nei Vakarų Europos miestus. Manau, jog ši miesto istorijos atkarpa į Berlyną pritraukia dar daugiau svečių, kurių mieste ir taip apstu. Būtent Berlyno siena man buvo didžiausias masalas aplankyti Vokietijos sostinę.

Pasibaigus antrajam pasauliniam karui, laimėtojai padalino Vokietiją sukurdami dvi atskiras valstybes – Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR) ir Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR). VDR ėmė administruoti sovietai, todėl automatiškai ji tapo komunistine. Keista situacija susidarė su Berlynu, kuris papuolė į VDR sudėtį, tačiau visas sovietams neatiteko, o buvo padalytas į keturias zonas. Vakariečių zona tapo Vakarų Berlynu ir priklausė VFR, o sovietų – Rytų Berlynu.

V.Mikaičio nuotr./Vakarų ir Rytų Berlynai
V.Mikaičio nuotr./Vakarų ir Rytų Berlynai

Savo zoną sovietai tuoj pat ėmė akylai saugoti, nes jaudinosi, kad Vakarų Berlyno gyventojai nepradėtų masiškai plūsti į jų gerovės valstybę. Pasirodo zoną reikėjo saugoti nuo atvirkštinio proceso. Rytiečiai pajutę sovietų valdymo „pranašumus“, ėmė masiškai bėgti į Vakarų Berlyną. Negalėdami efektingai sulaikyti bėglių, sovietai sugalvojo amžiaus projektą – aptverti Vakarų Berlyną siena. Berlyno siena. Šaltojo karo simbolį.

Taigi, vieną gražų 1961 m. rugpjūčio rytą atsibudę berlyniečiai pamatė kylančią aukštą betoninę sieną. Sovietai dirbo spėriai ir netrukus 155 kilometrų siena apjuosė visą Vakarų Berlyną. Situacija buvo unikali, tarsi kokią Šeškinę aptvertum kaip zoologijos sodą, kad žvėrys nepabėgtų ir ji dar būtų kitos valstybės dalimi. Protas neišneša. Bet Berlyne būtent taip ir buvo. Pasaulyje yra keli tokie eksklavai, vienas mūsų nelaimei, yra mūsų kaimynystėje, bet jie yra didelės teritorijos. O čia tiesiog viena aptverta miesto dalis priklausė kitai valstybei. Vakarų berlyniečiai norėdami nuvykti į kitas VFR vietas turėjo pervažiuoti naująją valstybę – VDR.

Tai nebuvo lengva, nes tekdavo atstovėti ilgas eiles pasienyje. Tiesa, Vakarų Berlynas turėjo savo oro uostą, taigi buvo galimybė skristi arba naudotis specialiais tranzitiniais traukiniais.

Vakariečius galima užjausti dėl jiems kilusių nepatogumų, bet Rytų Berlyno gyventojams buvo kur kas blogiau. Jie pateko į rytų lagerio dalį, beveik iškart nuskurdo ir prarado judėjimo laisvę. Jie negalėjo lankyti nei Vakarų Berlyno, nei viso vakarų pasaulio, kurio dalimi jie ką tik ir patys buvo.

Pastačius sieną jų galimybės pabėgti dar pasunkėjo. Kelių ruožų siena buvo akylai saugoma. Nepaisant to, manoma, kad iki pat 1989 m. per ją į Vakarų Berlyną pavyko prasprukti apie 5000 žmonių. Skaičiuojama, kad bandydami pereiti sieną žuvo apie trys šimtai žmonių, tačiau neoficialiai manoma, kad jų buvo virš tūkstančio ir daugiau.

Siena buvo statoma brutaliuoju būdu, nepaisant jos kelyje stovėjusių pastatų. Jie be ceremonijų buvo griaunami nepaisant jų turėtos architektūrinės vertės. Ypač mielai buvo griaunamos bažnyčios. Buvo situacijų, kai gyventojų namas ir jų kiemas liko skirtingose sienų pusėse. Ir netgi tokių, kai įėjimas į namą buvo rytuose, o langas jau žvelgė į Vakarų Berlyną. Laimingi buvo tie, kuriems pasitaikė atvirkščiai.

Šalia Brandenburgo vartų, ties kuriais taip pat ėjo Berlyno siena, kaip memorialas stovi sienos likutis, prie kurio eksponuojamos nuotraukos. Jose matyti, kaip žmonės šoka pro langus į Vakarų Berlyną ir bėga, o vakariečiai juos sutinka kaip didvyrius. Pastačius sieną dingo galimybės šokliams įrodyti savo gabumus.

V.Mikaičio nuotr./Brandenburgo vartai iš rytų pusės
V.Mikaičio nuotr./Brandenburgo vartai iš rytų pusės

1989 m. Rytų Berlyne susidarė įtempta padėtis, piliečiai kėlė riaušes, kareiviai laukė įsakymo šaudyti. Tada braškanti komunistų valdžia palūžo. Jie paskelbė atidarantys sieną. Abejose sienos pusėse susirinkę vokiečiai ėmė ją griauti po ranka pasitaikiusiais daiktais arba net plikomis rankomis. Ilgainiui sienos nebeliko. Nebeilgai gyveno ir komunistinė VDR. Vokietija vėl buvo suvienyta. Vokietija buvo euforijoje.

Tačiau suvienyti žmones buvo daug sunkiau. Net ir dabar rytiečiai ir vakariečiai vis dar yra skirtingi, o rytuose pragyvenimo lygis vis dar yra žemesnis, o nedarbas ir skurdo lygis yra didesni. Vakariečiai kurį laiką buvo nusivylę susivienijimo sąnaudomis ir pyko, kad atstatyti rytus jiems daug kainuoja o esą rytiečiai visada yra nepatenkinti. Netgi atsirado sąvoka „antrarūšiai vokiečiai“. Dar girdėjau pasakymą – „Rytų atstatymas – Vakarų sugriovimas“.

Taigi, sienos nebeliko, tačiau emocinis ir psichologinis skirtumas abipus jos vis dar egzistuoja. Jis, žinoma, mažėja, nes kartos keičiasi ir žmonės daug migruoja. Sako, kad per 20 metų iš Rytų Vokietijos į vakarus emigravo apie milijoną žmonių. Internete skaičiau, kad vakarų ir rytų vokiečiai dažniau tuokiasi su užsieniečiais negu vieni su kitais, o kai kas net nori, kad vėl stovėtų Berlyno siena.

Natūralu, kad prie šios situacijos Berlynas adaptavosi greičiausiai, nes jis vėl tapo bendros valstybės sostine. Skamba gal ir juokingai, bet vakarų vokiečiai dar ilgai bijojo savo sostinės ir net atgavus Berlyną, jie visiškai ten nesiveržė. Jų akimis, Berlynas tebuvo sovietų išdraskytas, nuskurdęs miestas, negalintis pasiūlyti gerų ekonominių perspektyvų. Dabar Berlynas savo pozicijas yra pagerinęs ir vokiečiai iš kitų Vokietijos vietų vis drąsiau vyksta į Berlyną kurti gyvenimo.

Turistų srautais Berlynui jau niekas negali prilygti. Jis vis labiau populiarėja visame pasaulyje ir varžosi su kitais Europos miestais. Miestas labai patrauklus Europos jaunimėliui kaip savaitgalio išvykos vieta.

O kaip gi Berlyno siena? Ją vis dar galima pamatyti. Netoli Rytų geležinkelio stoties, Mulenštrasėje vis dar stovi apie pusantro kilometro nenugriautos Berlyno sienos ruožas. Galima tiesiog vaikščioti, grožėtis, skaityti ant jos esančius užrašus, žiūrėti piešinius, simbolizuojančius laisvės troškimą ir įsivaizduoti, kaip viskas atrodė prieš trisdešimt metų. Man šis epizodas buvo toks fantazijų įaudrinimas, kad vos galėjau nustygti.

Viename sienos gale, yra parduotuvė-muziejus vadinamas „East side gallery“, kuriame galima nusipirkti visokių niekalų, primenančių padalytą Berlyną. Be galybės suvenyrų su VDR simbolika, ten už eurą ar du galima į pasą įsispausti VDR sienos perėjimo antspaudą. Tik pasą reikia turėti. Iš mūsų kompanijos tik mano mama turėjo pasą, tai antspaudą gavo ne tik į jį, bet dar ir ant pilvo. Netoli yra ir Berlyno sienos muziejus.

Sugriovus sieną, jos gabalai pasklido po visą pasaulį. Įmonės ar organizacijos juos pirko kaip suvenyrą, kaip istorijos dalį. Net Niujorke dabar stovi Berlyno sienos likučiai.

Taip jau išėjo, kad Berlyno sienai šiame pasakojime buvo skirta daugiausia dėmesio. Suprantama, kad Berlyno atrakcijos yra toli gražu ne vien tik šis paranormalus objektas. Ir be sienos čia yra labai daug ką nuveikti. Ir nuveiksime. Tik jau kitoje pasakojimo apie Berlyną dalyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos