„Be sienų“ keliautoja Berta Vasario 16-tąją sutinka laukiniame Sibire, kur -40 laipsnių tik šaltukas
Tremtį Sibire atkentėjęs senelis buvo pasakojęs įvairiausių istorijų apie tą laiką. Niekada nesiskundė ir nedejavo, priešingai, su šypsena ir juodu humoru pasakojo apie išgyventus išbandymus nelyginant baisiai sunkius nuotykius. Nepaisant to, vaikiška vaizduotė Sibirą nusipaišė kaip atšiaurią, nemalonę ir net žiaurią vietą. Dabar suprantu, kodėl senelis niekada nieko blogo apie Sibirą nesakęs. Vietos žiaurios nebūna, žiaurūs būna tik žmonės.
B.Tilmantaitės nuotr./Sibiro glūdumose |
Dabar Sibirą „piešiuos“ iš naujo. Jokio žiaurumo, tik absoliutus, grynas, nors ir nuožmus grožis.
B.Tilmantaitės nuotr./Neaprėpiamos platybės |
Įveikę 5500 km nuo Vilniaus iki Krasnojarsko, už kelių šimtų kilometrų priverstinai sustojam – atsisako veikti variklis. Po poros dienų aiškinimųsi atrandam viename iš bakų plaukiojančias metalo drožles, kurios ir trukdė judėti toliau. Jas išžvejoję, pagaliau artėjam link kelionės tikslo – „zemnyko“, žiemos kelio, kuriuo pravažiuoti galima tik šaltuoju laikotarpiu, žemei visiškai sustingus ir upėms užšąlus storu ledu.
B.Tilmantaitės nuotr./Miestelių cerkvės |
B.Tilmantaitės nuotr./Amžinu įšalu dvelkiantys nameliai |
„Kiškis prašoliuoja mišku, elnias prabėga, paskui traktorius ten pravažiuoja ir štai jums „zemnykas“, – pasakoja Transporto kelių įmonėje dirbantis Kim Kimovič Gubariov.
B.Tilmantaitės nuotr./Ledo kelias |
Pravažiavę Bogučianai miestelį, kurio apylinkėse daug lietuvių kilmės gyventojų, ilgu tiltu pervažiuojame Angaros upę. Tada ir prasideda „zemnykas“, iš pradžių atrodantis lyg visai įprastas kelias. Vėliau, darosi kiek įdomiau – kelias siurėja ir vingiuoja per mišką, kildamasis ir leisdamasis neįtikėtinai stačiomis ir ilgomis įkalnėmis bei nuokalnėmis.
Kartas nuo karto prasilenkiam su sunkvežimiais, kursuojančiais pirmyn-atgal, vežančiais prekes ir prižiūrinčiais žiemos kelią. Jų vairuotojai, net ir didžiausiame šaltyje trumparankovėm maikutėm iki pusės pravėrę langus pučia laukan cigarečių dūmus. Stambios rankos, spaudžiančios vairus, užgrūdinti kūnai ir nuožmūs veidai deklaruoja, kad jiems nieko neįveikiamo nėra, niekas negasdina ir su bet kuo galėtų susitvarkyti be jokių problemų. Tikrieji herojai, prieš kuriuos visokie „džeimsai bondai“ – tik skystablauzdžiai pižonai.
B.Tilmantaitės nuotr./Drąsieji sunkvežimių vairuotojai |
Viskas aplinkui stovi lyg sustingę, nelyginant dekoracijos, jau šimtus metų šitaip paliktos ir užmirštos. Medžių šakos nusvertos sunkaus sniego atrodo lyg suskleisti sparnai. Jei krusteltų, pusnys nuslįstų, šakos-sparnai suplasnotų ir viskas pakiltų į viršų lyg didžiulis varnų būrys ir užtamsintų dangų. O dabar šviesu, saulės atspindžiai šokinėja nuo vieno kupsto prie kito. Gerai įsižiūrėjęs pamatai, kad viskas šiek tiek vis tik juda, virpa, lyg lėtai ir giliai alsuotų šaltą orą giliame žiemos miege.
Šokinėjam pro duobes lyg lėktuvu papuolę į galingą turbulenciją. Namelyje skraidžioja daiktai, dūžta uogienės ir kasnakt prieš miegodami turim gerokai apsitvarkyti, nes viskas atrodo kaip po gero žemės drebėjimo. O miegam stabtelėję pakelėj: aplinkui tik pusnim užsikloję medžiai ir ryškiai mirgančios žvaigždės. Užmiršti kur esi, kas esi ir kam, aplinkui šimtai kilometrų tylos ir užburiančio grožio. Jei niekas nežino, kad čia esi, tai gal nesi visai?
Didžiulis sunkvežimis braunasi į Sibiro gilumą |
Kad ir koks malonus bebūtų tas nebuvimo ir grožio derinys, reikia judėti toliau, Šiaurė laukia. Privažiavę Aukštutinės Tunguskos upę, prieš tai ledu jau kirtę kelias kitas upes, lėtai užvažiuojam ant ledo ir pasukam Evenkijos sostinės Turos link.
200 km ledo paviršiumi 20 t sveriančiu sunkvežimiu – kol kas įdomiausia „zemnyko“ dalis. Aplinkui kalvos, miškai, po ledu upė, o ant ledo „tekam“ mes. Priešais tarp dviejų kalvų atsiveria kaminais dūminanti Tura. Čia gyvena beveik pusė viso Evenkijos regiono gyventojų – apie 6000.
B.Tilmantaitės nuotr./Dūmai iš kaminų išduoda šaltį |
Čia ir bendrakeleivio Olego šeima, vaišinanti barščiais, elniena ir pyragu su uogiene. Geriamą vandenį pasisemiame iš kibiro virtuvės kampe, kur tirpsta ledo luitai. Miesto gyventojai ledo luitus perka po 30 rublių (2 lt), nuplauna benzininio pjūklo galimai paliktas degalų žymes ir pasiskanaudami geria. Namuose nėra nei kanalizacijos, nei vandentiekio, užtai iki raudonumo įkaitę radijatoriai, atrodo, gerai įkaitina ir pačius turiečius – jie šiltai šypsosi, svetingai priima ir maloniai nustebina teigiamu požiūriu į nelengvą gyvenimą atokiame Žemės kampe.