„Jau 8 metus bitininkauju. Prieš tai gyvulius laikiau, karves – žindenes mėsines. Galvojau, kad su jais seksis, prisistačiau tvartų, bet dabar nesigailiu – praverčia bitininkystėje. Tik restauruoti reikia, bitininkystei reikia gražiai“, – atitrauktas nuo medaus sukimo darbų pasakojimą apie savo bičių ūkį pradeda Ž.Japertas iš Radviliškio rajono. Bitės čia ne tik medų neša, bet ir suteikia ramybės pavargusiems – net prigulti jų apsuptyje bei pasnausti galima.
Pažintis ligoninėje
Židrūnas prisimena pakliuvęs į ligoninę, kur susipažino su bitininku. „Nesapnavau, kad būsiu bitininku. Įkalbėjo, nors nenorėjau. Niekada nebuvau bandęs, nepažinau bičių. Būdavo – eina spiečius, išsigąsti, kaip ir daugelis dabar išsigąsta. O aš einu be maskių, be nieko. Va šiandien ėmiau medų be nieko“, – šypsosi bitininkas, iš pirmo žvilgsnio panašesnis į menininką, negu į miško glūdumoje esančiame kaime gyvenanti buvusį karvių augintoją.
Žmona pas bites eina tinkamai apsirengusi, juokiasi Židrūnas, paklaustas, kad gal jo bitės tiesiog nepiktos, todėl apsaugos nereikia. „Gal čia koks pašaukimas mano“, – pasvarsto.
Savo bitynui Ž.Japertas bičių motinėles perka iš kitų bitininkų, šiuo metu jis turi 65 šeimas ir sako neketinąs bent kol kas užpildyti daugiau avilių. Esą ir taip veiklos užtenka, vos spėji apeiti.
„Darome edukacines programas vaikams, tuo užsiimame, skambina nuolat. Iš pradžių papasakoju, kaip avily bitučių gyvenimas vyksta, einam karalienės ieškoti, kad pamatytų, kaip ji atrodo, kaip tranai atrodo. Tada einam imti medų. Atvažiavę vaikai bijo, bet patariu nerodyti tos baimės. Atvažiuoja tų vaikų grupės, einam, imam, ant kiemo sukam medų rankiniu, senovišku būdu ir nieko“, – vaikydamas svečių baimes kalba Židrūnas.
Ir tikrai – kiemas net dūzgia, tiek jame bičių. Tačiau jos tik sukinėjasi aplink, keliauja link šalia esančių aviliu, per daug nesidomėdamos svečiais.
Dūzgiantys nameliai
Židrūnas vedasi į bičių namelius. Taip vadinasi du statiniai kieme, kuriuose atvykėliams siūloma atsipalaiduoti. Nameliuose įrengti suolai, gali prisėsti ar net prigulti. Viskas čia kvepia medumi, o ausį glosto tylus bičių dūzgimas. Bitės yra aviliuose po suolais, jas galima stebėti per stiklinius dangčius, sudėtus stiklainius. Viena kita ir į namelį užsuka.
„Kai pradėjau bitininkauti, kilo man tokia mintis, čia aplinkui nebuvo, – apie bičių namelius pasakojo Ž.Japertas. – Iš Ukrainos tai atėjo, pasižiūrėjau, pasidomėjau. Bitės sparneliais vėdina avilį, garina suneštame nektare esantį vandenį, padaro tokią bioenergiją.“
Visai nakčiai šiuose nameliuose niekas nakvoti nelieka, bet šiaip populiaru čia pabūti. Židrūnas sako, kad nurimsta net patys aktyviausi, hiperaktyvūs vaikai. Vienas net netikėtai užmigo, prisimena bitininkas.
Man visada buvo problemų su nugara, tai ir kilo idėja, pradėjau domėtis bičių terapija ir nebereikia dėl nugaros ligoninėje gulėti, – sakė Ž.Japertas.
„Kiekvienas skirtingai jaučiasi čia. Žmonės išbūna iki dviejų valandų. Man visada buvo problemų su nugara, tai ir kilo idėja, pradėjau domėtis bičių terapija ir nebereikia dėl nugaros ligoninėje gulėti. Turi kas savaitę po sykį pagulėti. Vieniems traumuotas vietas, po operacijų kaip adačikėmis bado. Kitiems kitaip viskas“, – kalbėjo Ž.Japertas.
Tiems, kuriuos kankina nemiga, irgi tereikia kelias valandas prabūti čia – kaip sako Židrūnas, „atsijungia per kelias minutes“.
Šitie namukai jau stovi penkerius metus, bet jų šeimininkas prisimena tik vieną atvejį, kai atvykusį kitą bitininką bitės spiečiumi puolė. „Kartu atvykusios moterys atėjo į namelį, pagulėjo ir nieko. O tas vyras tik eina ir vėl bitės puola. Gal kokia jo aura nelabai kokia“, – šypsojosi Ž.Japertas.
Medaus paklausa didelė
Iš 65 avilių per sezoną išimama daugiau nei 2 tonos medaus. Bitininkas sako, kad svarbiausia laiku viską daryti, tinkamai prižiūrėti. „Prisimenu, kai pradėjau, iš avilio gaudavau tik po 5-10 kilogramų, nes nežinodavau, kada ir ką daryti. Taip buvo pirmais-antrais metais. Dabar iš tų pačių avilių gaunu iki 50 kg vidutiniškai. Tai skirtumas yra“, – apie įgytą patirtį kalbėjo Ž.Japertas.
Jis sakė turįs ir rekordininkių, kai vieno avilio bitės prineša ir po daugiau nei 100 kilogramų. Tai esą priklauso ir nuo motinėlės – pastarąją pakeitus kai kada bitės tampa gerokai darbštesnės, bet būtina tinkamai prižiūrėti, kad nesispiestų, nes spiečius su savimi gali išsinešti iki 5 kilogramų medaus.
Išparduoti medų, anot bitininko, jam nėra sunku. Bitynas turi nuolatinius pirkėjus, Židrūnas kilęs iš Žemaitijos, tai ir ten veža.
Ž.Japertas ir menininko gyslelę yra atradęs, ant vieno iš ūkinių pastatų sienų akį traukia jo išdrožinėtos senovės baltų dievų ir deivių skulptūros. „Bus jų dar daugiau“, – šypteli šeimininkas, atskleidęs, kad ir šį savo sugebėjimą atradęs netikėtai. Pirmoji buvo Austėja, bičių deivė. Po to kilo mintis ir santarvės ratą vidury kiemo įrengti – pastarąjį pabaigti vis pritrūksta laiko.
