Kiekviename kieme – po nuosavą ežerėlį. Taip gali pasirodyti dairantis po Biržų apylinkes. Tačiau niekam ne paslaptis, kad tai karstinės įgriuvos, vadinamos tiesiog smegduobėmis, kurios yra pasiglemžusios pastatų, technikos, gyvulių ir per tam tikrą laiką prisipildžiusios vandens.
Vietinė žuvis ir kviečiai
Kai kuriuose ežerėliuose ir žuvies galima pasigauti, kuri virsta kvapnia ir itin gardžia žuviene. Ja svečius vaišina Kirkilų bendruomenės moterys. Taip pat jos kepa rupiai maltų kviečių blynų, kurių pirmą kartą ragaujant vaidenasi bulvinių blynų skonis.
Blynai kepa ant krosnies. Pastaroji nauja, bet išmūryta tokia, kokios tarnaudavo ir močiutėms, pagal kurių receptą blynai kepami iki šiol – pasinaudota vienos kaimo senolės namuose rastu receptu. Jis nėra įmantrus, tačiau blynai skanūs. Nors išrankesnis ragautojas gal ir pasakys, kad labai jau tokie paprasti, kaimiški. Bet greičiausiai ranka pati sieks dar vieno – su spirgučiais arba uogiene.
Kirkilų bendruomenės pirmininkė Rita Trečiokaitė pasakojo, kad kviečių jiems užaugina vietos ūkininkas, bendruomenės narys, grūdus jie patys susimala, nes parduotuvėje tokių miltų nerasi.
Vilioja karstiniai ežerėliai
Kirkilų bendruomenė susikūrė 2003 metais, iš pradžių vienijo tik apie 40 aktyvių gyventojų, o dabar jų jau yra 78. Prisijungė ir aplinkinių kaimų gyventojai, daugiausia – vyresnio amžiaus, jaunų mažiau, bet tai esą normalu, juk kaimuose daugiausia ir gyvena vyresni žmonės.
„Esame labai dėkingoje vietoje, čia aplinkui karstiniai ežerėliai, daug turistų, todėl mes nusprendėme kurti versliuką – rupiai maltų miltų blynus kepame, verdame žuvienę ir žolelių arbatą. Turime turistų, ir užsieniečių, ir lietuvių daug“, – kalbėjo R.Trečiokaitė.
Jos kepa rupiai maltų kviečių blynų, kurių pirmą kartą ragaujant vaidenasi bulvinių blynų skonis.
Bendruomenė turi savo patalpas buvusioje mokykloje, statytoje dar Antano Smetonos laikais. Nuo 2015-ųjų čia veikia ir tradicinių amatų centras. Pastarajam vadovauja Lukas Kalninis, kuris kiekvieną norintį pamoko lieti vaškines žvakes. Vaškas – tikras, nes L.Kalninis bitininkas.
Amatų centras buvo įsteigtas Europos Sąjungos lėšomis iš Kaimo plėtros programos, jis vienija ne tik Kirkilų kaimo, bet viso Biržų rajono amatininkus.
„Amatų centre puoselėjame tradicijas: audžiame tradicines aukštaitiškas pintines juostas, veliame vilną, veltinius gamina garsi mūsų amatininkė Zita Kumpelienė iš Vabalninko. Dar liejame žvakes. Planuojame pavasarį atgaivinti audimo amatą Biržų rajone“, – rodydamas įsigytas audimo stakles pasakoja L.Kalninis ir apgailestauja, kad jau nedaug likę žmonių, galinčių pamokyti austi Biržų rajone.
Gamina nedaug
Pavasarį galvojama imtis ir juodosios keramikos, savo sugebėjimus demonstruoja kalvis, pinami šiaudiniai sodai.
„Turime ir edukacines programas, ir amatų demonstravimo dienas. Organizuojame tokias dienas, kai susirenka žmonės ir rodo savo amatą. Daugiausia užsuka netoliese gyvenantys žmonės, tie, kurie važiuoja į Kirkilų apžvalgos bokštą“, – vardijo L.Kalninis.
Nuolat dirbinių įsigyti amatų centre nėra galimybių, pasak vadovo, „tradicinis amatininkas paprastai daug neprigamina, nes daro tai iš entuziazmo, laisvu laiku“. „Tradicija su dideliais kiekiais dažniausiai pykstasi“, – šypteli L.Kalninis.
Apie tai, kad rankdarbiais užsiima tik laisvu laiku, pasakojo ir Dalia Drevinskienė, dėliodama ant stalo dailias megztas sukneles ir sijonus.
„Megzti mane močiutė išmokė, kai buvau gal penkerių. Nuo to laiko ir pradėjau. Man patinka, toks atsipalaidavimo būdas. Norisi išbandyti kažką naujo, ar pavyks“, – pasakojo moteris.
Suknelę mezga mėnesį
Šis užsiėmimas, neslepia Dalia, reikalauja laiko. Štai numegzti suknelę, per dieną tam skiriant po valandą ar kelias, gali užtrukti ir mėnesį. Idėjų raštams moteris semiasi žurnaluose, internete.
„Daugiausia mezgu sau ir draugėms – dovanų per gimtadienius, kitas šventes. Pati pradžia buvo didelės skaros, galvojau, ar sugebėsiu, ar užteks kantrybės. Pradėjau nuo didelių skarų, įveikiau, tada ėmiau galvoti, kad reikia pabandyti ir sau kokią suknelę nusimegzti“, – kalbėjo D.Drevinskienė.
Tradiciniai gaminiai – brangūs. Kaip sako Kirkilų amatų centro vadovas, nupinti vieną juostą laisvalaikiu kartais ir kelių dienų prireikia, todėl ir kaina kyla.
„Didžiuosiuose miestuose yra daugiau vertinančių, perkančių tautinio paveldo gaminius. O pas mus žmonių mažiau, todėl paprastai amatininkai kažką dirba, o jau laisvalaikiu ką nors dar pagamina – mezga, sodus gamina ar dar kažką. Taip ir išeina, vis pribėgdami žmonės kažką sukuria. Amatų centrų funkcija dabar yra labiau patį procesą išsaugoti, jį puoselėti, kad galėtume parduoti nematerialųjį paveldą“, – kalbėjo L.Kalninis.
Amatų centras šiltuoju metų laiku Kirkiluose būna atidarytas visą laiką, jame rengiamos parodos. Žiemą, kai tenka patalpas šildyti, laikyti atidarytą pastatą yra sunkiau, bet užsiėmimų surengiama, tarkim, mokoma pasidaryti šiaudinius Kalėdų eglės papuošimus ar karpinius.
