Autorė taip pat pasakoja apie susigrąžintą vaikystę kriketo aikštėje ir šio žaidimo magiją. Akstesnę ciklo „Blondinė Indijoje“ dalį rasite čia.
Vaikams baigus kartoti abėcėlę, Mukti ašramo virėjas pakvietė visus pietų. Nusiplovę rankas, išsidalinome aliuminines lėkštes ir sustojome į tvarkingą eilę. Virėjas negailėdamas visiems įkrovė ryžių, avinžirnių troškinio, daržovių ir po du čapačius.
Gavusi savo davinį patraukiau prie pakylos, kuri ašrame tarnauja kaip stalas. Radusi laisvą vietą šalia smulkaus berniuko, įsitaisiau ant grindinio. Vakarietiškam išpaikintam užpakaliui jis pasirodė kietokas – lyg pasaulyje tokios problemos būtų pačios svarbiausios.
Pasimuisčiusi ir paniurnėjusi suleidau nagus į čapačius. Kai atėjo ryžių eilė, mano mažasis kaimynas ėmė skardžiai kvatotis. Jam buvo linksma stebėti mano nevykusius mėginimus „įsisprigtuoti“ avinžirnių troškinyje išvoliotą ryžių gumuliuką.
Europietiška arogancija klykia, kad tam yra šaukštai ir šakutės, tačiau indai atrėžtų, kad stalo įrankiai yra kaip tik visiškų nevalų, kurių rankos tokios purvinos, kad jomis valgyti negali, išmonė.
Indijoje yra įprasta valgyti rankomis. Pirmiausiai lėkštėje iš ryžių yra suformuojamas gumuliukas, kuris merkiamas į normą pagardą, jame išvoliojamas, tvirtai suspaudžiamas ir staigiu judesiu pakeliamas link burnos.
Burnos šiukštu negalima paliesti, nes seilėmis susitepsi pirštus. O tai jau indų akyse būtų nevalystė.
Nevalystė ir tai, jei valgydamas susitepi daugiau nei pirmus du pirštų narelius.
Aišku, europietiška arogancija klykia, kad tam yra šaukštai ir šakutės, tačiau indai atrėžtų, kad stalo įrankiai yra kaip tik visiškų nevalų, kurių rankos tokios purvinos, kad jomis valgyti negali, išmonė.
Be to, visas maitinimosi perfomansas yra atliekamas griežtai dešinės rankos pirštais, nes kairė yra naudojama nešvariems darbeliams, tokiems kaip kad užpakalio valymas.
Tiesą sakant, Indijoje kairę ranką reikia apskritai laikyti toli nuo visa ko, išskyrus užpakalį. Būdama kairiarankė dažnai save pagaudavau, kad vis tiesdavau būtent purvinąją ranką į priekį. Tuo metu indus ištikdavo stabas: imti ar neimti, kaire ranka kišamą pinigą ar daiktą.
„Tu pasižiūrėk, gi šitaip lengva, op, op, sumakaluoji, tik svarbu gerai ryžius suspausti į gumuliuką“, – patardamas bandė gerinti mano valgymo įgūdžius berniukas.
„Gerai, palauk, pabandysiu“, – atsakiau savo mokytojui. „Matai, kai gerai pasidarbuoji pirštais, tau visai neblogai išeina,“ – pagyrė jis.
Tikroji džinsų „made in India” kaina
Taip besimokant taisyklingai valgyti, likome prie „stalo“ dviese. Visi vaikai, išsiplovę lėkštes, nuskubėjo žaisti kriketo. Baigusi savo porciją aš savo mokytojo paklausiau, kuo jis vardu ir kaip čia atsidūrė.
Zaheer buvo parduotas už 6000 rupijų (80 eurų) džinsų fabrikėlio savininkams.
Berniukas buvo vardu Zaheer. Sakė esąs iš mažo kalnų kaimelio. Jo šeima labai neturtinga, todėl nuo pat mažumės Zaheer dirbo kaimo valgykloje. Čia jis nuo ryto iki išnaktų nurinkinėdavo stalus, plaudavo indus, lupdavo ir smulkindavo svogūnus.
Kai jam sukako 11 metų, tos valgyklos savininkas, žadėdamas Zaheer gerą gyvenimą ir didelę algą, įkalbėjo jį drauge vykti į Delį. Deja, toli gražu ne geras gyvenimas berniuko laukė mieste.
Zaheer buvo parduotas už 6000 rupijų (80 eurų) džinsų fabrikėlio savininkams. Tame fabrikėlyje prie siuvamosios mašinos ir buvo „įtaisytas“ Zaheer. Nors dirbo mažiausiai 16 valandų per dieną ir be išeiginių, jokio atlyginimo už vergišką darbą negavo.
Pirmiausiai jis turėjo „atidirbti“ už tuos 6000 rupijų. Zaheer miegodavo ant džinsų atraižų fabrikėlio kampe ir kentė nuolatinį alkį – maisto davinys dažnai buvo pakeičiamas kumsčiais ir psichologiniu smurtu.
Mėlynės ir randai tikrai ilgam „pasotina“ žmogų, tik vargu, ar pripildo skrandį. Nors ir labai troško, bet pabėgti iš vergystės vaikas negalėjo – jį nuolatos sekė gamyklos prievaizdas.
Klausydama Zaheer ir žvelgdama į jo gležną kūną, randais nusėtas rankas, deformuotus pirštus ir liūdnas akis, vos tvardžiau ašaras.
„Žinai, dabar jau viskas gerai, aš jaučiuosi čia, kaip namie. Visi mus čia taip myli. Pagaliau aš galiu būti vaiku ir tiesiog žaisti kriketą“, – optimizmo nestokojo berniukas, kuris pustrečių metų gyveno sveiku protu nesuvokiamame siaube.
„Gal jau eikime, išsiplaukime savo lėkštes ir prisijunkime prie visų“, – žaidžiančių link mostelėjau savo balta, niekad vargo nemačiusia ranka.
Žiūrėjau į nubėgantį į aikštelę Zaheer ir mąsčiau, kad pati dažnai perku neatsakingai, ir kad greičiausiai mano džinsai yra pasiūti vieno iš tokio likimo vaikų. Tokia tad yra tikroji pigių „made in India”, „made in Bangladesh”, „made in Phillipines“ drabužių kaina.
Visus suvienijantis žaidimas
„Ei, blondine, griebk kriketo lazdą ir marš į aikštelę“ – iš mintijimo mane ištraukė Arvind. „Pažiūrėsim, ko tu verta“ – atkišo lazdą Rahul.
„Jūs mane Sachinu (Sachin Tendulkar – vienas geriausių visų laikų kriketo atmušėjų – aut. past.) laikote?“ – nenoriai paėmiau lazdą. Lygiai taip pat, kaip kiekvienas lietuvaitis moka varinėtis oranžinį kamuolį ir svajoja tapti garsiu krepšininku, taip Indijoje kiekvienas berniukas svajoja apie kriketo aukštumas.
Kaip kiekvienas lietuvaitis moka varinėtis oranžinį kamuolį ir svajoja tapti garsiu krepšininku, taip Indijoje kiekvienas berniukas svajoja apie kriketo aukštumas.
Kolonistų atsineštas žaidimas šalyje sėkmingai prigijo ir tapo neatsiejama kultūros dalimi. Per Pasaulio čempionatus visa šalis tiesiog sustingsta – kontorose metę darbus visi susigrūda į konferencijų sales, valstybinėse įstaigose visi prilimpa prie radijo imtuvų, gatvėse iš kažkur atsiradę televizoriai sutraukia prekiautojus ir rikšos vairuotojus.
O jei dar žaidžia Indija ir Pakistanas! Indijos daugiasluoksnė tauta niekada nebūna tokia vieninga, kokia ji būna palaikydama savo komandą, kuomet ši žaidžia su Pakistanu.
Tiesą sakant, šių dviejų kriketo gigančių akistata yra abiejų šalių nacionalinis garbės reikalas. Indijai pralošus yra paskelbiamas visuotinis gedulas, o laimėjus tauta, tiesiogine ta žodžio prasme, išprotėja.
„Tu negali būti Sachinas, nes aš juo būsiu“, – pribėgęs prie manęs vienas iš ašramo mažųjų gyventojų išplėšė iš mano rankų lazdą. „Jei nori, gali būti Dhoni (dabartinis Indijos rinktinės kapitonas – aut. past.),“ – nuliuoksėdamas į aikštę riktelėjo „Sachinas“.
Vaikų klegesys, skriejantis į visas puses kamuoliukas, sportbačių keliamos dulkės – aikštelė buvo pritvinkusi mėgavimosi žaidimu, mėgavimosi paprasta vaikyste. Ir jei nežinotum, kokį bagažą akimirkai numetę šie vaikai, būtų galima galvoti, kad tiesiog įsibrovei į kokios nors mokyklos kūno kultūros pamoką.