Blondinės sugrįžimas į Delį

Po ketverių metų pertraukos (neskaitant vienos dienos sustojimo gruodį), metusi visą susikurtą gyvenimą šioje pasaulio pusėje, nusprendžiau grįžti į Indiją. Nei nušvitimo ieškoti, nei „jogiškai“ išsilankstyti, nei turistauti aš ten neketinau. Skridau tiesiog pabūti chaose.
Eismas Pietiniame Delyje
Eismas Pietiniame Delyje / Eglės Janulevičiūtės/ Raie Dey nuotr.

Skridau neklausinėdama, su tikslu dalyvauti funkcionuojančioje anarchijoje. Lipdama į lėktuvą mintyse sau niūniavau – Dilli Hai Meri Jaan (Delis – mano gyvenimas).

Iš tiesų širdis daužėsi lyg skrisčiau susitikti su mylimuoju: tik kelios valandos skrydžio ir aš jį, visą netobulą, aptrauktą taršalų migla, išvysiu. Aš į jį, o jis į mane įsilies.  

„Ambasadorius“ Kalkutoje
„Ambasadorius“ Kalkutoje

Nusileidusi Delio oro uoste ir sulaukusi savo bagažo tiesiai nužygiavau prie kioskelio, kuriame iš anksto susimokėjau už taksi iki Chittaranjan Park rajono. Mojuodama rožiniu kvituku atbaidžiau visus sušokusius vairuotojus – labai atsiprašau, laimikiu šiandien nebūsiu, mano vairuotojo numeris yra 38.

Širdis daužėsi lyg skrisčiau susitikti su mylimuoju: tik kelios valandos skrydžio ir aš jį, visą netobulą, aptrauktą taršalų migla, išvysiu

Vairuotojas, numeris 38, Vinodas, liepė sekti paskui jį. Man tikrai nuskilo, nes Vinodas atvedė prie retai gatvėse bematomo ambasadoriaus. Šios mašinos, kadaise buvusios integralia Indijos miestų gatvių dalimi, dabar yra taksistų pakeičiamos į pigius fiatus ar tatas, o valdžiažmogiai iš ambasadorių persėdo į visokius suzuki maručius ar net į „geresnes“ užsienietiškas mašinas.

Radijui plėšiant 2015 metų vakarėlių ir girdyklų hitą „DJ walle babu“, išsukome iš oro uosto. Pro langus pradėjo šmėžčioti naujai išdygęs viešbučių miestelis, kuriame turbūt susitelkę visi žinomi tarptautinių viešbučių tinklų vardai.

Eglės Janulevičiūtės/ Raie Dey nuotr./„Tata Nano“
Eglės Janulevičiūtės/ Raie Dey nuotr./„Tata Nano“

Ir, jei fone neskambėtų „DJ walle babu mera gana baja do“ („O, didžėjau, pagroki mano dainą“), turbūt ir nesusigaudytum, kad esi Delyje. Pagalvojau, kad tai yra beprotiškai patogu verslui – atskridai: konferencijas, susitikimus ir taip toliau atbuvai neišėjęs iš viešbučio, saugumo salelės, ir, išvengęs „lūšnynų milijonieriaus“ Indijos, grįžai namo.

Be to, dar pelnei papildomų taškų kolegų akyse, nes išgyvenai tą šalį, kurioje karvės yra visavertės eismo dalyvės, o sankryžose priešais mašiną iššoka arba nuogas „nušvitėlis“, arba deformuota žmogysta, su kobra krepšelyje.

O norėdamas nuraminti kolegas patvirtini, kad visi Indijoje nieko nedaro, tik mėtosi spalvotais milteliais ir šoka pagal Bolivudo ritmus, kaip kad pastarajame „Coldplay“ klipe.

Eglės Janulevičiūtės/ Raie Dey nuotr./Holi šventė
Eglės Janulevičiūtės/ Raie Dey nuotr./Holi šventė

Tai nebūtinai būtų melas, nes penkių žvaigždučių viešbučiai, esant reikalui, gali tą suorganizuoti, ir net Martiną iš „Coldplay“ pasikviesti. Su viena sąlyga: jei tik turi pakankamai pinigų.

Eglės Janulevičiūtės/ Raie Dey nuotr./Holi milteliais apdrabstytasis
Eglės Janulevičiūtės/ Raie Dey nuotr./Holi milteliais apdrabstytas jaunas vyras

Akademikai jau kurį laiką tyrinėja turizmą, komodifikaciją (pavertimą paslaugas teikiančiomis verslo organizacijomis – red. past.) ir savęs orientavimą, kad tik turistas liktų patenkintas, gavęs tą patirtį, kuri beveik prilygsta Kiplingo knygoms.

Jokiu būdu nevalia sugriauti iliuzijų. Ach, tas nenumaldomas poreikis egzotikai. Ir aš kartu!

 Sigitos Adulčikaitės nuotr./Jautukas Indijoje
Sigitos Adulčikaitės nuotr./Jautukas Indijoje

Taip sau leidus fantazijose pajodinėti ant Bagiros ir sulošus kortomis partiją su Balu, net nepastebėjau, kad įsukome į rajoną, kuriame ir turėjau apsistoti. Vairuotojas, mane privežęs prie durų, dar pabandė laimę, ar aš esu iš tų dosnuolių, kurie papildomai ką nors duoda: – Ei, gal primesi dar pinigų vakarienei?

 Sigitos Adulčikaitės nuotr./Naujos mašinos pirkimas – visos šeimos reikalas
Sigitos Adulčikaitės nuotr./Naujos mašinos pirkimas Indijoje

Tokiose situacijose aš visada esu išmušama iš vėžių, nes nežinau, kaip elgtis. Viena vertus, aš suvokiu, kad vairuotojas labai mažai uždirba, ir mano pridėtos kelios rupijos jam būtų ne pro šalį. Kita vertus, duodama bakšišo aš prisidėčiau prie jau ir taip nusistovėjusios normos, kad iš turistų galima lengvai išlupti pinigų.

Toks pinigų kaulijimas Indijos valdžios yra suvokiamas, kaip problema, ir ji su tuo kovoja, pasitelkusi žymų Bolivudo aktorių Amirą Khaną, kaip kampanijos „Atithi Devo Bhavah“ („Svečias – tarytum Dievas“) ambasadorių.

VIDEO: Indijoje transliuojama socialinė reklama skelbia: „Kiekvienas turistas – tarsi Dievas“

Amiro veidas šmėžavo įvairiuose leidiniuose ir Indijos turizmo ministerijos leidžiamuose lankstinukuose, įvairūs kampanijos sukurti filmukai buvo transliuojami per televiziją.

Tiesą sakant, pastarieji man labai patiko. Viename iš filmukų yra vaizduojama, kaip baltosios turistės yra agresyviai užsipuolamos įvairių paslaugų siūlytojų, ir tas, kuriam nors kartą teko atsidurti Naujojo Delio stoties prieigose, tikrai lengvai susitapatina su vaizduojamomis merginomis.

Amiras, kaip tikras Bolivudo didvyris, išvaduoja turistes ir dar skelia pamokslą, kaip svečius reikia mylėti lyg dievą. Valio Amirui!

Tiesa, visai neseniai tarp Amiro ir dabartinės valdžios perbėgo juoda katė, kuomet aktorius viešai pasisakė apie „augančią netoleranciją“ Indijoje. Atsitiktinai ar ne, sausį Indijos turizmo ministerija paskelbė, kad baigėsi Amiro kontraktas ir jis nebebus kampanijos ambasadoriumi.

 Sigitos Adulčikaitės nuotr./Šiaurinis Delis
Sigitos Adulčikaitės nuotr./Šiaurinis Delis

Ne paslaptis, kad Modžio valdžia yra labai kontraversiška, daugeliui kelianti daugialypius jausmus. Tam tikros šalyje regimos tendencijos yra pozityvios, nes, kaip ir žadėjo per rinkiminę kampaniją, valdžia iš tiesų keičia šalį, tačiau klausimas, kieno sąskaita tas kitimas vyksta. Tačiau apie tai su vairuotoju neimsi ir nediskutuosi, nes jam labiau už diskusiją reikia pinigų ir grįžti prie darbo.

Atsisveikinusi su Vinodu, patraukiau link namo, pažymėto numeriu 507. Namas man pasirodė labai įprasto Pietų Delio (tvora apjuostų bendruomenių) stiliaus. Kai manęs kažkas paklausė, o kuo gi skiriasi Šiaurės Delis nuo Pietų, atsakiau, kad būtent tos tvoros juos ir skiria.

Juokas juokais, bet skirtumas tarp šių miesto dalių yra didelis. Žmogelis, kuris persikrausto iš Šiaurės į Pietus, iš karto pajunta, kaip viskas šioje miesto dalyje padidėja: ar tai būtų erdvė, namai, automobilių stovėjimo vietos, mašinos ar net žmonės (tiek jų fizinis pavidalas, tiek ego).

Pabeldžiau į duris, bet niekas jų man neatidarė. Pasitikrinau telefone, ar tikrai toks adresas. Netrukus išgirdau, kad durų spyna sukleksėjo – kažkas atrakino duris nuotoliniu būdu. Oho, pagalvojau, dar ir taip būna. Tuo metu dar nežinojau, kad tie namai nesiliaus manęs stebinti visus pusę metų.

Asmeninė nuotr./Živilė Adulčikaitė
Asmeninė nuotr./Živilė Adulčikaitė

Apie autorę: 

Živilė Adulčikaitė yra baigusi Indologijos bakalauro ir Modernios Azijos studijų magistro programas Vilniaus universitete, Orientalistikos centre bei Migracijos ir diasporos magistro studijas, SOAS, Londono Universitete.

Studijų metais praleido dvejus metus Indijoje. Pastarajį kartą pusmečiui grįžo į Indiją padirbėti Bachpan Bachao Andolan organizacijoje, įsteigtoje Nobelio taikos premijos laureato Kailash Satyarthi kovai prieš vaikų vergystę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis