Senovės Inkų imperijoje kulto centre buvo vyriškas dievas Inti – Saulė, tad svarbi buvo ir jam skirta šventė. Kraštą pradėjus krikštyti, dalis tradicijų buvo perkelta į birželio 24-ąją – šventojo Jono Krikštytojo dieną. XX amžiaus viduryje grupė intelektualų ir menininkų Peru, remdamiesi tyrinėjimais, ėmėsi gaivinti Saulės šventės papročius ir perteikti juos Kuske, buvusios Inkų imperijos sostinėje. Dabar birželio 21-ąją dalyvauti spalvingose ceremonijose žmonės gausiai renkasi vietose, menančiose inkų ir ankstesnius laikus, daugelis jų yra populiarios turistų lankomos vietovės. Peru žymiausia šventės vieta yra Maču Pikču (Machu Picchu), Bolivijoje – Tiahuanakas (Tiahuanaco) – senovės inkų šventas miestas, kuris, manoma, buvo imperijos, ilgainiui išplitusios visoje plynaukštėje, lopšys.
 |
| M.Gaubytės nuotr./Aukojimo stalas Tiahuanaku – senovės inkų šventame mieste |
Senovės Tiahuanake gausu įspūdingų paminklų, orientuotų į saulės ir mėnulio pozicijas, pagrįstas sudėtingais astronominiais skaičiavimais. Tiahuanakiečiai sukūrė monolitinius Saulės vartus, jų raižinių simbolika ir išdėstymas iki šiol įvairiai interpretuojami. Šioje vietoje šventę atgaivinus XX amžiaus pabaigoje, ji pasklido visose Bolivijos aukštikalnėse ir dabar švenčiama kone kiekvienos savivaldybės teritorijoje, kur yra inkų pėdsakų, − Inkajachtoje (Incallajta), Inkarakajuje (Inca Rakay), Samaipatoje, Saulės saloje Titikakos ežere ir daugelyje kitų vietų.
Stiprus postūmis šiai šventei įgauti masiškumo Bolivijoje buvo 2009 metais prezidento Evo Moraleso Aymos, pirmojo indėno, tapusio valstybės vadovu nuo pat konkistos laikų, dekretas, kuriuo birželio 21-oji paskelbta šventine diena. Ji, atspindint Bolivijos Daugiatautės Valstybės geografinę ir kultūrinę įvairovę (sakoma, kad šalyje gyvena net trisdešimt šešios tautos – etninės grupės), oficialiai vadinama Andų ir Amazonės naujaisiais metais (nors Bolivijoje Amazonės teritorijos tautos į tai labai skeptiškai žiūri, mat pati šventė jiems tolima, kaip ir Andai).
 |
| M.Gaubytės nuotr./Saulės laukimas Inkarakajuje (Inca Rakay), Kočiabambos departamente, Bolivijoje |
Į šventę žmonės renkasi dar sutemus. Prieš aušrą atliekami ritualai išreiškiant pagarbą ir dėkingumą Motinai Žemei ir grįžtančiam Tėvui Saulei. Susirinkusieji šeimomis, draugų, kolegų grupelėmis kūrena lauželius ir aukoja aukas, kiekvienas tikėdamasis gerovės sau ir šaliai. Pirmiausia deginami aukoti skirti rinkiniai, kuriuose yra ir tam skirtų augalų, ir saldėsių, ir įvairius gyvenimiškus dalykus simbolizuojančių formelių (mašinų, namukų, pinigų), kitų aukotojams reikšmingų dalykų. Visa auka pašlakstoma alkoholiu – specialiai tam skirtu saldžiu vynu, degtine ar tuo, kas turima po ranka, ir, žinoma, čiča – kukurūzų alumi. Ugnis pamaitinama ir šventais laikomais kokainmedžio lapeliais, kurie čia svarbūs visose apeigose. Kiekvienas pluoštelį jų užsikiša už žando ir kramto, čiulpia sultis, žiaumoja. Tūkstančius metų jie naudojami apeigose ir gydymo tikslais, o dėl išretėjusio oro juos kasdien kramto aukštikalnių gyventojai.
Kai pirmą kartą atvykusi į Boliviją pamačiau daug vyrų su gumbu skruoste, pamaniau, kad tai koks auglys, kokia visuotinė liga, ir tik paskui supratau, kad ten gera sauja tų ypatingųjų lapelių. Pavaišinti kokainmedžio lapeliais – draugystės ir prielankumo ženklas, o iš jų skonio, sako, galima šį tą nutuokti ir apie ateitį: jei saldūs – ji būsianti sėkminga, jei kartoki – atvirkščiai. Pakviestasis pasivaišinti lapeliais sudeda delnus tarsi dubenėlį.
 |
| M.Gaubytės nuotr./Čiolitos (tradiciškai dėvinčios kečujės) vaišinasi kokainmedžio lapeliais |
Virš ugnies kylantys dūmai susieja porą – Tėvą Saulę (Tata Inti) ir Motiną Žemę (Pačamama). Ugnis esą teikia energijos vis dar silpstančiai saulei. Susirinkusieji jos jau laukia grįžtančios, kad spinduliais sušildytų ir apvaisintų Motiną Žemę ir taip teiktų jos gyventojams gerovę. Kadangi vaisingumas yra svarbi sąlyga išgyventi ir veikti, Andų pasaulėžiūroje viskas − ne tik moteriškoji Žemė ir vyriškoji Saulė − turi turėti savo porą. Čiabuviai suporuoja net akmenis, o vyras nepripažįstamas tikru vyru, kol nevedęs.
Bolivijos aukštikalnių gyventojai kiekviena pasitaikiusia svarbesne proga – šeimos, verslo ir pan., − atlieka aukojimo ritualą. Tai daro ir pirmaisiais mėnesių penktadieniais. Todėl miestuose klesti turgūs, kur parduodami šiems ritualams reikalingi dalykai – alkoholis, lamų embrionai, žolės ir kita.
 |
| M.Gaubytės nuotr./Paaukotosios lamos |
 |
| M.Gaubytės nuotr./Bolivijos aukštikalnių gyventojai kiekviena pasitaikiusia svarbesne proga atlieka aukojimo ritualą, todėl miestuose klesti turgūs, kur parduodami šiems ritualams reikalingi dalykai – alkoholis, lamų embrionai, žolės ir kita. |
Tėvo Inti pasirodymo iš už kalno laukiama užgniaužus kvapą, o maždaug apie pusę aštuntos pirmiesiems spinduliams ištryškus pradeda kilti visų rankos, kad į delnus skverbtųsi saulės energija. Saulei išnirus virš kalnų pasigirsta Chajaja! – džiaugsmo šūksnis dievybei.
Belaukiant atliekama ir kruvinoji apeiga − aukojama gyvoji auka. Į pagrindinę ceremonijos vietą atvedamos lamos (arba viena), būtinai baltos ir papuoštos spalvotais vilnos karoliukais, jos apibarstomos kokainmedžio lapeliais, duodama jų paėsti, kartu ir apeigose dalyvaujantys jais dalijasi. Gyvulėliai pagirdomi alkoholiu ir vos pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams papjaunami po kaklu. Muzika, lydėjusi visas apeigas, užgroja dar aktyviau. Moterys surenka kraują į indus, ceremonijos vadovas lieja jo į visas keturias pasaulio puses, kad užtikrintų Motinos Žemės duodamų gėrybių gausą ir dievybių globą. Esą taip pat išgryninama erdvė ir apsisaugoma nuo prakeiksmų ir nelaimių. Ištryškusiu krauju šlakstomi ir susirinkusieji: niekas nesitraukia – apimti euforijos džiaugiasi, vaikšto kruvinais veidais, o jei šlakstant nepaženklino bent lašas ar ceremonijos vadovas nespėjo brūkštelėti per veidą, patys merkia rankas į aukų kraują ir pasiženklina skruostą.
Baigiant kruvinąją apeigą, išimama lamos širdis ir iškeliama į saulę, po to pakasama, kad saugotų nuo negerovių. Teko girdėti, kas kitose vietose širdį valgo dalindamiesi žalią. Vėliau iki vidudienio ruošiamas valgis su lamos mėsa visai bendruomenei. Valgant nė vienas kaulelis negali būti šiaip išmestas ar šunims atiduotas – juos reikia sudeginti lauže.
Senosios kultūros gyveno pagal gamtos ciklą, prie jo taikėsi. Senovės Andų žemdirbiai, stebėdami astronominius reiškinius, dėliojo savo darbų kalendorių: kada sėti, nuimti derlių, kirpti gyvulių vilną ir atlikti kitus darbus. Gegužės trečiąją, kai danguje aiškiausiai pasirodo Pietų kryžiaus žvaigždynas, Andų regione prasideda derliaus nuėmimo metas, jis baigiasi birželį. Birželio 21 dieną Saulė pasiekia savo tolimiausią tašką danguje ir pradeda savo grįžimo kelią. Žiemos saulėgrįža yra artimai susijusi su naujo žemdirbystės metų ciklo pradžia. Nors Pietų Amerikoje metų laikai ne tokie ryškus kaip Europoje, juos aiškiai galima skirti: po žiemos saulėgrįžos prasideda sausasis ir šaltasis metų laikas.
 |
| M.Gaubytės nuotr./Kečujis su kokainmežio lapelių maišeliu |
Šią žiemos saulėgrįžos dieną, atsiradus entuziastų, buvo pradėti skaičiuoti Andų naujieji metai, grindžiant tuo, kad agrarinėms tautoms dera Naujuosius metus švęsti žiemos saulėgrįžos laiku, nes tai atsinaujinimo metas. Tihuanako kultūros tyrinėtojai pasiūlė simbolinį metų skaičiavimą. Jų manymu, maždaug 5 tūkstančiai metų praėjo nuo Tihuanako kultūros gimimo, nors tai sulaukia ir prieštaravimų, esą tai istoriškai nepagrįsta. Prie šio skaičiaus pridedami metai, skaičiuojami nuo 1492 metų, kai Kolumbas atrado Amerikos žemyną. Šiemet birželio 21-ąją Bolivijoje pasitikti Andų naujieji 5521-ieji metai.
Šiai šventei tapus valstybine, diskutuojama, kodėl jai skiriama tiek dėmesio. Valdžios atstovai – nuo bendruomenių seniūnų, savivaldybių merų iki paties prezidento – dalyvauja apeigose ir, žinoma, išnaudoja šią progą savo politiniams tikslams siekti. Svarbiausiame Bolivijoje senoviniame Tiahuanako apeigų ir ceremonijų centre, esančiame 80 km nuo Bolivijos La Paso miesto, pasitinkant Andų naujuosius kartu su tradicinių kultų atstovais visada dalyvauja Bolivijos prezidentas E. Moralesas. Apsisiautęs tradiciniu pončio prezidentas 5521-ųjų metų sutikimo proga kreipėsi į Bolivijos liaudį, džiaugdamasis, kad nuo šventės paskelbimo prieš ketverius metus ji išplito visoje šalyje. Šalies vadovas išsakė mintį, kad šalyje gyvuojant ir katalikų, ir evangelikų tikėjimui, visi šalia turi ir savo originalias šaknis, atlieka ritualus, o Andų ir Amazonės naujieji metai sutelkia visus, ir pabrėžė, kad ši šventė – „būdas dekolonizuoti šalį religiškai“.
Dekolonizavimo tema įvairiais aspektais aštri visoje šalyje. Vieni sako, kad reikia saugoti ir išlaikyti kolonializmo laikų paveldą, istoriją, o kiti – atvirkščiai, kad to nereikia, nes tai primesta ir ne „mūsų“. Ne tik prezidento pastarojo pasisakymo Andų naujųjų proga, bet ir iš daugelio kitų jo kalbų girdimas aiškus tonas dekolonizuoti šalį. Tai didelis iššūkis. Ko gero, todėl kolonizmo laikų ispaniškoji architektūra daugelyje šalies vietų kone visai nesaugoma ir sparčiai keičiama. Kita vertus, akivaizdu, kad ir „savoji“ praeitis bei ją liudijančios vietos dauguma apleistos ir nyksta: juodieji archeologai nekliudomi išsirausia atokesnes senovės gyvenvietes, kapus ir sėkmingai pardavinėja gausius radinius.
Kalbų požiūriu ši politika turi teigiamą aspektą, nes vietinių kalbų vartosena artėjo prie kritinės ribos – gyvuoti tik namų ir atokesnių bendruomenių aplinkoje. Įstatymais reglamentuotas reikalavimas šalies administracinių departamentų institucijų tarnautojams mokėti vietinę kalbą – didžiausią populiaciją turi aimarų, kečujų, gvaranių. Atitinkamų regionų mokyklose privalomas tų kalbų mokymas. Be to, gerbiant kiekvienos etninės grupės teises ir poreikius, kiekviena jų pagal įstatymą turi savo atstovą Parlamente.
 |
| M.Gaubytės nuotr./Aukojimo vieta Saulės saloje Titikakos ežere |
Grįžtant prie Naujųjų metų temos, akivaizdu, kad per tuos keletą metų šventė labai išplito. Pradžioje ant kalnų inkų paveldo vietose rinkdavosi tik entuziastai, dabar tai tapo kone masiniu reiškiniu, kur nemažai inercijos, alkoholio ir komercijos. Kita vertus, saulėgrįžos apeigos aktualios šių dienų Pietų pusrutulio kraštų gyventojams, bandantiems sustiprinti ir pabrėžti savo tapatybę, deklaruojant, kad tai yra sava, o ne primesta.
Šventimas susilaukia ir daug kritikos: apgailestaujama, kad šventė pristatoma ir kaip labai patraukli turistiniu aspektu, bet vis mažiau atspindima tikroji jos prasmė. Prašalaičiui atrodo keista, kad tiek dėmesio visus metus aukojant skiriama Motinai Žemei − Pačamamai, tačiau iš tikrųjų gyvenama jos nė kiek negerbiant: šalis pertekusi šiukšlių, dūmai rūksta kur papuolė, automobiliai puška juoduose dūmų debesyse, miestai skendi smoge. Tų balsų gyventi santarvėje su gamta nėra tiek daug arba jų nesiklausoma. Protėvių pagarba bei įsipareigojimas Tėvui Saulei ir Motinai Žemei gyventi santarvėje su gamta lieka paskutinėje vietoje. Iš tribūnų girdėti ir tai, kad visuotinai atgaivinami vietiniai papročiai turi padėti įveikti šių laikų iššūkius mažinant skurdą ir skatinant racionalų gamtos išteklių naudojimą. Tačiau tai, ko gero, lieka tik skambiose politikų politinėse kampanijose.
