Nors nėra patikimų duomenų, kad būtent šioje bazėje būtų laikomas branduolinis ginklas, be to, tai neigia ir sovietai, tačiau bazės struktūra visiškai atitinka raketoms, apginkluotomis branduolinėmis galvutėmis skirtų bazių pavyzdžius.
Patekimo vartus užstatė gelžbetoniniais blokais ir užvertė žemėmis, bet lenkai nebūtų lenkai, jei neatkastų.
Karinis miestelis neišliko – jį sunaikino gamta.
Kai kur dar galima rasti statinių griuvėsių, pamatų likučių. Geriausiai išsilaikę visos požeminės struktūros.
Įdomiai atrodo raketos nešėjos su vilkiku saugojimo angaras. Dviejų įvažiavimų arkinis statinys užpiltas žemėmis.
Pro vieną pusę vilkikas įvažiuodavo, pro kitą išvažiuodavo. Nepatyrusiam šauktiniui būtų sudėtinga atbulomis įvažiuoti į tokį siaurą angarą.
Įdomiausias objektas – branduolinių galvučių saugykla – požeminis, tvirtas bunkeris, kažkada turėjęs šarvuotas metalines duris. Kuomet Lenkijos kariuomenė bazę išvalė nuo pavojingų medžiagų, nusprendė, kad lankytis požeminėje saugykloje nesaugu.
Patekimo vartus užstatė gelžbetoniniais blokais ir užvertė žemėmis, bet lenkai nebūtų lenkai, jei neatkastų.
Kaip patys juokauja: būtų liepę ten lįst, tikrai niekas nelįstų, bet kai uždraudė – būtinai reikia patekti vidun. Buvau ir aš ten įėjęs. Viduje autentiškų dalykų neišlikę – viskas išvežta ir sutvarkyta.
Miškuose aplink bazę radiacinis fonas siekia 9-11 mikrosivertai per valandą, bazės viduje – 20-32 mikrosivertai per valandą. 30 mikrosivertų per valandą yra laikoma pavojinga riba, kurią viršijus kviečiami specialistai, turintys išsiaiškinti taršos priežastis.
Sunku pasakyti, ar viduje reikšmingai padidėjęs radiacinis fonas turi kokį nors ryšį su branduolinių galvučių sandėliavimu ten. Pastato paskirtis buvo laikyti branduolines galvutes, tačiau ar jos buvo ten laikomos – neaišku.
