Aviacijos aušroje pirmųjų kartų buvo labai daug. Ir aviatoriai į tai žiūrėjo kaip į galimybę pastūmėti pačią aviaciją į kitą lygį ir, žinoma, įrašyti savo vardus į istorijos knygas. Lindbergho solo kelionė per Atlantą buvo labai svarbus pasiekimas, tačiau jis nenubraukė visų galimybių būti pirmais.
Charlesas Lindberghas perskrito Atlantą ir tapo amerikiečių didvyriu, tačiau europiečiai žinojo, kad jis skrido lengvesniu maršrutu – pavėjui. Ne vienas pilotas Europoje ėmė galvoti apie pirmąją kelionę lėktuvu per Atlanto vandenyną į vakarus. Skristi šia kryptimi yra sunkiau dėl vyraujančių vėjų. Keli pirmieji bandymai (pavyzdžiui, Charleso Nungessero ir François Coli) buvo nesėkmingi. Bet 1928 metais Europiečiai Atlantą visgi perskrido.
Vokiečių aviacijos pionierius, verslininkas ir laivybos kompanijos „Norddeutscher Lloyd“ (NDL) darbuotojas Ehrenfriedas Güntheris Freiherris von Hünefeldas 1927 metais įsigijo du „Junkers W 33“. Tuo metu tai buvo visai naujas dvimotoris krovininis lėktuvas. Hünefeldas pasirūpino kelionės finansavimu ir draudimu, o jo „Junkers“ lėktuvai gamykloje paties Hugo Junkerso rūpesčiu buvo paruošti tokiai ilgai kelionei. Abu lėktuvai gavo NDL laivų vardus – vienas buvo pavadintas „Europa“, antrasis – „Bremen“.
Bandymai ir pasiruošimas prasidėjo dar tais 1927 metais. Pagal pirminį Hünefeldo planą, per Atlanto vandenyną lėktuvai turėjo skristi kartu. Jis norėjo skubinti projektą, kad tikrai taptų pirmuoju perskridusiu Atlantą iš rytų į vakarus, nes tuo metu tam ruošėsi dar kelios Europos komandos. Hünefeldo pastangas rėmė ne vienas garsus žmogus, tarp kurių ir Pirmojo pasaulinio karo naikintuvo pilotas Hermannas Köhlas. Pastarasis tuo metu dirbo „Deutsche Luft Hansa“ oro linijose, kurios irgi rėmė bandymą perskristi Atlanto vandenyną.
Kelis pirmuosius bandymus teko nutraukti dėl prastų oro sąlygų. Tuo metu aviacijos pasaulį sukrėtė ir ne viena plačiai nuskambėjusi žūtis, todėl „Luft Hansa“ atsitraukė ir nusprendė neberemti panašių projektų. Net ir visuomenės nuomonė, atrodo, tuo metu nebuvo labai teigiama – drąsūs pilotai tada jau buvo laikomi pašėlusiais kvailiais, dėl garbės žaidžiančiais su mirtimi.
Tačiau Hünefeldas ir Köhlas ir toliau dirbo savo tikslo link. 1928 metų kovą „Bremen“ išskrido į Airiją. Palikdami Vokietiją jie tyčia neteisingai nurodė savo kelionės tikslą, norėdami nuslėpti būsimą kelionę nuo Vokietijos institucijų. Airijoje prie komandos prisijungė majoras Jamesas Fitzmauriceas, kuris dar prieš metus irgi nesėkmingai bandė perskristi Atlanto vandenyną. Po papildomo pasiruošimo 1928 metų balandžio 12 dieną „Bremen“ pakilo iš Baldonelio aerodromo netoli Dublino.
Sudėtinga kelionė į kitą Atlanto pusę
Ankstyvas balandžio 12-osios rytas. Jokių iškilmių, maršų ir nosinaitėmis mojuojančios minios. Šis laikas pasirinktas pagal vienintelį kriterijų – oro sąlygas. Silpnas vėjas ir mažas debesuotumas buvo tai, ko lakūnai laukė nuo balandžio pradžios.
Apie penktą valandą ryte buvo užvesti „Bremen“ varikliai, o jau po pusvalandžio lėktuvas atsiplėšė ir ėmė skristi į Vakarus. 7 valandą lėktuvo (vadinasi, Airijos) laiku 460 metrų aukštyje skrendantis „Bremen“ jau buvo virš Atlanto vandenyno ir skrido 200 km/val. greičiu.
Dabar mums toks žemas skrydžio aukštis atrodo neįprastas, tačiau tais laikais lėktuvai taip skraidė. „Bremen“ įgula iš pradžių orientavosi pagal ant žemės matomus orientyrus. Didesniame aukštyje temperatūra yra žemesnė, o kopiant aukštyn sudeginama nemažai degalų. 16 valandą „Bremen“ pakilo į 610 metrų aukštį, o 21 val. jau skrido 1,8 km aukštyje, nes debesys užstojo žvaigždes, o Saulė pasislėpė už horizonto. Tiesa, net pakilus aukščiau žvaigždžių pamatyti nepavyko, todėl teko orientuotis pagal paprastą kompasą.
Köhlas skaičiavo, kad sausumą jie turėtų pamatyti apie vidurnaktį. Tačiau į Niujorką išsiruošęs „Bremen“ stipriai nukrypo nuo kurso. Balandžio 13 dienos ryte (pagal lėktuvo laikrodžius) jie iš tikrųjų jau matė sausumą, bet tada jau žinojo, kad jų kompasas turėjo net 40 laipsnių paklaidą. Köhlas iš karto pasuko į pietus, tačiau vyrai negalėjo atpažinti jokių ženklų ir nežinojo, kur yra. Iš tikrųjų tuo metu jie buvo net 2400 km į šiaurę nuo Niujorko.
Skrisdamas virš Kvebeko provincijos „Bremen“ susidūrė su stipriais vėjais, todėl įgula nusprendė nusileisti į Džordžo upės slėnį. Aišku, jie nežinojo, kokia tai upė, tačiau skrisdami vos 3 metrai virš vandens jie bent jau paslėpė lėktuvą nuo vėjų. Prieš 18 val. vyrai pastebėjo švyturį. Nors dar turėjo degalų, jie nusprendė nusileisti, suprasdami, kad taip klaidžiodami Niujorko tikriausiai nesuras.
„Bremen“ iš tikrųjų nutūpė mažytėje Grinlio saloje Kanadoje, apie 4 km nuo Kvebeko pakrantės. Lėktuvas nusileido į minkštą durpyną ir buvo apgadintas, tačiau įgula nenukentėjo. Tuo metu švyturio laikrodis rodė apie 14 val. Köhlas ir Hünefeldas skaičiavo, kad „Bremen“ ore praleido 36,5 valandas.
Į žiemos sukaustytą Grinlio salą plūstelėjo žurnalistai. Įgula noriai atsakinėjo į klausimus, tačiau keliauti toliau neskubėjo, nes tikėjosi sutaisyti „Bremen“ ir toliau skristi link Niujorko. Visgi jų bandymai buvo nesėkmingi ir jie buvo evakuoti „Ford Trimotor“ lėktuvu. Balandžio 30 dieną jiems Niujorke buvo surengtas paradas, o netrukus vyrai laivu patraukė atgal į Airiją.
Žinoma, Fitzmauriceas, Köhlas ir Hünefeldas gavo nemažai apdovanojimų ir buvo visiems laikams įrašyti į aviacijos istorijos knygas. Bet kas nutiko lėktuvui?
„Bremen“ likimas
„Junkers“ mechanikai atvyko į Grinlio salą ir suremontavo lėktuvą. Netrukus jis buvo pristatytas į Kvebeką ir kurį laiką buvo eksponuojamas ten. Tuomet NDL garlaiviu jis buvo parplukdytas į Bremeną. „Bremen“ buvo eksponuojamas 1928-ųjų Tarptautinėje Berlyno aviacijos parodoje. Tai buvo garsus, daug žvilgsnių traukiantis lėktuvas.
Hünefeldas norėjo padovanoti „Bremen“ Vokietijos mokslo ir Technologijų šedevrų muziejui (žinomas tiesiog kaip „Deutsches Museum“) Miunchene. Tačiau muziejus jo atsisakė, sakydamas, jo vertė yra tik istorinė – kaip lėktuvas „Junkers W 33“ nėra labai įdomus. Įsižeidęs Hünefeldas padovanojo „Bremen“ tuo metu dar statomam Niujorko miesto muziejui. Ten jis ir nugabentas 1929 metais.
Po maždaug dešimtmečio Henryis Fordas nupirko „Bremen“ savo muziejui, kuriam priklauso iki šiol. 20 amžiaus pabaigoje „Bremen“ grįžo į Bremeną ir dabar yra eksponuojamas Bremeno oro uoste, nors vis dar priklauso Henryio Fordo muziejui.
