Britų monarchijos sargai, traukiantys turistus iš viso pasaulio – Londono Tauerio varnai

Karalystės saugumo simbolis

Tauerio varnų istorija siejama su XVII amžiumi, kai Londone jie buvo labiausiai paplitę paukščiai. 1667 metais sostinėje įvyko labai didelis gaisras, sunaikinęs didesniąją miesto dalį. Varnai paliko Londoną, o kai sugrįžo, pasirodė, kad jų ankstesni lizdai yra išlikę tik Taueryje. Agresyvūs paukščiai tiesiog šturmavo pilį, puldavo žmones ir įnirtingai kovojo vienas su kitu. Šios nesibaigiančios varnų batalijos baigėsi tuo, kad valdžia nusprendė sunaikinti paukščius. Tuo laiku karalius Karlas II iš Stiuartų dinastijos neseniai buvo iš naujo pasodintas į sostą. Kažkas iš dvariškių jam priminė legendą, skelbiančią, kad, jeigu visi varnai paliks Tauerį, britų monarchija žlugs, o pats Taueris virs pelenais. Gal Karlas II buvo prietaringas žmogus, gal jo paties padėtis atrodė netvirta (juk jo tėvą nužudė O. Kromvelis), bet jis įsakė visiems laikams Taueryje palikti šešis varnus – tarsi monarchijos saugumo simbolį.

Pareigybė – karališkasis varnų prižiūrėtojas 

Taip šeši Taueryje gyvenantys varnai tapo savotišku britų karūnos talismanu. Šiandien karalienės įsakymu paukščius prižiūri specialiai paskirtas prižiūrėtojas Derrikas Koylas, o iš valstybės iždo kiekvienam sparnuočiui išlaikyti per mėnesį skiriama apie šimtas svarų sterlingų. Natūraliomis sąlygomis varnai gali lesti viską (jie dažniausiai maitinasi atliekomis ir dvėseliena). Tačiau šiems varnams sudaryta subalansuota dieta. Kasdien jie sulesa nemažai šviežios mėsos, grūdų, vaisių...

Derriko Koylo darbo diena prasideda labai anksti, pusę penkių ryto. Juk paukščiai nubunda anksti. Prižiūrėtojas išleidžia varnus iš narvelių, kuriuose jie nakvoja, juos lesina, apžiūri, ar yra sveiki, ar nieko jiems per naktį nenutiko. Antrąsyk sparnuočiai lesinami vidurdienį, o apie 21 valandą vakaro „guldomi miegoti“, tai yra sugaunami ir suleidžiami į narvelius. Narveliai būtini, kadangi į Tauerio teritoriją naktimis kartais įsibrauna laukinės miesto lapės, gyvenančios Londono parkuose.

Karališkasis varnų prižiūrėtojas turi keturis padėjėjus, kurie jį pavaduoja susirgusį ar atostogaujantį.

Retam turistui, besigrožinčiam šiais stambiais paukščiais, nekyla klausimas, o kiek varnams metų? Pasirodo, varnų amžius yra labai skirtingas. Patiems jauniausiems iš jų būrio nėra dešimties, o seniausiam – virš dvidešimties. Visai neseniai Taueryje gyveno trisdešimtmetis varnas, vardu Hardis. Prieš keletą metų jis ėmė akti, taigi buvo nuspręsta jį išleisti į „užtarnautą poilsį“. Dabar senolis (beje, jau visiškai apakęs) gyvena Derriko Koylo šeimoje, tiksliau, jo šeimai priklausančiame name Staffordšyro grafystėje. Visa, kuo jam žmogus gali padėti, tai pasirūpinti ramia senatve.
Beje, varnų prižiūrėtojas „dėl viso pikto“ rezerve laiko dar du paukščius. Maža kas gali atsitikti pagrindiniam šešių sparnuočių būriui. Kur tada surasi pamainą? O dabar ji – po ranka...

Varnai gyvena pakankamai ilgai. Istorija mini, jog pačiam seniausiam paukščiui buvo 44 – eri. Tiesa, jis gyveno XIX a. viduryje.

Protingieji paukščiai 

Paukščių prižiūrėtojas gali ilgiausiai pasakoti apie savo globotinių išmintį. Būtent „išmintį“, mat Derrikas Koylas šventai įsitikinęs, jog varnai daug protingesni už bet kokius kitus paukščius, tarkim, už papūgas. Pastarosios tik kartoja tai, kas joms sakoma, o štai varnas Toras Branas puikiausiai supranta, kas jam sakoma. Kai prižiūrėtojas jį lesina ir ištaria: „Tai tau“, varnas atsako: „Tai man“. Jis supranta ryšį tarp žodžių „tau“ ir „man“. Kai ryte išleidžiamas iš narvelio, visada pasisveikina: „Labas rytas!”. Dar jis sako prižiūrėtojui: „Hello!”, o kartais net paprašo : „Prieik prie manęs!“ Kai Taueryje lankėsi Rusijos prezidentas V. Putinas, Toras garsiai ištarė: „Visiems labas rytas!“. Svečias labai nustebo.

Nors visi ornitologai vieningai tvirtina, jog varnai pakankamai agresyvūs paukščiai, Derrikas Koylas prisipažįsta, jog jo paties šie sparnuočiai niekada nepuola. Tiesa, pavasarį, prasidėjus tuoktuvių periodui, patinėliai tampa agresyvesni, taigi su jais tenka elgtis atsargiau.

„Mane jie laiko savu, o ir aš pats žvelgiu į juos kaip į šeimos narius. Tiesa, pasitaiko atvejų, kai varnai užpuola lankytojus. Ne taip seniai Tauerio komendantas liepė atiduoti į Velso zoologijos sodą vieną savo globotinį, vardu Huginas, mat šis tiesiog negalėdavo pakęsti turistų ir nuolat būdavo pasirengęs kapoti juos snapu. Aš dažnai išgirstu klausiant, ar galima šiuos paukščius paversti naminiais. Atsakau vienareikšmiškai – ne. Visą gyvenimą jie išlieka laukiniai“.

Tarnyba Jos Didenybei iki gyvos galvos

Taueryje gyvenantiems varnams įkerpamas dešinysis sparnas. Jie gali pakilti ir paskristi tik neaukštai virš žemės. Prižiūrėtojai iki šiol prisimena atvejį, kai vienas varnas buvo užskridęs ant apsauginės sienos ir nuplasnojęs į miestą. Paskelbus žinią apie paukščio dingimą, buvo gautas pranešimas, jog jį matė tupintį ant medžio šalia vieno iš Sičio biurų. Prižiūrėtojams tąsyk pasirodė, jog paukštis buvo labai patenkintas, galėdamas vėl sugrįžti į Tauerį.

Šie paukščiai paprastai laikomi iki natūralios mirties. Tik išskirtiniais atvejais jie „netenka teisės tarnauti Jos Didenybei“. Paprastai taip būna jiems susirgus arba nederamai elgiantis. Pastaruoju atveju varnas grąžinamas į tą kraštą, iš kurio yra kilęs, dažniausiai – į Velso zoologijos sodą.

Varnų prižiūrėtojų nuomone, jų darbe sunkiausia – sulaikyti Tauerio lankytojus, kad šie nelesintų varnų ir su jais nebendrautų. Turistai absoliučiai nekreipia dėmesio į perspėjančias lenteles! Kai ekskursantai prieina prie paukščių pernelyg arti, neretai šie jiems skaudžiai įkerta, dažniausiai į pirštą ar į ranką. Čia nėra ypatingos agresijos, tai tiesiog sparnuočių būdas perspėti turistus nelįsti į svetimą teritoriją.