Miestas simboliškai skirstomas į dvi dalis – senąją ir naująją.
Senoji – tai medina su mečetėmis, turgumi, parduotuvėlėmis, kaip ir priklauso arabiškam senamiesčiui. Būsiu gal kiek neobjektyvus, bet medinas mes jau matėme Monastyre, Kairuane, Suse, todėl šįkart be didelio entuziazmo žvelgėme į Tuniso arabiškąją dalį.
Mane daug labiau sužavėjo naujasis miestas, kuris išsiskiria prancūziška kolonijine architektūra, gatvių sandara ir žmonėmis.
Tuniso miestas yra tarsi mažoji Prancūzija. Jame net tramvajai važinėja palmėmis apaugusiomis alėjomis. O ir daugelis gatvių pavadintos skambiais prancūziškais vardais. Mūsų nakvynės vieta, pavyzdžiui, buvo aveniu de La Liberte. Gražu.
Kavinės pilnos lankytojų ir džiugu pastebėti, kad jose sėdi jau ne tik vyrai, pakvietę vieni kitus į pasimatymą.
Kadangi visur daug prancūziškų iškabų, nesunkiai galima pagalvoti, kad esi kur nors pietų Prancūzijoje.
Kavinės pilnos lankytojų ir džiugu pastebėti, kad jose sėdi jau ne tik vyrai, pakvietę vieni kitus į pasimatymą. Čia jau gal net dešimtąją dalį sudaro moterys klientės. Tunisas yra akivaizdžiai laisvesnis miestas nei kitos šalies dalys.
Beje, Tunisas ir šiaip viena liberaliausių, jei ne pati liberaliausia, musulmonų valstybė pasaulyje. Po arabų pavasario šalį valdo nebe diktatorius, o demokratiškai išrinktas prezidentas. Dabartinis Tunisas yra respublika. Kaip pasakojo studentai, su kuriais ir vėl suvedė keliai, šalyje daug laisvės ir liberalumo. Vien jau tai, kad moterys visiškai neprivalo slėpti nei veido, nei plaukų, o gali pasirinkti pačios, kaip nori vaikščioti apsirengusios, rodo, kad laisvės čia netrūksta.
Moterys, akivaizdu, tą labai puikiai geba išnaudoti. Šiaip manoma, kad musulmoniški kraštai nėra ta vieta, kuriame galima paganyti akis į vietines madam, bet Tunisui ar bent jau Tuniso miestui tai neaktualu. Čia jaunos moterys taip puikiai išryškina savo grožį, kad net skambaus balso mama Sigutė čigoniškai uždainavo: „Akys juodosios, akys degančios... Aš tik tas akis sapnuose regiu, nors žinau tikrai, jog tai pražūtis“.
Beje, kai dainingoji mama uždainuoja, mes su Vytautu visada net iš anksto tarpusavyje nesitarę, nevalingai prašome, kad ji nedainuotų. Arba bent jau luktelėtų, kol spėsime pasitraukti į šoną.
Pastebėjau, kad į senatvę vis labiau nesinori nepažįstamame mieste klaidžioti beieškant nakvynės. Tunisas nėra Europa, ten ir gatvės būna klaidžios, ir dažnai apskritai jų pavadinimų nėra, ypač senamiesčiuose. Tad toks klaidžiojimas atvykus vargina ir atima daug energijos. Žemėlapiai ar GPS ne visada būna efektyvūs. Todėl vis dažniau naudojamės taksi ir taupome ne valdiškas kojas. Akivaizdu, pripratome prie gero gyvenimo.
Žinoma, Tuniso mieste su gatvių pavadinimais problemų nėra, ypač naujajame Tunise. Ten viskas kaip Europoje. Net visiškai europinių prekybos centrų yra, kur gali atsipalaiduoti, leisti smegenims pailsėti ir apsipirkti kaip namie. Net kortele atsiskaityti.
Šįkart mums pasisekė, nes visiškai atsitiktinai Tunise nakvynę užsisakėme toje pat vietoje, kur Vytas nakvojo pirmą naktį. Tą sužinojus akivaizdžiai nudžiugau, nes nereikėjo važiuoti taksi ir neteko einant dairytis į žemėlapį kaip beždžioniukams. Vytas mus vedė, o mes pagaliau galėjome atsipalaiduoti ir mėgautis vaizdais. Vytautas darbą atliko atsakingai, nes žinojo, kokios pašaipos jo laukia apsižioplinus. Nepadėtų nei akcija prieš patyčias.
Ką pamatyti, norint užsidėti pliusiuką „buvau čia“?
Vienas iš žinomesnių Tuniso lankytinų objektų yra Bardo muziejus. Tai Tuniso istorijos muziejus. Turiu pripažinti, kad tokio tipo muziejai man nėra įdomūs, todėl į juos niekada neinu. Kadangi niekas iš mūsų kompanijos neparodė noro ten eiti, tai ir sąžinė negraužė dėl šio požiūrio. Vis dėlto negaliu nepaminėti, kad šis muziejus ir buvo vieta, kuriame pernai keli teroristai surengė šaudymo į užsieniečius lankytojus rungtynes.
Tunisas nėra kurortinis miestas, nes realaus priėjimo prie jūros jis neturi. Todėl norint pasimėgauti paplūdimiais, teks važiuoti į užmiestį. Be to, užmiestis turi ką pasiūlyti ir be paplūdimių. Pirmiausia tai, žinoma, garsusis Kartaginos miestas.
Kartagina yra finikiečių įkurtas miestas-valstybė, kadaise, dar prieš Kristų, buvęs svarbiausiu Viduržemio jūros regiono prekybos miestu. Ir šiaip jis yra vienas stipriausių miestų regione. Kadangi šalia buvo Roma, neturėtų stebinti, kad šių miestų interesai anksčiau ar vėliau turėjo susikirsti. Per tris punų karus, dar iki Kristaus gimimo romėnai sutvarkė reikalus. Jie sutriuškino Kartaginą ir prijungė prie savo imperijos.
Dabar Kartaginos miesto griuvėsiai yra vienas populiariausių šalies turistinių objektų. Turbūt visi viešbučiai organizuoja ekskursijas ten. Savarankiškai Kartaginą galima labai patogiai pasiekti priemiestiniu traukinuku iš Tuniso.
Skirtumas tarp jų yra kietos ir minkštos sėdynės, tačiau abi klasės būna nuolat prikimštos stovinčių keleivių, tad realybėje šis skirtumas yra beveik neaktualus.
Tas traukinukas irgi įdomi atrakcija. Pirmiausia jis atrodo kaip žaislinis, net ir važiuoja kaip žaislinis. Toks miniatiūrinis ir lėtas. Jis turbūt prancūzų buvo nurašytas ir atiduotas Tunisui dar tarpukariu. Tačiau jame yra pirmos ir antros klasės vagonėliai, kad keleiviai galėtų jaustis poniškai.
Skirtumas tarp jų yra kietos ir minkštos sėdynės, tačiau abi klasės būna nuolat prikimštos stovinčių keleivių, tad realybėje šis skirtumas yra beveik neaktualus. Išradingai šias problemas sprendžia paaugliai, kurie keliauja tiesiog vagono išorėje įsikabinę į duris. Ir už bilietą mokėti, ir, anot Alekso, stumdytis su smirdaliais nereikia, ir vėjas gaiviai iškedena garbanas.
Jei esate Antikos mėgėjas, Kartaginoje turėsite ką veikti. Griuvėsiai išsidėstę keliose miesto vietose, todėl vaikščiojimo ir grožėjimosi bus nemažai. Tiesa, visada su savimi vandens turėkite, nes net spalį ten karšta. Mums pasirodė puiku, kad, kaip ir visame Tunise, taip ir Kartaginoje vėlyvą rudenį yra visiškas štilis. Anksčiau čia voromis traukdavę turistų pilni autobusai dabar ilsisi garažuose ir suteikia puikią galimybę patyrinėti Kartaginą ramybėje.
Taip jau susiklostė, kad pastarosiose mūsų kelionėse griuvėsių pasitaikydavo gana daug, todėl dėmesys jiems yra kiek atbukęs. Po Tuniso apskritai nusprendžiau su griuvėsiais padaryti pertrauką. Mus labiau masino jūra ir maudynės, todėl greit palikome finikiečius ramybėje ir nuvažiavome į šalia Kartaginos esantį miestelį Sidi Bou Said su mėlynai baltais namais, kavinėmis, restoranais ir parduotuvėmis, skirtomis turistams.
Į Sidi Bou Said taip pat veža visi turistiniai autobusai. Jį apvaikščioti neskubant galima per valandą, nusifotografuoti gražioje atodangoje su jūros vaizdais ir galiausiai nusileisti žemyn į paplūdimį.
Nors buvo jau vakaras, jūros vanduo labai atgaivino ir suteikė jėgų grįžti sausakimšu traukinuku į Tunisą. Vytas su Aleksu maudytis atsisakė, todėl nenuostabu, kad atgal ėjo vos pavilkdami kojas ir zirzdami.
Nebeliko oro uosto mokesčio
Tai buvo mūsų paskutinis vakaras Tunise. Ta proga gatvėje nusipirkome ir suvalgėme du kaktusus. Visiems suėjo, o man naktį užėjo skrandžio skausmai su temperatūra, kaip ir priklauso. Ir tai atsitiko tada, kai jau galvojau, kad šią kelionę praslydau be skrandžio sutrikimų.
Malonų nustebimą mūsų akyse pamatęs pasienietis nusišypsojo ir pasakė: „Ne viskas pas mus taip prastai. Atvykite dar.“
Ankstų rytą pradžiugino taksistas nuvežęs į oro uostą už realią kainą ir nė cento nenusukęs. Buvo nepadoriai pigu, kelionė nesiekė net dviejų eurų, kai tuo metu kiti taksistai ima keliskart daugiau. Už tai jam asmeniškai paspaudėme ranką ir sumokėjome dvigubai daugiau nei prašė.
Ir galiausiai nudžiugino pasieniečiai. Ilgus metus egzistavęs išvykimo iš šalies 15 eurų ekvivalentui lygus mokestis yra panaikintas. Malonų nustebimą mūsų akyse pamatęs pasienietis nusišypsojo ir pasakė: „Ne viskas pas mus taip prastai. Atvykite dar.“
Tai paskutinis brolių Mikaičių – Vytauto ir Vaido – kelionės po Tunisą straipsnis. Kviečiame skaityti ankstesnius.