Pirmąjį kartą Buenos Aires mano akys pamatė naktį, kai drauge su Dakaro ralyje startuoti pasiruošusia „General Financing team Pitlane“ išlipau iš lėktuvo. Tada šį miestą, tiksliau jo žiburius, pažinau tik pro greitkeliu skubančio autobusiuko langą, nešančio mus iš šio megapolio į nediduką miestelį prie uosto, kuriame komandos laukė ralio technika.
Į Buenos Aires grįžome daugiau nei po savaitės, tuomet, sausio pradžioje, vasaros karščiui alsuojant į nugaras, miestas mus pasitiko nesibaigiančiais priemiesčiais. Akį traukė ir stebino daugybė privačių namų ir nedidukų daugiaaukščių kvartalų, aptvertų aukštomis tvoromis (dažnai ir su spygliuotų vielų kilpomis viršuje), su dvigubais užtvarais ir sargų būdelėmis prie įvažiavimų. Tokiuose rajonuose, kaip man papasakojo, apsisaugoję nuo galimų grėsmių, gyvena didesnes nei vidutines pajamas gaunantys Buenos Airių gyventojai – verslininkai, sportininkai, didelių įmonių vadovai. Lengvai į tokius aptvertus rajonus nepakliūsi – jei ten ką nors lankai, kvartalo apsauga turi būti informuota apie tavo atvykimą.
Buenos Airių centras mus pasitiko plačiomis (vietomis net ir šešių vienos krypties eismo juostų) gatvėmis, daugiabučiais-dangoraižiais, parkais, gausia žaluma visur kur ir… jausmu, kad atvykome į didelį Pietų Europos miestą. Jeigu lankantis Paragvajuje viskas buvo kitaip ir dažnai neįprasta, tai būnant Buenos Airių centriniuose rajonuose daug kas atrodė visai sava ir jau kažkur savam Europos žemyne matyta.
Negalutiniais duomenimis, pačiose Buenos Airėse gyvena beveik 3 mln. gyventojų, o su priemiesčiais – beveik 13 mln. Miestas toks didelis, kad atstumas iki reikiamo objekto skaičiuojamas kvartalais, mažesnių nei keturženklių namų numerių klajodama po miesto centrinę dalį nepastebėjau. Mieste eismas intensyvus, automobiliai gatves dalijasi su žaviais vintage stiliaus keleiviniais autobusais, kurie, įdomu, iš tiesų yra nauji, tiesiog pagaminti pagal senovinį modelį.
Argentinos sostinė turi ir metro, tačiau juo neteko pasinaudoti, nes po miestą keliaudavome savais automobiliais. Kaip ir visuose didmiesčiuose, miesto centrinėje dalyje rasti laisvą nemokamą vietą automobiliui pastatyti gana sudėtinga: dieną visur gatvėse pilna pastatytų transporto priemonių. Be to, beveik kiekvienas daugiabutis mieste čia turi savo požeminę automobilių statymo aikštelę ir ten, kur iš gatvės yra įvažiavimas į ją, automobilio, suprantama, statyti negalima. O gatvių su vienas šalia kito rymančiais daugiabučiais mieste apstu. Žinoma, vairuotojų paslaugoms čia visada po ranka buvo mokamos automobilių statymo aikštelės.
Buenos Airėse praleidome beveik keturias dienas, tad turėjome galimybę atidžiau patyrinėti miestą. Keletas rekomendacijų, ką, ten atsidūrus, galima aplankyti ir apžiūrėti?
Senamiestis
Buenos Airės ispanų emigrantų buvo įkurtos 1580 m. Toje vietoje, kur apsigyveno pirmieji keliautojai, dabar yra seniausia miesto dalis. Tik ji labai maža. Viena aikštė (isp. Plaza de Mayo) ir keletas gatvių, kuriose galima pamatyti žymiąją rožinės spalvos prezidentūrą (isp. Casa Rosada), katedrą (isp. Catedral Metropolitana) bei keletą kitų bažnyčių bei porą dešimčių senovinių pastatų, kuriuose dabar veikia muziejai, bibliotekos.
Buenos Airių verslo centras
Savo dydžiu stipriai lenkiantis senamiestį ir vertas smagaus pasivaikščiojimo bei pasidairymo po jį yra Buenos Airių verslo centras. Rio de la Plata upės pakrantėje netoli uosto stūksantis rajonas yra aukštaūgių biurų pastatų, po savo stikliniais ir dangų atspindinčiais fasadais slepiančių didžiausių pasaulio bendrovių biurus, koncentratas.
Ypač graži jo dalis driekiasi abipus šalia upės esančio kanalo: rekonstruoti buvę uosto pastatai, skulptūromis paversti seni uosto kranai, dangoraižių fone rymančios jachtos, modernus tiltas per kanalą, jaukios mažos kavinukės su vaizdu į vandenį ir daugybė galimybių pagauti atviruko vertų kadrų.
La Boca rajonas
Buenos Airėse yra rajonas, iš kitų stipriai išsiskiriantis savo ryškiais namais, gatvėse skambančia tango muzika bei šį šokį šokančiomis poromis. Jį galima prilyginti Paryžiaus Monmartrui ar Vilniaus Užupiui ir jis vadinamas La Boca. Būtent šiame rajone, tikriausiai, mačiau didžiausią turistų koncentraciją Buenos Airėse. Žmonės čia vaikšto, dairosi po suvenyrų ir meno parduotuvėles, kurių čia apstu, mėgaujasi maistu lauko kavinėse, žavių šokėjų sugundyti sutinka pasimokyti šokti tango.
La Boca rajonas užgimė menininkų ir darbo klasės imigrantų dėka. Šie žmonės namus čia pasistatė savo rankomis iš laivų statyklų atliekų. Daugiau nei prieš 50 metų vietos menininkas Quinquela Martínas pasiūlė nuspalvinti šio rajono El Caminito gatvę ir netrukus joje stovintys namai sužibo vaivorykštės spalvomis. Vėliau rajonas buvo įtrauktas į turistų lankomų vietų maršrutus ir yra populiarus iki šiol.
La Recoleta kapinės
Žinau keletą žmonių, kurie, atkeliavę į jiems naują šalį, būtinai aplanko kapines, nes taip labiau susipažįsta su tos šalies kultūra. Nors aš asmeniškai kapinių nemėgstu, tačiau išgirdusi, kokios yra maždaug nuo 1822 metų veikiančios ir prestižinėmis laikomos La Recoleta, nedvejodama nusprendžiau jose apsilankyti.
Šiose kapinėse palaidota labai daug garsių, turtingų ir įtakingų Argentinos žmonių: nuo prezidentų ir karinių lyderių iki rašytojų. Vikipedijoje netgi skelbiama, kad šiose kapinėse ilsisi Napoleono anūkė. Čia Duarte šeimos kape palaidota ir buvusi Argentinos pirmoji ponia Eva Peron. 2011 metais BBC šias kapines pripažino vienomis geriausių pasaulyje, 2013 metais CNN įtraukė jas į pasaulio gražiausiųjų dešimtuką. Ir jos tikrai vertos šių titulų.
Didžiausią įspūdį čia kelia ne garsių žmonių pavardės, o patys kapai. Visos kapinės yra sudarytos iš daugybės mauzoliejų tipo kapaviečių-giminės laidojimo vietų (skaičiau, kad iš viso jų ten yra 4691 vienetas).
La Recoleta – tarsi mirusiųjų miestas, aptvertas aukšta tvora, išraižytas tvarkingai suplanuotų gatvelių tinklo bei lankytojus pasitinkantis gražiais neoklasicistinio stiliaus, dorėninėmis kolonomis papuoštais vartais (prie kurių, beje, stovėjo daugybė autobusų, atvežusių minias smalsių turistų).
Įspūdingi kapinių mauzoliejai – su kolonomis, skulptūromis, iš metalo iškaltomis graviūromis. Praeidami pro vieną, palyginti su kitais savo dydžiu nelabai išsiskiriantį kapą, nugirdome pokalbį, kad pastarasis neseniai buvo parduotas maždaug už 6 milijonus vietinių dolerių. Tai kiek kainuotų prabangesnė vieta?
Žinoma, kuo turtingesnis, šaliai svarbesnis ar žinomesnis žmogus palaidotas, tuo jo amžino poilsio vieta didesnė, prabangesnė, gausiau dekoruota. Teko pamatyti ir apleistų, voratinkliais apraizgytų, išdaužytais stiklais, apdulkėjusiais karstais mauzoliejų. Žmonių kaukolės ir kaulai, nebijokite, ten nesimėto, bent jau nepastebėjome.
El Ateneo Grand Splendid knygynas
Vaizdas, kurį pamačiau įėjusi į šį knygyną, nemeluoju, kuriam laikui atėmė žadą, o kojas prikaustė prie grindų. Akys tiesiog raibo nuo įspūdingos, šviesų nutviekstos, per kelis aukštus knygų lentynomis nusėtos erdvės. Šis knygynas prieš 17 metų buvo įkurtas beveik 100 metų senumo teatre išsaugant pastato išplanavimą, balkonus ir sceną tokius, kokie jie buvo originaliai suprojektuoti ir pastatyti. Scenoje įkurta kavinukė ir skaitykla, kur žmonės, gurkšnodami pasirinktą gėrimą ar mėgaudamiesi pyragėliu, gali ramiai skaityti knygyne rastas patinkančias knygas. Būnant Buenos Airėse tikrai būtina šią gražią vietą aplankyti.
Muziejus ir zoologijos sodas
Turėdami laisvo laiko Buenos Airėse užsukome ir į nediduką Automobilių muziejų, esantį Argentinos automobilių klubo administraciniame pastate. Čia radome karietų dydžio senovinius automobilius, dėmesį traukė ir seni, pavyzdžiui, 1949 m., 1971 m. žiedinių lenktynių bolidai. Įdomu buvo pamatyti eksponuojamas senas argentiniečių vairavimo pažymėjimus, lenktynių laimėtojų taures. „General Financing team Pitlane“ komandos kolegos susuko trumpą filmuką apie šį muziejų, jei mėgstate vaizdo įrašus, žvilgtelėkite čia:
Argentinos sostinė turi ir vietinį zoologijos sodą, gyvuojantį net nuo 1875 metų. Buvome ir jame, tačiau labai didelio įspūdžio ši vieta nepaliko. Nors čia galima pamatyti gyvus lokius, dramblius, raganosį, lamas, meškas, begemotą, žirafų ir stručių, tačiau daugybė narvų jame buvo tušti ir apleisti. Vėliau internete paskaičiau, kad miesto valdžia turi ketinimų šį zoologijos sodą uždaryti dėl per sunkių žvėrių gyvenimo sąlygų, visi jame esantys gyvūnai turėtų būti perkelti į rezervatus, o zoologijos sodo vietoje būtų pastatymas ekoparkas.
Pabaigoje – apie maistą
Gyvendami Buenos Airėse kulinarinių mandrybių ir gurmaniškų patiekalų neieškojome: gyvenome čia taip, kaip gyventų vietiniai, nesigaminantys maisto namuose. Kavinių Argentinos sostinėje apstu, o valgiaraštis čia labai europietiškas. Norisi patiekalų iš makaronų? Prašau. Traukia prie mėsainių? Yra. Skrandis prašo kepsnių? Turime. Kalbant apie mėsą, argentiniečiai jos valgo labai daug ir didelėmis porcijomis. Argentina yra garsi savo jautienos didkepsniais. Tik nereikėtų galvoti, kad visose maitinimo įstaigose jie puikūs.
Visokių yra, kaip ir Lietuvoje ne visur cepelinai skanūs. Beje, nacionalinis argentiniečių patiekalas – mėsa, apvoliota džiūvėsėliuose, ant viršaus – kumpis ir lydytas sūris. O jeigu nori daržovių, jas užsisakyti turi atskirai, kaip salotas. Ir labai keista, kad šalyje, kur yra visos sąlygos užauginti puikiais daržoves, žmonės jas pamiršta.
Atminty įstrigo vienas įdomus su maistu susijęs dalykas: argentiniečiai kaip užkandį prieš pagrindinį maistą valgo bandeles su majonezo užtepu (jis kartais būna pagardintas prieskoniais, avokadu, tačiau dažniausiai tiesiog grynas majonezas). Dėl skonio, sakoma, nesiginčijama.
Beje, argentiniečiai turi kibinus. Tik čia jie mažesni ir vadinasi empanadas. Tai tešlos pyragėliai su įvairiausiais įdarais – jautienos, vištienos, sūrio, kumpio, daržovių. Man skaniausi buvo su jautiena.
Populiariausias ir, sakyčiau, masinis desertas čia yra alfajores. Tešlos paplotėliai (dažnai skoniu primenantys mūsų meduolius) sujungti karamele, džemu, aplieti šokoladu, baltu glajumi ir pan. Saldu, labai saldu.
Patys skaniausi alfajores – „Havana“ prekės ženklo, kuriuos galima rasti tiek firminėse parduotuvėlėse, tiek prekybos centruose. Tačiau šie yra ir patys brangiausi. Alfajores galima nusipirkti net ir degalinėse, kur jų pilna įvairiausių rūšių ir skonių, tik nebūtinai jie – patys geriausi.
