Teisingai pasakyti burtažodį ne visuomet taip paprasta, kaip atrodo. Kerėjimo mokykloje 130 dalyvių mokosi būti burtininkais ir kerėtojais. Apsiginklavę burtų lazdelėmis, mokiniai persikūnija į narsius kovotojus su blogio jėgomis.
Per tris dienas, įsikūniję į tam tikrą vaidmenį, jie įvaldo šį amatą. Kerėjimo mokykla traukia fantastikos mėgėjus iš viso pasaulio.
„Kasdien dirbdami savo nuobodų darbą, mes įsivaizduojame esantys superherojai, pabaisos ar burtininkai, bet realiame gyvenime šios svajonės niekada neišsipildo. O čia žmonės tau sako: „Taip, tavo svajonė pildosi!“ Čia viskas tikra. Čia tokia atmosfera, kad gali visiškai atitrūkti nuo tikrovės“, – įspūdžiais dalijasi dalyvė iš JAV Ali Kane.
„Ilgiau nei dvi dienas vaidini personažą, mokantį burti, sumaišyti stebuklingą gėrimą. Gali susitikti su stebuklingais padarais. Fantastiška!“ – pasakoja dalyvis iš Slovakijos Martinas Čurekas.
Kursai rengiami kartą per metus pietvakarių Lenkijoje stovinčioje Čochos pilyje. XIII a. statyta pilis puikiai tinka paslaptingiems ritualams, kurių ištakos seniai nugrimzdo praeityje.
Čia galioja griežtos elgesio taisyklės ir jų privalu laikytis.
Dalyviai gali pasirinkti vieną iš penkių mokomų dalykų. Pavyzdžiui, tobulinti gydymo įgūdžius arba panaikinti prakeiksmą. Yra ir aritmetikos pamokų – tai susiję su stebuklingomis skaičių galiomis.
Pilies požemiuose mokiniai mokosi nuvyti piktąsias dvasias.
Vienas populiariausių šioje mokykloje dėstomų dalykų – alchemija, jos moko Szymonas Boruta. Jis pasakoja studentams, kaip chemiją panaudoti magiškiems persikūnijimams.
„Alchemija labai svarbi įvairių vaistų, meilės eliksyrų gamybai, norint pakeisti nuotaiką ar nuo ko nors apsisaugoti. Ją galima panaudoti ir geram, ir blogam tikslui, kad kas nors pasijustų gerai arba blogai. Paprastai tai susiję su emocijomis“, – aiškina kursų vadovas S. Boruta.
Net ir patys galingiausi burtai neapsaugo mokinių nuo namų darbų. Svarbiausias jų tikslas – įvaldyti burtų lazdelę, o tam reikia daug praktikos.
Svarbiausias jų tikslas – įvaldyti burtų lazdelę, o tam reikia daug praktikos.
Jeigu pamiršta kokį burtažodį, galima pasiskaityti knygoje. Kiekvienas mokinys gauna po vadovėlį – savotišką kerėtojų bibliją.
„Čia labai skiriasi nuo teatro ar kino scenografijos. Čia reikia, kad į kambarį galėtum iš tikrųjų užeiti, galėtum perskaityti knygą, naudoti reikalingų įrankių. Jie turi būti ne butaforiniai, o iš tikrųjų naudojami. Kartais ir kvapus pasitelkiame. Kiekvieno kambario kvapas pasąmonėje sukelia tam tikras asociacijas“, – pasakoja scenografė Agata Swistak.
Vykstant „ugnies rutulio“ žaidimui, visi dalyviai pasipuošia geriausiais burtininkų ir raganų kostiumais. Čia dirba visa komanda kostiumų ir grimo dailininkų, kurie padeda mokiniams susikurti tobulą įvaizdį.
„Labiausiai man patinka stebėti, kaip žmogus persirengia ir pirmą kartą pamato, kaip smarkiai jis pasikeitė. Staiga tampa visai kitu žmogumi, pradeda kitaip elgtis, kitaip vaikščioti, pasikeičia laikysena. Kostiumas – bene svarbiausias dalykas, padedantis persikūnyti į vaidmenį“, – pasakoja kostiumų dizaineris Nikolajus Wicheris.
Mokiniai į savo vaidmenis žiūri labai rimtai. Kad atitiktum šios mokyklos dvasią, turi būti neprastas aktorius.
„Gali skaityti knygą ir mintyse įsivaizduoti. Gali žiūrėti filmą ir įsijausti į personažą, sekti jo istoriją, matyti ir girdėti jį, tačiau tik šioje mokykloje gali viską pajusti. Aktyvūs tampa visi penki tavo pojūčiai, tampi ne tik vartotoju, bet ir kūrėju“, – sako Kerėtojų mokyklos įkūrėjas Clausas Raastedas.
Mokiniai čia susidraugauja ir puikiai praleidžia kelias dienas, o tai, ko išmoksta tarp Čochos pilies sienų, visiems laikams lieka paslaptyje.