Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Būna, kad gamtos vaizdai ir istorinis paveldas žmoguje uždega kibirkštį, skatinančią kurti. Nesvarbu, kas tai bebūtų – teptukai rankoje, žodžiai popieriuje ar nuotraukos ekrane...
Sofija Romerienė (1885–1972 m.) – viena reikšmingiausių asmenybių, savo kūryboje skleidusių Tytuvėnų krašto subtilumą. Ji buvo viena garsiausių praėjusio amžiaus pradžios dailininkių. Apie šios moters indėlį kultūrai nuolat primena miesto centre rymanti išraiškinga skulptūra.
Norint prisiminti Romerių šeimos gyvenimą šiame krašte, reikės nusukti į miesto pašonę – Tytuvėnėlių kaimą ir apsilankyti čia buvusio Tytuvėnų dvaro kieme. Deja, garsaus dvaro gyvavimo laikus menančių rūmų nebėra, išlikę keli ūkiniai pastatai ir parkas.
Tytuvėnų dvaras skirtingais laikotarpiais priklausė žinomoms bajorų giminėms, o Romeriai buvo paskutinieji.
Izidorius Romeris – pirmasis šios giminės atstovas, valdęs Tytuvėnų dvarą. Jis 1866 m. vedė Celiną Pšeciševskaitę, kuriai šis dvaras atiteko kaip kraitis.
Romerių sūnus Eugenijus (1871–1943 m.) buvo tikras intelektualas, studijavęs Rygoje, Berlyne, Tiubingene. Eugenijus Romeris tapo ne tik žinomu visuomenės veikėju, bet ir ekonomistu, istoriku (turėjo daktaro laipsnį už disertaciją apie baudžiavą).
Būtent šiuo žmogumi susižavėjo talentingoji dailininkė Sofija Dembovskytė, kuri meno žinių sėmėsi Krokuvoje, Miunchene, Paryžiuje.
1911 m. Sofija ir Eugenijus Romeriai susituokė ir apsigyveno Tytuvėnų dvare, paskui susilaukė penkių vaikų.
I pasaulinio karo laikotarpiu Romeriai pasitraukė iš Tytuvėnų ir prieglobsčio ieškojo dabartinės Baltarusijos teritorijoje, netoli Vitebsko. 1919 m. šeima sugrįžo į savo dvarą Tytuvėnuose. Sodybos teritorijoje įkūrė audimo dirbtuves, pavyzdingai tvarkė ūkį (jame dar buvo vandens malūnas, lentpjūvė, kalvė, džiovykla ir kt.), aktyviai bendravo su to meto kultūros ir meno atstovais, kurie pas juos mėgdavo svečiuotis. Tytuvėnų dvare lankydavosi ir pats Maironis, jis čia praleido paskutinę savo gyvenimo vasarą.
Šiame dvare ir ne tik jame gimė daugybė S.Romerienės paveikslų, kuriuose vaizduojamas Tytuvėnų dvaras, krašto gamta, žymūs žmonės, natiurmortai ir kt. Per gyvenimą S.Romerienės kūriniai eksponuoti Kaune, Vilniuje, Kaire, Krokuvoje, Londone, Lvove, Monrealyje, Niujorke, Paryžiuje, Rygoje, Varšuvoje, Vašingtone. Kai kurie dailininkės darbai yra išsaugoti ir Lietuvos muziejuose.
1941 m. Sofija ir Eugenijus Romeriai ištremti į Rusijos gilumą (ten dailininkė dirbo dažytoja žaislų fabrike). E.Romeris tremtyje mirė. Po vyro netekties S.Romerienei pavyko evakuotis į Iraną, Egiptą, Didžiąją Britaniją, vėliau ji apsigyveno Šiaurės Amerikos žemyne (palaidota Sent Adelėje, Kanadoje).
Nors buvusi Tytuvėnų dvaro sodyba ir nėra pati lankomiausia krašto vieta, man atrodo, kad žemė dar ilgai prisimins čia gyvenusius žmones. Bent jau turėtų...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
