Iki šiol nebuvo vietos, kur taip išsamiai būtų pristatyta žemyno politinė, socialinė ir ekonominė integracija. Taip, kad būtų įdomu kai kuriuos procesus dar prisimenantiems, bei suprantama tiems, kurie nebe prisimena ar tiesiog gimė vėliau. Muziejus įsikūrė pastate, kuriame už fotoaparato „Kodak“ išradėjo George’o Eastmano paaukotą milijoną dolerių prieš bemaž šimtmetį buvo atidaryta dantų klinika vargšų vaikams.
Už stiklo – Pirmąjį pasaulinį karą galbūt pradėjęs pistoletas
Vos įėjus į muziejų pasitinka didžiulis ispanų menininko kūrinys iš plieno – nuo lubų per visą pastato aukštį besileidžiantis sūkurys iš lotyniškos ir graikiškos abėcėlės bei kirilicos raidžių. Atskiras jo dalis sulipdyti į vieną ir pakabinti prireikė daugiau nei poros mėnesių. Kiekvieno aukšto palubėje prikabinta tos pačios stilistikos politikų ir kitų veikėjų citatų, susijusių su tam tikroje erdvėje pristatomais procesais.
Daugiausia dėmesio muziejuje skiriama XX amžiui, bet nepamirštami ir ankstesni įvykiai bei procesai, svarbūs žemyno raidai. Pradžioje – mitas apie Europą. Senovės graikų mitologijoje taip buvo vadinama Kretos karaliaus Mino motina, kurią esą buvo pagrobęs jaučiu pasivertęs Dzeusas. Sakoma, esą ji buvo kilusi iš Libano ir, tiesą sakant, niekada nebuvo net kojos įkėlusi į geografinę Europą.
Muziejuje eksponuojama nemažai šio pagrobimo atvaizdų, įskaitant vieno ankstyviausių žinomų – Sicilijoje rasto lipdinio – kopija.
Dar viena įspūdinga kopija – garo preso – pasitinka XIX amžiaus salėje, kur pristatomos revoliucijos, nacionalizmo stiprėjimas, parlamentinių demokratijų gimimas, sustiprėjusi migracija, net komunistų manifestas. Tikrasis garo presas stovi Mančesteryje – atkeliauti į Briuselį jis būtų buvęs per sunkus. Atskirų muziejaus salių dizainas tarytum nukelia į tam tikrą periodą ir perteikia anuomet tvyravusias nuotaikas. Pavyzdžiui, metalo ir stiklo konstrukcija – primena Paryžiuje vykusią pirmąją pasaulinę „Expo“ parodą ir tuomet atidarytą Eifelio bokštą.
Ekspozicijos centre – pasaulinių karų kataklizmai, Holokaustas, Šaltasis karas, „geležinės uždangos“ ir Berlyno sienos griuvimas, stiprėjanti žemyno integracija. Ši ekspozicija pristato ne atskirų Europos valstybių istoriją, bet Europos fenomeną, žemyne gimusias idėjas ir įvykius, kurie apėmė didesnę ar mažesnę regiono dalį ir yra svarbūs iki šių dienų.
Vienas įdomesnių eksponatų – pistoletas, kuris galėjo pakirsti Austrijos-Vengrijos erchercogą Francą Ferdinandą. Jį nušovęs Gavrilas Principas iš viso turėjo keturis pistoletus. Kadangi nebuvo atlikta autopsija, nežinoma, kuris tiksliai nusinešė erchercogo ir jo žmonos gyvybes. Trys iš keturių pistoletų saugomi Vienoje 1914 metų birželio 28 dieną įvykdytas nusikaltimas laikomas Pirmojo pasaulinio karo pradžia.
Muziejuje galima pamatyti ne tik koncentracijos stovyklose kalintų žydų uniformas, bet ir kortas, naudotas Dachau, – jas sukūrė ten kalėjęs slovėnų menininkas. Didžiulėje nuotraukoje ant sienos su kovos draugais įamžintas karys, kurį sužeidė bombos šrapnelis, o šalia padėta Biblija, kurioje tas šrapnelis įstrigo.
Kitame stende – į degtukų dėžutę įkištas sulankstytas diplomas, išduotas Varšuvos profesorių. Antrojo pasaulinio karo metais mokslas ten buvo sunkiai prieinamas,mat lenkai tebuvo laikomi pigia darbo jėga. Akademikai įkūrė nelegalų universitetą ir dėstė jame rizikuodami gyvybe, o pabaigusiems studijas išduodavo nedidelius diplomus. Degtukų dėžutėje paslėptas diplomas po karo buvo pripažintas.
Prie septynių Europos Sąjungos tėvais vadinamų politikų biustų padėta po daiktą, vienaip ar kitaip su jais susijusį. Pavyzdžiui, prie Roberto Schumano, kuris pasiūlė vienytis, biusto guli netikras pasas, su kuriuo jis gyveno trejus metus, kai naciai norėjo prancūzą įkalinti.
Muziejuje galima pamatyti, kaip Šaltojo karo metais žmonės gyveno abiejose „geležinės uždangos“ pusėse. Čia stovi ir nedidelis automobilis, iš pirmo žvilgsnio primenantis senutėlį „Fiat 500“, bet iš tiesų – jugoslaviškas „Zastava“, pagamintas pagal italų suteiktą licenciją.
Dauguma eksponatų paskolinti
Eksponatai septynių aukštų į muziejų atkeliavo iš maždaug 300 muziejų ir kolekcijų, esančių ne vien Europoje. Iš viso eksponuojama beveik 2 tūkst. objektų. Didžiuma jų paskolinta – ilgesniam ar trumpesniam laikui. Tik dalis nupirkta specialiai Europos kolekcijai, mat stengiamasi, kad ji nedubliuotų nacionalinių muziejų eksponatų
Nuolatinė ekspozicija veiks 4 tūkst. kv. m plote. Tiesa, ir ji nuolat keisis, mat kai kurie eksponatai paskolinti septyneriems metais, kai kurie – vos trims mėnesiams, tad juos reikės pakeisti kitais. Dar 800 kv. m skirta laikinosioms ekspozicijoms.
Skaičiuojama, kad apžiūrėti muziejų užtruks apie pusantros valandos, bet lankytojai kviečiami judėti norimu greičiu ir nerti į Europos istoriją tiek, kiek pasirodys įdomu. Jiems keliauti po sales padės ne vien tikri, bet ir interaktyvūs gidai – planšetės. Šios bus pritaikytos ir vaikams bei žmonėms, turintiems klausos problemų. Technikos prireiks bet kokiu atveju, mat prie eksponatų nėra jokių pavadinimų ir paaiškinimų – viskas pateikiama elektroniniu formatu.
Į planšetę įrašyta per 100 puslapių informacijos – ne vien tekstų, bet ir vaizdo įrašų. Ši informacija pateikiama 24 kalbomis.
Lankytojui planšetėje nereikės ilgai ieškoti norimos informacijos – ji pati supras, kurioje erdvėje žmogus yra ir kurį puslapį jam atversti. Būtent tai leis pasirinkti norimą spartą – ekspoziciją bus galima perlėkti vienu ypu, vien užmetant žvilgsnį į eksponatus, arba skirti jau visą dieną ar kelias.
Muziejus skelbia siūlysiantis naują ir susimąstyti skatinantį būdą pažvelgti į Europos istoriją bei integraciją.
„Pagilinti žinias, paskatinti smalsumą, ir ilgainiui tapti vieta, kur keičiamasi idėjomis, diskutuojama apie Europą bei jos istoriją, užmegzti ryšius tarp žmonių, institucijų ir tų, kurie vienaip ar kitaip susiję su Europos istorija bei paveldu. Lankytojai bus kviečiami kritiškai įvertinti Europos istoriją, galimybes ir ateitį“, – keliami tokie tikslai.
Ekspozicijos turinį parengė ekspertų iš 18 ES valstybių komanda, vadovaujama istorikės, sociologės ir muziejų patarėjos slovėnės Tajos Vovk van Gaal. Po muziejų prieš pat oficialų atidarymą teko pasivaikščioti lydimai būtent jos. T.Vovk val Gall dėl laiko stokos sustojo tik prie svarbesnių ir įdomesnių eksponatų, bet tikriausiai būtų galėjusi po kelis sakinius pasakyti apie kiekvieną. Ji tai pat spėjo, kad muziejus turėtų sudominti kiekvieną žmogų – savaip. „20-metis iš Airijos ekspoziciją pamatys visai kitaip nei 80-metis iš Latvijos“, – teigė ji.
Įėjimas nemokamas, bet po kruopštaus patikrinimo
EP pirmininku išrinktas Hansas Gertas Pötteringas savo inauguracinėje kalboje 2007-aisiais užsiminė, kad reikėtų specialios vietos, kurioje būtų išsamiai pristatyta Europos istorija. Nors žemyno integracija tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį ir buvo reikšminga daugelio valstybių raidai, iki šiol tokios vietos nebuvo.
Iniciatorius po pirmo apsilankymo muziejuje prieš pat oficialų atidarymą teigė, kad ekspozicija padarė didelį įspūdį. Jam lyg stebuklas atrodo, kad muziejui atidaryti prireikė vos dešimtmečio, kai oro uosto Berlyne rekonstrukcijos pabaiga vis atidedama ir atidedama.
Lankytojams duris Europos istorijos namai atvers šeštadienį. Tikimasi, kad jį kasmet aplankys po 300 tūkst. žmonių. Patekimas į muziejų bus nemokamas, tereikės pateikti asmens dokumentą ir praeiti saugumo patikrinimą, primenantį oro uoste laukiančias procedūra, mat tai yra EP patalpos.
Beje, muziejuje nei fotografuoti, nei filmuoti negalima – kaip paaiškino Europos istorijos namų atstovė Constanze Itzel, kad nebūtų pažeistos autorinės teisės. Daugiau informacijos apie Europos istorijos namus pateikiama jų tinklalapyje.
Buvo dantų klinika ir senjorų namai
Statinys, kuriame įrengtas muziejus, – ne mažiau įdomus už jo ekspozicijas. Jis nuo 1935 metų stovi Leopoldo parke (buvusiame Karališkajame zoologijos sode), pačioje vadinamojo Briuselio Europos kvartalo širdyje. Iš pradžių čia veikė dantų klinika vaikams, dėl vienų ar kitų priežasčių (skurdo, socialinės atskirties ir pan.) negalėjusiems sulaukti stomatologo pagalbos. Klinikai atidaryti pinigų skyrė garsus JAV verslininkas G.Eastmanas, geriau žinomas kaip „Kodak“ – pirmojo fotoaparato su besisukančia juostele – išradėjas.
Gimęs Niujorko valstijoje ir anksti likęs be tėčio, jis dar paauglystėje ėmė dirbti draudimo srityje, vėliau – banke. Bet tikrasis G.Eastmano pašaukimas buvo fotografija. Įkūręs kompaniją „Eastman Kodak“, jis išgarsėjo dosnumu. Didžiumą pelno verslininkas skirdavo labdarai. Susirūpinęs, kaip mažai skiriama kai kurių visuomenės sluoksnių vaikų dantų ir burnos priežiūrai, jis savo gamykloje atidarė stomatologijos institutą. Vėliau panašios įstaigos duris atvėrė Londone, Romoje, Paryžiuje, Stokholme ir Briuselyje. Pastarajai G.Eastmanas skyrė net milijoną dolerių. Vaikai šioje klinikoje buvo gydomi nemokamai.
Vėliau tame pačiame pastate veikė mokymo įstaiga ir senjorų namai, kol 1985-aisiais jis pradėtas naudoti EP ir kitų ES institucijų (Europos ombudsmeno, Europos auditorių rūmų) reikmėms. Nusprendus jame įkurti muziejų, tarptautinė architektų komanda pastatą gerokai išplėtė – atsirado priestatas kiemo teritorijoje ir trys papildomi aukštai.
Pastato rekonstrukcija ir muziejaus įrengimas EP atsidėjo 55,4 mln. eurų (už kiek daugiau nei pusę šios sumos buvo atnaujintas ir išplėstas pastatas, likusios dalies prireikė ekspozicijai įrengti). Komisija pažadėjo atidarius muziejų padengti dalį būsimų išlaidų (per metus eksploatacijai prireiks 7 mln. eurų), teliko – sutarti, kaip jos bus pasidalytos.
Kelionę į Europos istorijos namų atidarymą surengė Europos Parlamentas. Rašinio turiniui įtakos tai neturi.
