Kol Senegalo neatrado europiečių kolonistai, nederlinga ir geriamo vandens šaltinių neturinti Gorė buvo negyvenama. Atvykėliai (pirmiausia – portugalai, vėliau – olandai, vėl portugalai, tada – prancūzai) ją sparčiai „sukultūrino“ – apgyvendino ir pavertė svarbiu prekybos postu. Sala suklestėjo.
Deja, be žemės riešutų, kaučiuko ir kitų plataus vartojimo prekių, iš čia į kitus uostus pardavimui buvo plukdomi ir žmonės. Prekyba vergais – tamsus ir kontroversiškas Gorė istorijos puslapis, o praeities tyrinėtojai vis dar nesutaria šiuo klausimu. Vieni teigia, kad prekyba vergais buvo tik maža saloje vykusios komercinės veiklos dalis, ir Gorė anaiptol nevaidino reikšmingo vaidmens Afrikos vergų prekyboje.
Kiti mano priešingai – kolonizavus Amerikas vergų prekybos „aukso amžiaus“ laikotarpiu Gorė buvo vienas svarbiausių gėdingos prekybos žmonėmis postų. Paskutinė stotelė, iš kurios būsimieji vergai išplaukdavo į ilgą ir sekinančią kelionę per Atlantą, kad dirbtų užjūrio plantacijose, kai kurie kelionės itin sunkiomis sąlygomis neišgyvendavo...
Trūksta patikimų rašytinių šaltinių, kad būtų galima įvertinti prekybos vergais mastą, nes niekas nežino, kiek tiksliai afrikiečių prievarta paliko savo tėvynę būtent iš Gorė salos. Aišku viena – vergų gabenimas į Amerikas daro įtaką salos vystymuisi ir bendruomenės formavimuisi. Jei ne šis žiaurus verslas, kažin ar Gorė būtų tapusi tokia, kokia yra šiandien.
Tiesa, ne visi vergai būdavo išplukdomi už Atlanto – šiek tiek afrikiečių likdavo tarnauti Gorė gyvenusiems baltaodžiams, o prekybai vergais nutrūkus liko saloje kaip laisvi gyventojai. Taip susiformavo unikali Gorė bendruomenė – nedidelėje teritorijoje visai šalimais gyveno europiečiai, juodieji jų tarnai ar buvusieji vergai bei laisvi afrikiečiai. Tokią margą etninę-kultūrinę salos istoriją liudija ir architektūra: kai kur – aptrupėję ir apgriuvę, kai kur – naujam gyvenimui prikelti ryškiai nudažyti europietiškos kolonijinės architektūros likučiai, afrikietiško stiliaus moliniai namai arba iš plytų mūryti pastatai Bambara kvartale, kur kadaise gyveno tik šios genties žmonės.
Laikui bėgant europiečiai iš Gorė išsikraustė, ir saloje ėmė dominuoti prancūziškai kalbantys laisvieji juodaodžiai prekybininkai, savotiškas buvusių kolonistų ir vietinių gyventojų mišinys. Šioje bendruomenėje ypač svarbų vaidmenį vaidino signares (nuo portugališko žodžio „senhora” – ponia) – solidžios, sėkmingai prekybą valdančios damos, dažniausiai – europiečių ir vietinių gyventojų palikuonės. Šioms pirklėms priklausė laivai, nekilnojamas turtas saloje, jos buvo ir salos darbininkų vyrų bosės – feministėms patiktų tokios beveik matriarchato sąlygos! Turtingos signares mėgo pasipuikuoti ir norėjo neatsilikti nuo europiečių ponių, taigi dėl jų Gorę pasiekdavo naujausios mados.
Beje, Gorė sala žymi ir tuo, kad čia gimė vienas iškiliausių Senegalo politikos veikėjų Blaise'as Diagne'as, tapęs Dakaro meru ir pirmuoju afrikiečių kilmės prancūzu (tuomet Senegalas dar buvo Prancūzijos kolonija), išrinktu į Prancūzijos valdžios institucijas. Dabar beveik visi salos gyventojai vienaip ar kitaip įsitraukę į turizmo verslą, nes daugiau čia beveik jokia ekonominė veikla nevykdoma…
Gorė salą daugiausia garsina bei lankytojus traukia buvusio prekybos vergais centro reputacija. Vos atplaukus uoste pasitinka visur plevėsuojančios Senegalo ir Kubos vėliavos, kurių daug visoje saloje. Taip senegaliečiai simboliškai tiesia ranką Kuboje gyvenantiems Afrikos palikuonims – būtent iš Gorė daugiausia buvo gabenami vergai į Kubą, kitas Karibų jūros salas bei Braziliją.
Salos svečiai būtinai nori aplankyti Vergų namus (pranc. La Maison des esclaves) – buvusią turtingos europiečių šeimos rezidenciją, dabar paverstą muziejumi ir memorialu vergijai. Manoma, kad šiame pastate bei po Rue de Dungeons gatve esančiuose rūsiuose buvo laikomi būsimieji vergai prieš juos išplukdant į Amerikas, nors kai kurie istorikai ginčijasi, kad namas buvo pastatytas prekybai vergais jau nykstant, ir jame gyvenę pirkliai daugiausia užsiėmė riešutų ir grūdų eksportu... Šiaip ar taip, šis pastatas lankytojams primena vergovės baisumus, jį yra aplankiusi ne viena žinoma asmenybė, taip pat ir buvęs JAV prezidentas Barackas Obama.
Dėkui Dievui, kad liūdna Gorė istorija – jau praeitis. Dabar jauki ir spalvinga sala – turistų traukos centras ir tikra ramybės oazė palyginus su triukšmingu ir chaotišku Dakaru. Gorė nėra motorizuoto transporto, jis ir nereikalingas – visur galima nueiti pėstute. Salelėje yra viskas, ko reikia: turistams – keli viešbutukai, restoranai, švarus paplūdimys, muziejai, vingiuotos gatvelės ir spalvingi senieji pastatai bei daugybė suvenyrų ir afrikietiško meno galerijų/dirbtuvių/krautuvėlių, o vietiniams – mokykla, policijos nuovada, viena kita parduotuvėlė ir kultūros centras.
Dauguma keliautojų saloje neužsibūna – viskam apžiūrėti pakanka pusdienio, nors mėgstančius atitrūkti nuo pasaulio ir ieškančius meninio įkvėpimo Gorė tikrai vilios užsibūti ilgiau. Salos aura – ypatinga, klaidžiojant jos ramiomis siaurutėmis gatvelėmis ar prisėdus po palme pasigėrėti aplink tyvuliuojančių žydrutėliu vandenynu, atrodo, laikas teka lėčiau. Sunku patikėti, kad vos už pusvalandžio kelionės keltu laukia triukšmingas ir kunkuliuojantis Dakaras...
