„Bandžiau ieškoti medžiagos, ką tai galėtų reikšti, ir radau užuominą. Man ji pasirodė įtikinanti, manau, taip ir yra. Skaitydama vieną religinį žurnalą sužinojau, kad angelas nestovi ir nelaukia tavęs, jis eina į žmones. Todėl jo koja pakelta. Ar tai tiesa, nežinau“, – dėstė ji Jurgitai Lieponei, knygos „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“ autorei.
Jurgitos Lieponės knyga „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“ veda entuziastų sukurtu piligrimų keliu per Lietuvą. Puslapiuose atgyja autorės 300 kilometrų kelionė pėsčiomis nuo Žagarės iki Kauno, prisimenami ir ankstesni žygiai: ji, „Camino Lituano“ savanorė, šį kelią yra nuėjusi beveik visą, kai kuriuos etapus – po kelis kartus. Tarp įspūdžių įsiterpia sutiktų žmonių istorijos, įdomiausių vietų aprašymai ir patarimai, kaip žengti pirmą žingsnį „Camino Lituano“ keliu.
Šioje ištraukoje – apie tai, kodėl verta užsukti ir apžiūrėti Rozalimą.
Rozalijos palikimas
Įprasti, kad per Rozalimą driekiasi piligrimų kelias, reikėjo ir vietos žmonėms. Iš pradžių jie stebėdavosi, o paskui krypuojantys tarsi pingvinai su kuprinėmis miestelio svečiai nebestebino. Žmonės pamatė, kad šie pėsčiomis keliaujantys keistuoliai – draugiški ir atviri.
Visiems, kurie eina keliu ir prašo patarimų, sakau: Rozalime nakvokite tik pas Virginiją. Jei ji turės laiko, išgirsite daug miestelio istorijų, o Rozalimo daktarės pasakojimai abejingo nepaliks nė vieno.
– Miestelis buvo žydų kurortas. Pušyne, kur dabar naujos kapinės, būdavo prikabinta daug hamakų, čia žydai atvažiuodavo poilsiauti. Pagrindinėje Rozalimo gatvėje buvo dvylika žydų krautuvių. Jie tarpusavyje nekonkuravo – vienas prekiavo batais, kitas silkėmis, trečias dar kažin kuo.
Pagrindinėje gatvėje yra išlikusių daug žydų pastatų, gyvenamųjų namų, o prie kapinių – žydo Šapiro namas, dabartiniai bendruomenės namai. Jie ypatingi tuo, kad kiekvienas pastato trikampis yra su saulutėmis – žydų ženklais. Buvęs jo šeimininkas iš miestelio sušaudyti išvežtas pats pirmas. Turime ir senąją sinagogą, griūvančią, jos likimas neaiškus.
Mūsų bažnyčia – autentiška. Pastatyta miško vietoje ir buvo skirta Rozalijai, Drabišiaus žmonai, gyvenusiai Padubysio kaime. Rozalija prašė išpjauti mišką ir pastatyti bažnyčią. Nors vyras nelabai norėjo, bet juk moterys moka įkalbėti.
Turime ir senąją sinagogą, griūvančią, jos likimas neaiškus.
Vienas iš bažnyčios altorių – Nazariečio – vadinamas stebuklingu, kaip ir jo paties atsiradimas Rozalime. Pasakojama, kad pastačius bažnyčią pirmasis jos kunigas su fundatoriais nusprendė važiuoti į Vilnių ir parsivežti Jėzaus Kristaus skulptūrą. Nutarta altorių pavadinti Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu.
– Išsirinko skulptūrą maždaug 177 centimetrų. Paklaustas, kiek kainuos, meistras parodė į svarstykles ir pasakė: „Ant vienos lėkštutės dėkite savo maišelį, ant kitos – skulptūrą. Kiek ji svers, tiek ir reikės mokėti.“
Kunigas suprato, kad fundatorių maišelis per mažas ir nenusvers tokio dydžio skulptūros, bet ryžosi pabandyti. Įvyko pirmasis stebuklas – pinigų užteko. Jėzus buvo parvežtas į Rozalimą ir iki šiol prie jo meldžiamasi įvairiausiomis intencijomis – prašant malonių, sveikatos, stiprybės, gelbėti nuo ligų ir bėdų. Dažnai ir atgailos atliekamos.
Žmonės pasakojo, kad prieš daugybę metų atgailaujantieji nuo Jėzaus Kristaus Nazariečio skulptūros keliais eidavo iki mitologinio akmens su Marijos pėda, esančio maždaug už dviejų kilometrų. Kiti keliais eidavo apie altorių, tai ir savo akimis esu mačiusi, – Rozalimo istorijos fragmentus pasakoja Virginija.
Rozalime gausu vietos drožėjų sukurtų medinių angelų skulptūrų. Miestelio senbuvei daktarei Virginijai kartą užkliuvo viena detalė – kodėl kai kurių angelų viena koja pakelta? To klausė drožėjų, tačiau šie tik gūžčiojo pečiais, sakydami, kad taip išėjo natūraliai.
Rozalime gausu vietos drožėjų sukurtų medinių angelų skulptūrų.
– Bandžiau ieškoti medžiagos, ką tai galėtų reikšti, ir radau užuominą. Man ji pasirodė įtikinanti, manau, taip ir yra. Skaitydama vieną religinį žurnalą sužinojau, kad angelas nestovi ir nelaukia tavęs, jis eina į žmones. Todėl jo koja pakelta. Ar tai tiesa, nežinau.
Rozalimo svečius labiausiai vilioja maždaug keturių kilometrų miško takas, kuriuo žengi per miestelio vartus. Jie – taip pat vietos drožėjų kūrinys, simbolizuojantis keturis vėjus. Išdrožti ir trys varpai – kaip miestelio herbe. Virginija sako, todėl, kad senais laikais Rozalime buvusioje varpinėje per gaisrą sudegė trys varpai. Išsilydė.
– Tada Vokietijoje nulietas kitas varpas, tačiau jį žmonės saugojo namuose, o ne varpinėje. Iš varpo metalo buvo labai gerai gaminti šovinius. Bijodami, kad Antrojo pasaulinio karo metais jo neperlydytų, nekabino. Varpinėje jis atsirado tik aprimus karui.
Virginijos gyvenime tikėjimas ir bažnyčia taip pat užima svarbią vietą. Viršuje, kur nakvoja piligrimai, kabo Mergelės Marijos paveikslas ir skulptoriaus Sauliaus Ūso išdrožtas kryžius. Paveikslą padovanojo klebonas, kai šventino naująsias patalpas.
– Kartą manęs paklausė: jei ateitų musulmonas ar stačiatikis, kas tada? Bet ar Kelias turi religiją? Neturi. Kelias neturi nei lyties, nei išsilavinimo, nei tikėjimo. Jis yra visų. Ir bus gyvas tol, kol žmonės juo eis. Šiais ženklais tik parodau, kad namų šeimininkai praktikuoja katalikybę, bet tai nereiškia, kad čia negali apsistoti kito tikėjimo piligrimai. Nė vieno atėjusio žmogaus neklausiu: ar jūs tikite Dievą? Tai kiekvieno reikalas. Man netrukdo kitas tikėjimas, ir jums manasis neturėtų trukdyti. Toks yra mano vidinis balsas, man tai svarbu.
***
Rozalime vakarėja, o klausantis Virginijos nurimsta visos dienos nuovargis, kojų skausmas ir gyvenimas ima atrodyti visai gražus.
– Virginija, jums tiktų dirbti gide.
– Kartais ir piligrimai manęs klausia, ar esu gidė. Nesu, sakau jiems, gide būti mane išmokėte jūs. Aš labai mėgstu tiesioginį savo darbą. Kad būsiu gydytoja, žinojau nuo vaikystės. Kai buvau trylikos, turėjau nemenkų sveikatos problemų, teko perpilti kraują. Ir viena gydytoja pasakė: prilašinome tau daug gydytojų kraujo, tai galėsi būti daktare. Atsimenu jos žodžius iki šiol.
Kai buvau trylikos, turėjau nemenkų sveikatos problemų, teko perpilti kraują.
Buvau tais laikais, atrodytų, keista mergaitė. Nesidomėjau lėlėmis, nors jų turėjau. Man reikėjo mašinyčių. O kas vaikui tais laikais pirks mašinytes? Tad pati iš mamos siūlų špūlių pasigamindavau. Tačiau lėlės irgi buvo svarbios – jas gydydavau. Dėdavau taures, atlikdavau kitas procedūras. Pirmasis „tikras“ mano pacientas buvo žąsiukas. Kai jį gydžiau, man tebuvo gal keturiolika metų.
Virginijos vaikystės namuose mama augino kalakutus, buvo ir trys žąsiukai. Du sveiki ir tvirti, o štai trečias augo prastai. Buvo mažytis, nupiepęs. „Reikia tą žąsiuką pribaigti, pažiūrėk, kiek viksvų prilesęs. Gūžys toks didelis, kad jau nepakelia“, – vieną dieną pasakė Virginijos mama.
„Mamyte, aš jį išoperuosiu“, – pasisiūlė dukra, tačiau mama rimtai jos žodžių nepriėmė. Mergaitė, pasiėmusi namie rastą aštrų peilį, ėmėsi žąsiuko operacijos. Prieš tai peilį dar pagalando, ašmenis nuvalė spiritu ir, pasičiupusi žąsiuką, pradėjo gydymą.
– Perpjoviau tą gūžį, išėmiau viksvas ir susiuvau. Tada atsinešiau lovelį, pridėjau žolių, pasiguldžiau ir pipete girdžiau. Kas penkiolika minučių eidavau žiūrėti, tačiau mano pirmasis pacientas išgyveno dvi paras.
***
Mudvi kalbamės kelias valandas. Atrodo, laikas miegoti. Į Rozalimą jau senokai nusileido saulė.
Pakylu eiti ir kojos vėl primena apie save. Nieko gero, prieš miegą pagalvoju, o tada nuovargis nugali visas dienos mintis.
Rytoj turbūt bus geriau.
Apie Rozalimą
Rozalimas – vienas geriausiai išsilaikiusių Lietuvos medinių miestelių, dėl unikalumo pripažintas urbanistikos paminklu. Pirmiausia – apie 1765-uosius – pušyne iškilo bažnyčia, jos statybos iniciatoriai – Padubysio dvarininkai Rozalija ir Adomas Drabišiai. Aplink maldos namus pradėjo kurtis gyvenvietė. Legenda teigia, kad miestelio pavadinimas kilo iš bažnyčios fundatoriaus žmonos vardo – Rozalija.
Iki šių dienų išlikusi 1794 metais statyta nauja Rozalimo Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia. Joje galima pamatyti garsaus tarpukario medžio drožėjo Jono Danausko sukurtą Sopulingosios Mergelės Marijos skulptūrą, grįžusią po trisdešimties metų nežinios. Iš bažnyčios lauko koplytėlės Marija, skulptūrinės kompozicijos dalis, dingo 1993-iaisiais. Kad nežiojėtų skylė, vietinis mokytojas ir dievdirbys Egidijus Impolis sukūrė jos kopiją.
Legenda teigia, kad miestelio pavadinimas kilo iš bažnyčios fundatoriaus žmonos vardo – Rozalija.
Manyta, kad pavogta skulptūra išvežta iš Lietuvos, todėl visi nustebo, kai vienas kunigas, kilęs iš Rozalimo, vartydamas albumą „Zarasų krašto muziejaus rinkiniai: Rytų Aukštaitijos sakralinė skulptūra“ nuotraukoje atpažino kadaise dingusią Mariją.
Pasirodo, praėjus keleriems metams po vagystės Lietuvos valstybė šią skulptūrą įsigijo iš vieno Vilniaus kolekcininko ir kaip meno kūrinį perdavė saugoti Zarasų krašto muziejui. Rozalimo klebonui teko numinti nemažai slenksčių, kol įrodė, kad skulptūra priklauso šiai bažnyčiai, ir ji grįžo į miestelį.
Rozalime taip pat galima apžiūrėti nors ir apleistą, bet išlikusią medinę sinagogą, statytą XIX amžiuje.
Miestelyje yra daugybė medžio skulptūrų, jų autoriai – Saulius Ūsas, Liudas Kernagis, Egidijus Impolis ir kiti. Sauliaus Lampicko darbas puošia pagrindinius miestelio vartus.
