Sakoma, kad Čekijoje reikia lankytis ne gražiuose miesteliuose, bet tik labai gražiuose miesteliuose. Kaip atskirti, kuris yra vertas lankymo? Jeigu miestelio senamiestis saugomas kaip UNESCO paveldas, jei katedra ar pilis irgi įtraukti į šį sarašą, tuomet drąsiai galite lankyti pasirinktą objektą.
Čekijoje reikia lankytis ne gražiuose miesteliuose, bet tik labai gražiuose miesteliuose.
Bevaikštant Pilzene pamačiau lėlių Hurvinek ir Spejbl personažams skirtą skulptūrą ir prisiminiau skaitęs, kad Čekijos lėlininkystė yra įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą, kaip ir mūsų dainų šventės.
Aha, pamaniau, praėjome centre Lėlių muziejų – Muzeum Loutek, reikės jį aplankyti. Pamenu, netgi vaikystėje animacijoje matytus šiuos herojus, šalia Nežiniuko ir Buratino, o Hurvineką vadino Kodėlčiuku, bet apie lėles vėliau.
Šis straipsnis – ne tik apie gražiausius miestelius, o apie viską, ką pamatėme kelionėje po Čekiją.
Čekijos lėlininkystė yra įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.
Čekai – linksmi ir draugiški žmonės, supranta humorą ir yra paslaugūs svečiams. Kuo jie gyvena, ir kokius darbus dirba, nusprendėme išsiaiškinti nuvykus į kaimo fermas ir atskirus ūkius. Už Pilzeno nuvažiavę apie 100 km link Konstantinovy Lazne kurorto, užsukame į Dvur Krasikov ūkį.
Mus pasitinka Libusia Pažovtova Sittova – žvali moteris, apie 40 metų. Ji mus vedasi į pensioną, kuris įsteigtas buvusio dvaro ūkiniame pastate. Vaišina savo gamybos sūriu ir pačios keptu pyragu. Jos istorija netradiciška – mieste dirbo valdišką darbą kontoroje. Vėliau tėvas pigiai nupirko apleistą Krasikov dvarą ir pasakė Liubusiai – tai tau dovana, tvarkykis kaip išmanai.
Moteris aprodo ūkyje laikomus elnius, lamas, Kamerūno ožkas, avis, taip pat lentpjūvę, senus laivus ir netgi lokomotyvo vagonus. Klausiame, kokia pastarųjų paskirtis? Ogi mano vyras juos visus restauruos ir sugrąžins į gyvenimą. Jau ne vieną senieną prikėlė antram gyvenimui.
O kas čia? – rodome į seno bravoro kaminą. Ruošiamės gauti europinę paramą, atstatysime alaus daryklą ir virsime savo alų, juk kiekvienas didesnis ūkis Čekijoje turi savo bravorą, kuo gi mes blogesni? Paėjus toliau, rodo sūrių cehcą, apžiūrime tik per lango stiklą, nes ten turi būti sterili aplinka. Dar verda ūkyje muilą ir turi savo parduotuvėlę. Vienu sakiniu Libusios dvarelio nenupasakosi.
Dvur Krasikov įsikūręs 640 m aukščio kalno papėdėje, o ant jos senovinės Krasikov-Švamberk pilies griuvėsiai. Iš kadaise masyvios pilies išlikęs apvalus bokštas ir dalis pilies rūmų sienų. Dominuojantis pilies teritorijos bruožas – 1652 m. pastatyta Šv. Marijos Magdelenos bažnyčia su Švamberkų giminės kripta.
Pilies griuvėsiai yra laisvai prieinami turistams, yra netgi įrengti patogūs metalo konstrukcijos laiptai su apžvalgos platforma. Nuo čia atsiveria didelės erdvės, banguoti žalsvi toliai, kuomet į krūtinę giliai įkvėpi pievų kvapo ir spragteli akimis užfiksuodamas gražų reginį. Panašiai kaip su fotoaparatu. Aš gražius vaizdus kolekcionuoju. Savo galvoje padedu ant „prisiminimų lentynėlės“ ir pasižymiu lyg kelionės dienoraštyje. Daug turiu tokių akimirkų, tai yra mano didžiausias sukauptas turtas.
15 min. kelio nuo Krasikovo yra Gutštejno pilis. Sakoma, kad tai yra vieni romantiškiausių pilių griuvėsių Čekijoje. Gutštejn pilies griuvėsiai stovi ant miškingos kalvos virš Hadovkos upelio slėnio, netoli Konstantinovy Lázně Tachovské miesto Pilzeno regione.
Pilies išplanavimas buvo dviejų dalių. Iš kiemo išlikęs tik uoloje iškaltas rūsys. Seniausia pilies teritorijos dalis – aukštas prizminis bokštas su aiškiai užapvalintu kampu. Nuo pilies griuvėsių žvelgiame į apačioje vaikų balsų sklidiną, tačiau per medžių lają nepermatomą slėnį. Ten turistauja moksleiviai, juk atostogų metas, sako mus lydintis profesionalus žurnalistas ir roko muzikantas Jaroslav Pomp – toks jo vardas ir pavardė.
„Kaune, mane vadindavo Pompas“, – juokiasi Jaroslavas. Turime daug bendro, jis rašo straipsnius, yra kelių knygų autorius ir užima nemažas pareigas komunikacijos srityje, netgi buvo kandidatas į Čekijos ir ES parlamentą. Šituo pasigirti negaliu, bet su juo greitai randame bendrą kalbą.
Kitas ūkis esantis Stvolny gyvenvietėje, kur gyvena tik 50 šeimų, nustebino savo plotme ir išradingumu. Jo savininkas – Jaroslavas Hruška, kas reikštų kriaušę, netgi mano kelionės dienoraštyje nupiešia kriaušę. Jis – profesionalus ornitologas, tačiau verčiasi sulčių spaudimu.
Jo istorija prasidėjo nuo seno sodo. Reikėjo iškirsti daug senų vaismedžių, tuomet galėjo sunykti daug paukščių buveinių, todėl jis nusprendė, kad galima išsiversti kur kas naudingiau ir ėmėsi kurti sulčių verslą. Įsteigė nedidelį cechą, iš obuolių spaudžia sultis ir jas maišo su burokėliais, imbieru, morkomis, šeivamedžio uogomis, salierais, mėtomis, cinamonu, laimo citrinomis ir kriaušėmis.
Per dviejų mėnesių sezoną išspaudžia 50 000 litrų, o per dieną – apie 500 litrų. Įrengė automatus, kur kiaurą parą žmonės gali nusipirkti 5 litrų talpos sulčių dėžę. O kaip su saugumu, klausiame, ar niekas nesigviešė piktnaudžiauti? Visur yra kameros, o be to mano žmona dirba policijoje.
Keliaujame į Hruškų ūkį, kur laikomi galvijai ir puikuojasi naujasis bei senasis sodai. Čia stebina senasis mūrinis kluonas, statytas 1650 metais, jis yra istorijos paminklas ir restauruojamas valtybės lėšomis. Tokio dydžio, kad sutilptų NATO karių batalionas su visa ekipuote ir patrankomis.
Lipame į ketvirtą aukštą, kur lyg didžiausią turtą Jaroslavas rodo įrengtą paprastojo pelėsakalio inkilą – lizdavietę. Tylomis jis prieina ir pakėlęs keletą lentelių rodo tarp medžio drožlių sudėtus kiaušinėlius. Dabar abu paukščiai medžioja, todėl galite nekvėpuodami žvilgtelėti. Padedame jam į kluoną įstumti seną kuliamąją mašiną, kuri greičiausiai laikoma kaip antikvarinis padargas.
Žiūrėkite, štai tie sakalai skraido virš pievos, sako Jaroslavas. Sode įrengta edukacinis stendas su įvairių paukščių piešiniais, kur su išmaniuoju telefonu nuskenavus QR kodą, galima išgirsti tų paukščių balsus. Moksleiviai ir šiaip keliautojai gali susipažinti su ornitologine įvairove, gyvenančia šiose apylinkėse. Tarp obelų ganosi avys, jos atlieka ir žoliapjovės darbą.
Be viso ūkio, Hruškų šeima sename užvažiuojamų namų pastate rengiasi įkurti viešbutį keliautojams. Stebina žmonių entuziazmas, energija ir didelė meilė savo kraštui, jos gamtai ir istorijai.
Vakare, grįžus į Konstantinovy Lazne viešbutį, besipliuškenant terminėse sūkurinėse voniose, aptarinėjame dienos įspūdžius ir su kolega žurnalistu Edmundu Ganusausku kalbamės apie čekų kaimo gyvenimą.
Nėra juk lengva išlaikyti matytus ūkius, reikia įdėti daug triūso ir išradingumo. Stebina čekų ekologinis išprusimas ir noras gyventi darnoje su gamta, imant iš jos tiek pat, kiek ir jai atiduodant. Nors lankėme ne turistines vietas, o apleistas pilis, niekur nematėme nei šiukšlių, nei paliktų tuščių butelių. Tvarkingai paliktos laužavietės, aplink jas keliautojų pasidaryti suoleliai ar staliukai, palikti kitų poilsiautojų patogumui.
Stebina čekų ekologinis išprusimas ir noras gyventi darnoje su gamta.
Žmonės yra toliaregiški, jaučiantys istorinį ryšį su savo žeme, o turistams visur įrengtos informacinės lentos ar stendai su minimalia istorijos informacija, kur ir ką apylinkėse galima nesunkiai susirasti ir aplankyti. Dar patiko čekų sukurti lipdukai apie įvairius gamtos ar istorijos objektus, kuriuos moksleiviai ar turistai gali nusipirkę įsiklijuoti į kelionės dienoraštį. Šitaip skatinamas pažintinis savo krašto pažinojimas.
