Paraleliai pradėjo dirbti turizmo srityje, kur taip pat sukaupė daug gidavimo ir vadovavimo patirties tiek Europoje, tiek Azijoje. Iš viso Giedrius yra aplankęs virš 50 šalių (dauguma Azijoje), taip pat sėkmingai įveikęs maršrutus žemės transportu nuo Baltijos jūros iki Pietų Kinijos jūros šilko keliu, ir nuo Kinijos iki Indijos per Pietryčių Aziją. Aziją Giedrius vadina savo mėgstamiausiu regionu dėl kraštovaizdžių įvairovės ir turtingos kultūros. Šiuo metu Giedrius gyvena Kinijos sostinėje Pekine, periodiškai pasitinka ir lydi grupes po Aziją.
– Šį interviu norėčiau pradėti nuo jūsų kelionės į Uzbekiją. Dėl kokių priežasčių pasirinkote keliauti į šią šalį? Kiek laiko ten praleidote?
– Visada turėjau svajonę pakeliauti istoriniu „šilko keliu“ ir savo akimis išvysti vietas, kuriose kadaise klestėjo civilizaciniai mainai. Taip pat regionas įdomus geografiškai. Čia susijungia kelios klimatinės zonos: stepės pereina į dykūmą, lygumos pereina į aukštus kalnynus. Atitinkamai ir civilizacijos vystėsi priklausomai nuo įvairių gamtinių salygų. Oazėse kūrėsi miestai, stepėse avių bandas ganė klajoklių gentys, o kalnai atliko sunkiai įveikiamos kliūties funkciją. Tik drąsiausi keliautojai, misionieriai, pirkliai, ir kariai ryždavosi sunkiai kelionei per kalnus. Vos kelios perėjos buvo tinkamos kirsti kalnynus, skiriančius Taklamakano dykumą ir stepes.
Savo svajonę pradėjau įgyvendinti dar prieš 5 metus ir nuo tada Centrinėje Azijoje apsilankiau jau keturis kartus. Kiekviena kelionė buvo skirta susipažinimimui vis su naujomis regiono vietovėmis. Kitaip tariant, pravažiuoti vis naujomis šilko kelio atkarpomis. Kadangi pagrinde prekyba vyko tarp miestų, pirmiausiai buvo tikslinga aplankyti būtent Uzbekiją. Visi yra girdėję apie Samarkandą ir Bucharą, todėl atvykę skuba aplankyti būtent šiuos miestus. To priežastis – geriausiai išlikę architektūros šedevrai, kurie įtraukti į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą.
Apsilankęs pirmą kartą Uzbekijoje likau sužavėtas ir grįžau ten dar du kartus. Kiekvieną kartą aplankydavau naujas vietas. Tokiu būdu susipažinau ne tik su pagrindiniais ir visiems žinomais turistiniais objektais, bet ir aplankiau Karakalpakijos dykumą, buvau Chorezmo oazėse ir Ferganos slėnyje. Galiausiai padariau išvadą, kad ši šalis turi ką pasiūlyti kiekvienam keliautojui. Sausas klimatas, turtingas architektūros ir amatų paveldas, skanus maistas, draugiški žmonės – tai yra pagrindinės priežastys, dėl kurių vis daugiau keliautojų iš viso pasaulio kasmet pasirenka Uzbekiją kaip kelionės tikslą.
– Kaip jautėtės būdamas šioje šalyje?
– Prieš vykdamas įsivaizdavau Uzbekiją kaip lėtai besivystančią post-sovietinę šalį. Atvykęs išvydau kažką panašaus į tai, ką jau įpratau matyti Kinijoje: nesibaigiančias statybų aikštes, greituosius traukinius, plačias gatves, didingas aikštes ir parkus. Labiausiai nustebino mąstai, šurmulys, žmonių veiklumas. Žinoma, senamiestis turi savo dvasią, ten daug arbatos namų (uzb. čaichana), amatininkų dirbtuvių. Turbūt mažiausiai pakitusi per amžius vieta – tai turgus. Jame galima išvysti labai įvairios išvaizdos žmones, kurie stengiasi savo parduodamas prekes (dažniausiai vaisius, riešutus, saldumynus) išdėlioti taip gausiai ir patraukliai, kad pirkėjai liktų sužavėti. Šie turgūs yra neišsemiamas įkvėpimo šaltinis fotografams. Turguje taip pat galima sutikti ir didžiausią žmonių įvairovę. Ypač įdomu turguose stebėti moteris ir jų spalvingą tradicinę aprangą bei papuošalus.
Kiekvienam atvykusiam keliautojui ypatingus pojūčius sukelia saulės įkaitintame mieste žydrumu tviskantys šventyklų ir mauzoliejų kupolai. Išvydus didingus statinius ir bevaikštant senamiesčio kvartalais keliautojas mintimis nusikelia į tuos laikus, kai šie miestai buvo žinomiausi ir svarbiausi prekybos centrai, kuriais kasdien keliaudavo karavanai. Šiose vietose yra pabuvoję istoriniai asmenys, kurių kūryba yra žinoma visame pasaulyje. Čia vienaip ar kitaip pabuvojo skirtingų kultūrų žmonės, kurie keitėsi idėjomis, pasakojimais, tikėjimu. Būtent per šiuos miestus iš Indijos į Kiniją keliavo pirmieji budizmo pasekėjai, o vėliau per Centrinės Azijos miestus į Indiją vyko ir patys kinų vienuoliai. Svarbu paminėti ir tai, kad iki pat islamo įsivyravimo regione budizmas buvo viena iš pagrindinių religijų. Tą įrodo paveldas, kuris randamas uolose tiek dabartinio Afganistano teritorijoje, tiek Gansu koridoriuje, Kinijoje.
– Kokius šalies miestus aplankėte? Kurie miestai paliko didžiausią įspūdį?
– Pilnas sąrašas miestų, kuriuos esu aplankęs: Chiva, Nukusas, Urgenčas, Samarkandas, Buchara, Šahrisabzas, Taškentas, Navojis, Andižanas ir Namanganas. Žinoma, kiekvienoje vietoje yra saviti bruožai, bet pažinčiai su šalies kultūra ir paveldu pilnai pakanka tų miestų, apie kuriuos žino praktiškai visi – tai Samarkandas ir Buchara. Būtent juose yra ypatingo dydžio ir mąsto architektūros paminklai, kurie sužavi kiekvieną savo raštais ir ornamentais, padengtais skirtingų spalvų emale. Ypač Samarkandas palieka gilų įspūdį, dėl kurio norisi sugrįžti vėl ir vėl.
– Kokius turistų labiausiai pamėgtus objektus teko aplankyti? Kokios mintys ir kokie jausmai apie juos? Kur patartumėte apsilankyti ir kodėl?
– Atvykęs pirmą kartą stengiausi pamatyti kuo daugiau objektų ir pasigrožėti kiekvienu mauzoliejumi. Atvykęs antrą kartą ėmiausi tyrinėti detales – ornamentus ir panašiai. Atvykęs trečią kartą susiradau nuostabius arbatos namus priešais centrinę aikštę ir mėgaudamasis geriausiu Centrinės Azijos plovu, stebėjau šioje aikštėje vykstantį judėjimą. Uzbekija išmokė mėgautis akimirka. Būtent todėl vykstantiems siūlau daugiau laiko praleisti miestuose, kur ir yra sutelktas visas šios šalies žavesys.
– Ar teko ragauti vietinių patiekalų? Ar virtuvė smarkiai skiriasi nuo lietuviškų patiekalų?
– Centrinės Azijos virtuvė yra pažįstama daugeliui. Kartais Lietuvoje švenčių, mugių ar festivalių metu galima rasti plovo, bet tokio plovo kaip Uzbekijoje daugiau niekur pasaulyje nėra, esu tuo tikras. Kiekviename šalies regione ar mieste yra savita plovo gamybos tradicija. Uzbekai dažnai ginčijasi, kuris geresnis. Geriausia paragauti ir suprasti pačiam. Tik kažin, ar vienos kelionės metu tą įmanomą padaryti. Be plovo šalyje gausu kepinių: visur parduodama šviežia duona, kuri kepama tradiciniu būdu, ant ugnies, molinėje krosnyje. Be to, sezono metu (rugpjūtį-rugsėjį) prekystaliai nukrauti vaisias.
– Papasakokite apie vietinius žmones: kokie jie? Ar draugiškai priima užsieniečius?
– Uzbekija dar prieš penkis metus nebuvo tokia atvira ir patogi keliautojams, kokia yra dabar. Per pastaruosius kelis metus valdžia skyrė ypatingą dėmesį turizmo infrastruktūrai. Šalis tapo labiau atvira, įvedė bevizį režimą daugelio šalių piliečiams ir greitai pritraukė keliautojų srautą. Vietiniai žmonės labai svetingi ir ypatingai maloniai elgiasi su užsieniečiais. Kai į Samarkandą atvykau pirmą kartą, viešbučio ieškojau tiesiog klausinėdamas žmonių gatvėje. Jie buvo labai paslaugūs ir greitai padėjo surasti šeimą, kuri nuomojo kambarius. Manau, kad su laiku vietos gyventojai pajus, kad turizmas gali tapti neblogu pajamų šaltiniu ir todėl paslaugas teiks vis kokybiškiau. Nors ir dabar įspūdžiai apie vietinius žmones teigiami.
– Kada keliavote į Kirgiziją? Kiek laiko ten praleidote?
– Kirgizijoje pirmą kartą apsilankiau dar būdamas vaikas. Mane ten nusivežė tėvai. Tuomet nedaug kas keliavo į tą šalį, daugiausiai vietiniai turistai iš Almatos. Prisimenu, kaip vaikščiojau po kalnus, jodinėjau žirgais. Gyvenome pas šeimos draugą, kurio sode buvo įvairiausi vaismedžiai. Ta gamtos gėrybių įvairovė man tuo metu ir įsiminė labiausiai. Grįžau tik 2018 metais ir tą kartą šalyje praleidau mėnesį. Ilsėjausi prie Isyk Kulio ežero, vaikštinėjau po kalnus, gyvenau su kirgizais jurtose, kalnų apsuptyje.
– Palyginkite šias dvi šalis: kokių pastebėjote panašumų ir skirtumų?
– Pagrindinis panašumas yra tas, kad šios dvi šalys yra labai tinkamos grožio pasiilgusiems žmonėms. Kiekviena yra labai savotiška. Skirtumų yra daug, nes šiose valstybėse gyvenantys žmonės save kildina iš skirtingų genčių. Uzbekijos miestai jau daug amžių buvo šilko kelio prekybos ir kultūrų sankirtoje. Todėl vyko tautų maišymasis. Uzbekijoje galima pamatyti labai daug skirtingų tautybių žmonių. Kraštovaizdis Uzbekijoje – tai dykūma ir miestai oazėse.
Kirgizija yra kalnų šalis, kurioje iki šiol galima pamatyti jurtas, piemenis ant žirgų, avių bandas. Kirgizai save kildina iš Jenisiejaus upės kraštų. Jie klajokliai, išsaugoję savo tapatybę ir papročius. Tianšan išvertus iš kinų kalbos reiškia „dangaus kalnai“. Kirgizija – tai balto sniego viršūnės ir žaliuojantys slėniai, pilni arklių ir avių kaimenių. Kirgizijoje yra didžiulis kalnų ežeras Isyk Kulis, apsuptas snieguotais kalnais, tarsi perlas kalnų karūnoje. Vanduo gaivus ir ypač malonus karštą vasaros dieną.
Sovietų Kirgizijoje, ant ežero kranto, Tamga miestelyje buvo įkurtas sveikatingumo ir reabilitacijos centras kariams ir kosmonautams. Vietiniai teigia, kad pats J. Gagarinas po skrydžio aplink žemę kurį laiką ilsėjosi sanatorijoje, kuri funkcionuoja iki šiol. Kaip ir ankščiau, sveikatingumo procedūroms čia atvyksta sportininkai, šeimos su vaikais ir poilsiautojai, kurie važiuoja čia kasmet jau dešimtmečiais. Visi šie žmonės įsitikinę, kad ežeras turtingas mineralais, kurie padeda greitai atstatyti organizmą po didelių krūvių, sustiprinti odą ir sąnarius. Iš savo pusės galiu tik patvirtinti, kad vandens procedūros Isyk Kulio ežere yra tikra atgaiva kūnui.
– Kokie yra Kirgizijos žmonės?
– Kirgizai yra paprasti ir nuoširdūs. Apskritai, žmonės vidurio Azijoje labai šiltai priima svečius. Kai keliavau tiek po Uzbekiją, tiek po Kirgiziją teko bendrauti su vietiniais žmonėmis. Jie yra atviri ir smalsūs. Daugelis mielai pasakoja apie savo gyvenimą, džiaugsmus ir rūpesčius, kartais pasikviečia į svečius ir vaišina vietiniais valgiais. Kadangi man teko keliauti po šias šalis įvairiais būdais, pažinau vietinius iš arčiau: teko svečiuotis jų namuose, miegoti kalnuose, jurtose pas piemenis, drauge gerti „Kumysa“ prie laužo bei klausytis jų pasakojimų po giedru dangumi, nusėtu žvaigždėmis.
– Daugelis keliautojų nori jaustis ne kaip turistais atvykę į svetimą šalį. Kokia jūsų nuomonė?
– Galima iš anksto pasidomėti apie krašto istoriją ir tradicijas. Taip pat galima važiuoti be jokio pasiruošimo ir vietoje semtis patirčių be išankstinių lūkesčių. Mano manymu, autentiškiausia patirtis įmanoma tik per tiesioginį kontaktą su vietos gyventojais. Žmonės yra kultūros nešėjai, o bendravimas su jais yra raktas į kultūros pažinimą.
Dar vienas būdas yra vykti kartu su tuo žmogumi, kuris jau ne kartą lankėsi šalyje ir gali padėti naujai atvykusiam greitai įsijausti į vietos aplinką. Toks būdas padeda išvengti nereikalingų sunkumų, kuriuos jau yra praėjęs vedlys. Būtent todėl prieš atlydėdamas keliautojų grupes, aš pirmiausiai nuvykstu į šalį bent kelis kartus vienas ir atlieku visapusišką tyrimą.
Kai atvykstu vienas, ritmas būna itin intensyvus. Pirmus kartus stengiuosi aplankyti kuo daugiau lankytinų vietų, surinkti pakankamai informacijos ateities kelionėms ir ekspedicijoms. Renku medžiagą, kontaktus, fotografuoju. Gerai pasiruošiu ateities kelionėms. Būtent tokių mano tyrinėjimų rezultate yra parengtas turas, kurį užtikrintai siūlau tiems, kurie nori susipažinti su šiuo regionu ir nori pakeliauti su manimi. Aš kruopščiai apgalvojau maršrutą, kuris pirmiausiai panardins svečia į senuosius miestus ir keliautojai galės patys susidaryti įspūdį apie Samarkandą, Bucharą ir Taškentą. Supažindinu svečius ne tik su architektūros stebūklais, bet ir su amatų tradicija – medžio raižiniais, keramika, emale, tekstile ir t.t.
Po to keliaujame į sostines – Taškentą ir Biškeką. Tai miesta, kurie taip pat nukelia į praeitį, galbūt ne tokią tolimą. Labai rekomenduoju tiems, kurie savo akimis nori pamatyti, kaip atrodė soc-realistinė architektūra ir urbanistika Sovietų Sąjungoje. Po pažintinės dalies miestuose keliaujame pietiniu Isyk Kulio krantu. Jis mažiau turistinis, nei šiaurinis, todėl čia tinkama vieta pasimėgauti kraštovaizdžiu ir kelias naktis praleisti tradicinėje jurtoje. Kalnų apsuptyje maudomės viename iš unikaliausių kalnų ežere.
Galiausiai, gerai pailsėję, tęsiame pažintinę programą. Šį kartą į Karakolą, kuriame randame unikalios medinės architektūros palikimo. Galiausiai vaizdingu maršrutu vykstame į buvusią Kazachstano sostinę – Almatą, kur turime dar šiek tiek laiko susipažinti su vienu iš gražiausių šiuolaikiniu miestu regione. Iš Almatos svečiai grįžta namo, per dvi savaites spėję aplankyti tris šalis, šešis miestus ir daugybę lankytinų tiek materialaus, tiek gamtos paveldo objektų. Kruopščiai suplanuoto maršruto tikslas – išlaikyti balansą tarp įvairovės. Esu tikras, kad ši kelionė yra ideali, kad susidaryti pirminį ir turiningą įspūdį apie Centrinę Aziją.
– Ar teko apsilankyti labiau vietinių, o ne turistų pamėgtose vietose? Jei taip kokiose? Kokie didžiausi įspūdžiai?
– Kadangi esu užaugintas vyresnės keliautojų kartos, mano kelionės prasidėjo būtent nuo žygių kalniais ir ekspedicijų upėmis. Kiekvienoje iš aplankytų šalių dažnai vykstu į gamtą. Nuo miestų nutolę slėniai yra visuomet mažiau pamėgtos turistų vietos. Jei norite konkrečių rekomendacijų – Kirgizijoje rekomenduoju Čičkano slėnį, o Uzbekijoje turėdami laiko nuvykite į Savitskio meno muziejų Nukuse. Uzbekijoje su išvykomis į gamtą kiek sudėtingiau, nes čia dominuoja dykuma. Šioje šalyje žymiai maloniau pasiklysti senamiesčio gatvėse ar turguose. Na, o Kirgizija yra ideali tiems, kurie mėgsta kalnų kraštovaizdžius. Čia daugybė vietų, kuriose nesutiksite nei vieno žmogaus.
– Į kurią šalį mielai sugrįžtumėte? Kodėl?
– Sugrįžčiau į abi šalis, nes man jos abi yra artimos. Į Uzbekiją važiuočiau pavalgyti skanaus maisto, pasivaikščioti po turgų ir pasiderėti perkant visokias gėrybes. Kirgiziją pasirinkčiau, jei norėčiau ramybės, pabūti gamtoje ir pasigrožėti kalnais.
