Su Sergėjumi užsukame į vietinę Černobylio parduotuvę. Tokią, kokios Lietuvoje buvo ankstyvaisiais nepriklausomybės metais ir sovietmečiu. Vos tik įžengęs Sergėjus specialiai pažeminęs toną ukrainietiškai sušunka:
– Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė, – labai kukliai atsako pardavėja.
– Ar buvo šiandien užsukusių maskolių pas jus? – valiūkiškai šypsodamasis, klausia Sergėjus.
– Kur ten bus, Sergėjau Anatolijevičiau, kai jūs vis vaikštot gatvėmis ir šitaip šūkaujat...
Išeinant Sergėjus savo pasirodymą baigia šūktelėjęs „mirtis maskoliams!”. Pardavėja tik abejingai numojo ranka į jo pusę ir pakrypo link seno televizoriaus. Atrodo, kad šūkis „Šlovė Ukrainai!”, tarp daugelio ukrainiečių pakeitė įprastą pasisveikinimą.
Net prie pagrindinių Černobylio zonos kontrolės postų pareigūnai taip sveikina atvažiuojančius lankytojus. O jei išlydi pažįstamus veidus, tai dar sušunka ir tą „mirtis maskoliams“ lozungą.
Lietuviai iš esmės visų mylimi, ir, bent jau Černobylio zonoje, beveik nepainiojami su latviais, nes anksčiau Lietuva ir Latvija daugeliui čia buvo sinonimas. Dabar visi gerai žino apie Lietuvos paramą Ukrainai ir labai dažnai asmeniškai reiškia padėką.
Černobylio zonos viduje taip pat girdimi, šalyje vykstančio karo atgarsiai, nors fronto linija už gerų 700 kilometrų. Čia šaudymo pozicijomis įtvirtinti tiltai, kontrolės postai, sugriežtinta apsauga prie Černobylio atominės elektrinės, į budėjimą dažniau išplaukia vandens patrulis.
Sergėjus sako, kad tam tikrose vietose pastatytos ir mobilios raketinės sistemos su aptarnaujančiais daliniais. Jos nukreiptos į Baltarusijos pusę.
Vaikščiodami apleistomis Pripetės gatvėmis su Sergėjumi kalbėjome apie ukrainiečių pilietiškumą. Paklausiau, ar jis pats visą laiką buvo toks uolus Ukrainos patriotas. Jis net tūptelėjęs nusikvatojo, tada išsitiesė, pridėjo rankas prie krūtinės ir labai ekspresyviai sumosavo:
„Kad man kas nors prieš kokius dešimt metų – net ne prieš dešimt, o penkerius – būtų pasakęs, kad aš nešiosiu šitą partizanų vėliavą ant peties, aš tokiam išsišokėliui būčiau išmušęs dantis. Bet kai prasidėjo Maidanas, viskas labai greitai pasikeitė. Viskas. Mūsų šalis ir mes patys. Galima sakyti per porą budėjimo naktų Kijevo centre aš galutinai atsiverčiau į tautinę pusę.
Gal ir į Maidaną nebūčiau ėjęs, bet mano žentas ir sūnus nuėjo, todėl ir aš ėjau, nes norėjau būti ramus, kad jiems kas neatsitiks. O aš pats anksčiau buvau tarnavęs sovietų armijoje, užaugau kalbėdamas rusiškai, nors visą laiką mokėjau ukrainietiškai.
Dabar rusiškai kalbu tik su tokiais svečiai, kaip jūs. Bet ir tai nekalbėčiau, jei mokėčiau angliškai. Todėl niekada nesitikėjau – manau, ir daugelis ukrainiečių nesitikėjo – kad rusai mums pakiš tokią kiaulę. Mums tai visada buvo broliška tauta. O dabar, pažiūrėkit, ką jie daro“.
Sergėjus sako, kad, jei galėtų, tai dabar pats jungtųsi prie Ukrainos karių ir važiuotų į ATO zoną (antiteroristinė operacijos), bet jo amžius jau netinkamas tarnybai. Tačiau du artimi jo giminės vyrai jau fronte, o sūnus eina karinius mokymus: „Mano žentas (Vladimir Ovdiichuk – aut. past.) į karių gretas įsijungė iš karto po Maidano, kai prasidėjo karas rytuose.
Dabar į ATO zoną jis išvažiavęs jau antrą kartą. Ką tik su juo kalbėjau telefonu. Sako, nepaisant Minsko taikos, smarkūs apšaudymai tebevyksta. Ir turiu pasakyti, kad mūsų kariai ten dirba labai blogomis sąlygomis. Atrodo, kad mūsų karininkams tai nė motais, nes jie patys tas sąlygas blogina.
Štai dabar jis man skambina ir sako, kad neperšaunamos liemenės neturi, nes ją pavogė. Sakau, kaip tai? Kas ją galėjo pavogt? Jis sako, kad paliko saugioj vietoj, o kai grįžo neberado.
Kai jis pirmą kartą buvo išvažiavęs, grįžo kaip degtukas. Sako, maisto daviniai ne kaip vyrams, o kaip darželinukams. Nors pas mus visur per žiniasklaidą rodo, kaip į frontą jiems veža suaukotus produktus. Bet kas juos gauna?
Tai kas daugiau galėjo pavogti jei ne savi? Jei ką užgrobia ar atima iš priešo – na, tarkime, amuniciją, ginklus, kurą – karininkai liepia viską atiduoti ir niekas nebūna panaudota. Kur visa tai keliauja?
Kai jis pirmą kartą buvo išvažiavęs, grįžo kaip degtukas. Sako, maisto daviniai ne kaip vyrams, o kaip darželinukams. Nors pas mus visur per žiniasklaidą rodo, kaip į frontą jiems veža suaukotus produktus. Bet kas juos gauna?
Nenoriu drabstytis purvais, nes tai gali atsisukti prieš mano artimuosius ten fronte, bet žemesnio rango karininkai labai dažnai elgiasi nesąžiningai su eiliniais. Ir tai didelė problema“.
Sergėjaus žentas tarnauja sienos apsaugos tarnyboje. Dabar jo pagrindinės užduotys – tai kontrolės postų apsauga ties ATO zonos ribomis. Sergėjaus sūnėnas Vitalij Koshcenko tarnauja technikos batalione, o jauniausias sūnus Aleksandr ką tik prisijungė prie ginkluotųjų pajėgų ir einą bazinius kario apmokymus.
„Nei kiek nebijau, kad mano jaunėliui kažkas atsitiks. Kaip tik aš didžiuojuosi juo. Kitus dabar šaukia, o jis savo noru nuėjo. Ir, kai pasižiūri aplinkui, tai tokia neteisybė – neteko girdėti, kad būtų šaukiami aukštų valdžios vyrų šeimos nariai. Juos sugeba išsukt, paslėpt nuo pareigos.
Ačiū Dievui, dabar ir tuos, kurie bėga iš Donecko ir Luhansko vers eit gint savo šalį, o nesislėpt už mūsų pečių,“ – kalbėdamas Sergėjus turėjo omenyje šių metų sausio 20d. paskelbtą 4-ją mobilizacijos bangą, kurios metu šaukimai į kariuomenę bus išdalinti ir kitoje fronto pusėje gyvenantiems ukrainiečiams.
Karas girdisi ir Černobylyje
Vos tik atvykęs į Ukrainą keliautojas suprastų, kad šalyje vyksta karas – oro uoste jį pasitiktų kalašnikovais ginkluoti, maskuojančias uniformas vilkintys kariai. Važiuodamas šalies magistralėmis į rytus nuo Kijevo jis aplenktų šarvuotų karo mašinų kolonas, pastebėtų įtvirtintus tiltus.
Net senukai samasiolai iš prorusiškų tapo proukrainietiškais ir tiki, kad vieną dieną Ukraina įstos į Europos Sąjungą.
Tačiau Černobylio zonoje neįgudusi akis pokyčius pamatytų sunkiai arba ne iš karto. Čia reikia nesidairyti, o klausytis. Visus vietinius vienaip ar kitaip paveikė Maidanas ir po jo prasidėjęs karas. Kai kurie Černobylyje dirbantys vyrai jau žuvo rytų fronte, kiti dar tik pradėjo tarnybą.
Net senukai samasiolai iš prorusiškų tapo proukrainietiškais ir tiki, kad vieną dieną Ukraina įstos į Europos Sąjungą.
Sergėjus mūsų pokalbį apie tautiškumą baigė labai optimistiškai: „Aš manau, kad visa tai, kas vyksta Ukrainoj šiandien, mums tapo gera pamoka. Mes ją išmokom, pabudom iš komos, kurioj buvau ir aš pats. Žinom, ko tikėtis iš maskolių. Bet kai mes, kaip ir jūs, tapsim Europos Sąjungos nariais ir mus priims NATO, tada maskoliai žinos, ko tikėtis iš mūsų!”
