Beveik trisdešimt metų šiose apylinkėse nebuvo vykdoma jokia ūkinė veikla, nebuvo kertami medžiai, valomi miškai.
Nebuvo medžiojama ar žvejojama. Pasitraukus žmonėms Polesės pelkės ir miškai atsigavo, todėl dabar čia gausios net ir labai retos gyvūnų rūšys. Ir nėra nei vieno interneto platybėse aprašyto „mutanto“ ar „išsigimėlio“.
Būtent su mutantais daugeliui asocijuojasi žodžių junginys „Černobylio fauna“, tačiau beveik per 7 metų kelionių į Černobylį stažą, nemačiau jokios biologinės anomalijos.
Pirmąją savaitę evakuotoje zonoje praleidau vykdydamas Pripetės apylinkių vabalų įvairovės apskaitą.
Su man skirtu lydinčiu pareigūnu, apleisto miesto pakraščiuose kabinau vabalų gaudykles ir jas periodiškai tikrinau, ieškojau vabalų po nuvirtusių medžių žieve, gyvūnų gaišenose, ant augalų žiedų ir kitokiuose mitybiniuose objektuose.
Nepavyko užregistruoti nė vieno individo su kažkokia mutacija ar neįprastais pakitimais. Netgi, jei tokie gyvūnai ir gimtų, jie nebūtų ilgai gyvybingi ar vislūs, todėl natūralios atrankos būdu būtų pašalinti iš aplinkos.
Tuo metu, kai dirbau su vietos vabalų įvairovę mane lydėjęs pareigūnas, kurio užduotis buvo rūpintis mano saugumu, pasakojo istoriją apie prancūzą, į Černobylį atvykusį kurti filmo apie šios vietos gyvūniją.
Sulaukėjusių naminių gyvūnų čia labai daug. Tai likimo valiai paliktų augintinių, kurių su savimi negalėjo pasiimti evakuojami gyventojai, palikuonys
Vos tik atvykęs ir išlipęs iš autobuso jis užsidėjo baltą kombinezoną, apsauginę kaukę ir pasiėmęs kamerą į rankas pradėjo teirautis, kur galėtų rasti mutantų, bet išvažiavo namo su filmuota medžiaga apie naminės katės gyvenimą Černobylio apylinkėse.
Sulaukėjusių naminių gyvūnų čia labai daug. Tai likimo valiai paliktų augintinių, kurių su savimi negalėjo pasiimti evakuojami gyventojai, palikuonys.
Pirmaisiais katastrofos likvidacijos metais buvo suformuoti specialūs medžiotojų daliniai, kurie turėjo šaudyti po apylinkes klaidžiojusius šunis ir kates.
Nepaisant pastangų išvengti ekologinės katastrofos, šiandien Pripetėje, Černobylyje ir kitose vietose klaidžioja alkanų šunų gaujos ir tuntai kačių. Sakoma, kad geriau susidurti su vilku, nei sulaukėjusiais šunimis. Pastarieji beveik nebijo žmogaus ir kartais elgiasi gana įžūliai.
Vietos vilkų populiacija taip pat nemaža. Kartą su šiais gyvūnai susidūrė vienas Pripetėje paklydęs nelaimėlis iš rusų turistų grupės. Tamsų žiemos vakarą jis buvo priverstas praleisti apleistame mieste ir klausytis netoliese staugiančių vilkų.
Jo paiešką vykdę evakuotos zonos milicininkai sako, savo akimis regėję Pripetės gatvėmis slampinėjančią vilkų gaują. Su šiai gyvūnais susiduria ir samasiolai.
Daugelis jų neturi jokių ūkio gyvulių, kuriuos galėtų skersti vilkai, todėl nesiskundžia. Tiesiog pasakoja, kad naktimis girdi staugimą ir retkarčiais vilkus sutinka miško keliukuose.
Anksčiau Černobylio zonoje buvo stumbrų, tačiau brakonieriai juos išnaikino. Paskutiniai Europoje laukiniai Preževalskio arkliai, kurie čia laisvai ganosi, brakonierių nedomina.
Matyt, todėl, kad arkliena ne itin paklausi. Preževalskio arkliai į evakuotą zoną buvo atvežti iš Askanja Nova rezervato, netoli Krymo. Ten jie buvo pradėję nykti dėl didelių turistų srautų ir besiplečiančio žemės ūkio.
Černobylyje introdukuota banda pasijautė lyg namie ir netrukus savo gretomis pralenkė Askanja Nova rezervato populiaciją. Dabar Černobylio zonoje prie didesnių kelių ir kontrolės postų stovi specialios laukiniams arkliams skirtos šėryklos, kad lankytojai galėtų juos matyti.
Lankydamasis viename apleistame kaimelyje netoli Pripetės ant molinės krosnies aptikau meškos nagų žymes. Greičiausiai ji šitaip pasižymėjo savo valdas.
Vietos ekologai sako, kad pastaruoju metu meškos, kaip ir lūšys, čia pastebimos vis dažniau. Tačiau nėra tokios dažnos ir agresyvios, kaip įvairiuose fantastiniuose filmuose apie Černobylį.
Niekur neteko matyti taip gausiai žuvimis apgyvendintų vandens telkinių, kaip čia. Jau nekalbant apie reaktoriaus aušinimo kanalus, kuriuose nardo garsieji šamai, daugybę stambių žuvų galima pamatyti vaikštant Pripetės upės krantais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Černobylio šamai ir žvejyba zonoje: tokios žuvies neimtumėte net už dyką
Tokia vandens faunos gausa čia pritraukia didelę įvairovę vandens paukščių, kurių balsai užpildo apokalipsinę apylinkių tylą.
Černobylio miestelyje įvesta komendanto valanda, draudžianti iš namų išeiti po sutemų, galioja dar ir dėl laukinių žvėrių. Naktimis čia ganosi šernai, šiukšlynuose kapstosi sulaukėję šunys.
Vietos ugniagesiai net priglaudė vieną šerną savo stotyje. Dar jie augina vilką, keliolika žirgų, gausybę skirtingų veislių vištelių, ančių ir kalakutų.
Vietos ugniagesiai net priglaudė vieną šerną savo stotyje. Dar jie augina vilką, keliolika žirgų, gausybę skirtingų veislių vištelių, ančių ir kalakutų.
Taip pat ir garsųjį lapiną Semioną, kurį neseniai nufilmavo BBC žurnalistai, kai šis į burną kimšosi duonos ir dešros riekes.
Dabar ugniagesių stotyje veikia tikriausias zoologijos sodas, tik lankytojai čia nelabai pageidaujami.
Ugniagesiai sako, kad visi šie gyvūnai tai jų laisvalaikis, nes budėjimo pamaino ilgos, o darbo ne tiek ir daug.
Paskutinės kelionės metu pastebėjome per kelią ropojantį balinį vėžlį. Šiuos roplius vietiniuose vandens telkiniuose matau dažnai, tačiau tai buvo pirmasis kartas, kai aptikome vėžlio kiaušinių dėtį.
Matyt, pakelės smėlyje užkasusi kiaušinius ši vėžlio patelė ropojo atgal į vandens telkinį.
Kai atvykęs pamatai tokią rūšių įvairovę, žalumą ir medžių lajose paskendusį miestą vaiduoklį, suvoki, kad žmogaus šeimininkavimas gamtoje daug baisesnis reiškinys nei radiacija.
Tai paskutinis ciklo „Savanoriai į Černobylį“ straipsnis. Visus juos rasite čia. 2016 m. sausį 15min bus naujų Daumanto Liekio istorijų iš Černobylio zonos ir apylinkių.
