Visus „Ekspedicija: neatrastas pasaulis“ tekstus skaitykite ir laidas žiūrėkite čia.
Apsauga ginkluota net kulkosvaidžiais
Atskridus į Mogadišo oro uostą mus pasitiko patikimi vietos vedliai, lydimi ginkluotos apsaugos, be jos čia – nė žingsnio. Aš tikrai neįsivaizduoju užsieniečio, vieno vaikščiojančio miesto gatvėmis.
Toks miestas – vienintelis man žinomas. Net karo zonose – Afganistane, Libijoje, Irake ar Pietų Sudane – keliaudavau be ginkluotos palydos.
Apsaugą naudoja ne tik užsieniečiai, kurie čia ypač retai lankosi, bet ir pasiturintys vietos žmonės. Nors apsaugos paslaugos nėra pigios, bet saugos bendrovių mokami atlyginimai jauniems ginkluotiems vyrukams – nedideli. Per mėnesį vidutiniškai jie uždirba po 130 JAV dolerių. Šioje kelionėje mus saugo 6 automatais ginkluoti asmenys.
Palydovai uždraudė atidaryti automobilio tamsintus langus – viskas dėl saugumo. Daugybė patikrinimo postų, karinių automobilių.
Svarbesnės reikšmės pastatai apjuosti specialia apsauga, kuri turėtų sumažinti bombų sprogimų sukeltą žalą. Tokia pat apsauga juosia ir mūsų stipriai saugomą viešbutį „Jazeera Palace“, kūrime gyvensiu kelias dienas. Jis stovi specialioje padidinto saugumo zonoje. Norint į ją įvažiuoti, tenka vėl kirsti daug patikrinimo postų. Paties viešbučio teritorijoje laukia dar 2 apsaugos, tikrinami visi su savimi turimi daiktai.
Mums praneša, kad šiuo metu viešbutyje lankosi buvęs šalies prezidentas. Lipant laiptais, antrame aukšte sutinku daugybę karių, kurie atrodo grėsmingiau nei mano palyda. Visi iki dantų ginkluoti ne tik automatais, bet ir kulkosvaidžiais. Užtvėrę kai kuriuos aukšto įėjimus, saugo svarbų asmenį.
Šis viešbutis mėgiama ne tik šalies politikų susitikimo vieta, bet ir verslininkų. 2015 metais čia įvyko galingas sprogimas. Savižudis įvairavo sprogmenų pilną automobilį ir susisprogdino. Žuvo 15 žmonių, atsakomybę prisiėmė „Al Shabaab“ grupuotė.
Automobilių spūstys sprendžiamos ginklais
Palikę turimus daiktus kambaryje, vėl išvykstame į miestą. Mūsų palydovai palaiko nuolatinį ryšį, nepaleidžia telefono iš rankų. Kontaktuoja su vietos policija, armija ir kitais asmenimis, kurie stebi miestą ir padeda pasirinkti saugesnį kelią. Pavojaus lygis – ekstremalus. Dažnai tenka tiesiog gatvėje apsisukti ir grįžti atgal. Net neklausiu dėl ko – matyt, iškilo pavojus.
Gatvėse namai suniokoti, pažymėti kulkų žymėmis, išsprogdinti. Didelė nešvara. Ties sankryžomis mus lydintys ginkluoti vyrai iššoka iš automobilių ir atstatę automatus į kitus vairuotojus „pravalo“ mums kelią, kad galėtume judėti toliau.
Eismo taisyklės čia neegzistuoja: visiems suvažiavus į sankryžas iš visų krypčių, bematant susidaro transporto spūstis. Ir niekas nenori atsitraukti atgal ir užleisti kelią. Bet atsuktas ginklas į vairuotojo galvą – padeda. Judame po Mogadišą toliau.
Su ginklais čia daug žmonių – vieni su uniformomis, kiti apsirengę civiliais rūbais. Negali net suprasti, kas jie. Prie patikrinimo punktų geriau jau fotokameros net nerodyti. Perspėjo, kad policija dažnai paleidžia šūvių serijas, o tik paskui aiškinasi, kas ir kaip.
Niekas nenori atsitraukti atgal ir užleisti kelią. Bet atsuktas ginklas į vairuotojo galvą – padeda.
Kai tenka palikti automobilį, apsauga iškart mane apjuosia per perimetrą. Vienoje vietoje išbūname kelias minutes ir vėl keičiame vietą. Palyda perspėja, kad dėl saugumo negalime grįžti į tą pačią vietą du kartus.
Pravažiavome šalia rūdijančio tanko, kuris buvo pamuštas dar 1993 metais per mūšius Mogadiše. Tų pačių mūšių metu buvo numušti ir du amerikiečių „Blackhawk“ sraigtasparniai. Nepavykusios karinės operacijos metu žuvo 19 JAV karių, dar 73 buvo sužeisti. Apie šią istoriją buvo sukurtas Holivudo filmas („Black Hawk Down“).
Norėjau aplankyti sraigtasparnių nukritimo vietą, bet ta miesto vieta labai pavojinga, palydovai nesutiko nuvežti. Nenorėjo aprodyti ir miesto turgaus, kuriame laisvai pardavinėjami įvairiausi ginklai.
Šūviai paplūdimyje
Mogadiše populiariausia laisvalaikio praleidimo vieta – Lido paplūdimys. Šalia – keli restoranai, kuriuose laiką leidžia labiau pasiturintys miesto gyventojai.
Siūlomos įvairios jūrų gėrybės: aštuonkojai, omarai, krevetės, net jūriniai vėžliai. Yra tradicinių patiekalų, kupranugarių mėsos. Paplūdimio smėlyje žmonės žaidžia kamuoliu, plaukioja valtelėmis jūroje. Išplaukėme valtimis ir mes. Apsauga ir čia mus sekė, plaukdama kitoje valtyje.
Paplūdimys dar prieš kelerius metus skendėjo šiukšlėse ir buvo labai pavojinga miesto vieta. Čia buvo surengtas ne vienas išpuolis. Kartą „Al Shabaab“ nariai motorinėmis valtimis atplaukė iš jūros iki čia ir surengė žudynes, kurių metu mirė apie 30 civilių. Praleidęs Lido paplūdimyje apie dvi valandas ir pats girdėjau kelis šūvius.
Gyvenimo trukmės vidurkis čia žemas: 53 metus gyvena vyrai, o moterys 3 metais ilgiau. Šeimos – labai didelės. Moterys vidutiniškai pagimdo po 6 vaikus. Jų pagrindinė pareiga susituokus – pagimdyti kuo daugiau vaikų. Bet dėl didelio skurdo ir labai prastos medicininės pagalbos dauguma jų miršta dar vaikystėje. Gerai bent tai, kad čia labai mažas skaičius sergančių ŽIV ar AIDS, kitaip nei kitose žemyno valstybėse.
Tūkstančiai benamių vaikų gatvėse
Pats žinomiausias miesto pastatas – švyturys. Pastatytas 1909 metais, italų kolonijinės okupacijos laikotarpiu. Dabar jis suniokotas, kaip ir visi aplinkiniai pastatai.
Kadaise tai buvo pats prabangiausias miesto kvartalas. Jame egzistavo net naktinis klubas. Pavyko susitarti su vietos gyventojais ir patekti į švyturio vidų. Čia apsistoję benamiai žvejai. Buitis labai kukli, pastatas avarinės būklės, net laiptai sugriuvę. Norintys patekti į kitus pastato aukštus privalo kabarotis į viršų laikydamiesi išsikišusių armatūros strypų.
Benamių šalyje daug, didžiulis nedarbas. Vien sostinės gatvėse gyvena keli tūkstančiai vaikų, kurie bando išgyventi patys, nes jų tėvai tiesiog neišgali jais pasirūpinti.
Egzotinių jūros gyvių turgus
Šalia švyturio – paplūdimys, į kurį valtimis suplaukia iš žvejybos grįžę žvejai. Somalio pakrantės vandenys labai turtingi, sužvejojama daug žuvies.
Įspūdingiausiai atrodo sugauti rykliai, kurių šalies pakrantėse irgi labai daug. Kai kurie jų tokie dideli, kad juos vos paneša 5–6 žmonės. Vietiniai ryklių nevalgo, jie skirti eksportui. Mėsa sūdoma, džiovinama saulėje ir transportuojama į Keniją. Pelekai iš čia skraidinami į Honkongą ir Singapūrą. Visame pasaulyje sugaunama beveik 100 milijonų ryklių vien dėl jų pelekų, kurie Azijos šalyse laikomi delikatesu.
Didelė problema, kad daugiau nei pusę žuvies teritoriniuose vandenyse sugaunama nelegaliai. Tai daro užsienio kompanijos iš Kinijos, Irano, Indijos, Pakistano ir kitų šalių. Somalis turi daugiau nei 3000 km ilgio jūros pakrantę, kurios nesugeba kontroliuoti.
Aplankiau ir žuvies turgų, kuriame daug egzotinių jūros gyvių. Kelių rūšių rykliai, rajos, tunai, kardžuvės. Mačiau net delfinų. Žmonės jų nevalgo – mėsą naudoja kaip jauką kitoms žuvims gaudyti.
Sprogmenys net užkasami smėlyje
Vaikščiojant po turgų palydovas pranešė, kad atpažino iš veido kelis „Al Shabaab“ grupuotės narius, jie dažnai šiame turguje lankosi. Nors aš ir su ginkluota apsauga, bet man buvo patarta ilgiau čia ir neužsibūti.
Ši grupuotė nuolat taikosi į užsieniečius. Grobia tikėdamiesi išpirkos arba tiesiog nužudo. Kiekviena teroristinė grupuotė nori, kad apie ją pasaulis žinotų, todėl žmogaus nužudymas jiems yra naudingas. Juk pasaulio spauda rašo apie Somalyje nužudytus užsieniečius.
Vaikščiojant po turgų palydovas pranešė, kad atpažino iš veido kelis „Al Shabaab“ grupuotės narius.
„Al Shabaab“ grupuotė nuolat kėsinasi ir į vietos gyventojus. Man sakė, kad vien sostinėje nužudoma po kelis žmones kasdien. Sprogdinamos bombos, susisprogdina ir savižudžiai.
Vietiniai minėjo, kad dažnai naktį sprogmenys užkasami miesto paplūdimių smėlyje. Žūva niekuo nekalti, visiškai atsitiktiniai žmonės. Kelios dienos prieš man atvykstant į Somalį, buvo surengtas pasikėsinimas į šalies premjerą. Jis išliko gyvas, bet žuvo keliolika žmonių.
Dėl ko išplito piratavimas
Atkėlus numatytą skrydį pusdieniui, atsirado papildomo laiko. Nuvažiavome 30 km atstumu nuo sostinės esančią Jazeera vietovę pažvejoti. Patys nieko nepagavome, bet šalia esantys žvejai traukė kalmarus iš vandens vieną po kito.
Paskui dar pašaudžiau iš automato į jūrą, niekada nebuvau to daręs. Paleidęs kelis šūvius, užvedžiau valties variklį ir pasišalinau iš vietovės. Jei visiškai šalia įsikūrusioje Somalio karinėje bazėje išgirstų šūvius, turėtume problemų.
Dar visiškai neseniai čia buvo paplitęs piratavimas. Viskas prasidėjo apie 2000-uosius, karo metais. Šalies valdžia subyrėjo, išnyko ir Somalio karinės jūrų pajėgos. Užsienio žvejybiniai laivai pradėjo nelegaliai gaudyti žuvį ir beveik visą ją išgaudydavo.
Nebesugebėdami patenkinti savo poreikių, vietos žvejai pradėjo formuoti ginkluotas grupeles, kad atgrasytų nelegalius svečius. Jie užgrobdavo žvejybinius laivus ir prašydavo išpirkos.
Galiausiai viskas išaugo į kitą lygį, buvo grobiami milžiniški komerciniai laivai ir prašomos milijoninės išpirkos. Daug jaunų Somalio žmonių tokią veiklą įvardindavo kaip vienintelę galimybę užsidirbti nors kiek pinigų, kad galėtų pasirūpinti savimi ir savo šeimomis. Paskutinės piratų atakos čia įvyko 2017 metais.
Per visą laikotarpį buvo pagrobta daugiau nei 3000 žmonių, kurie buvo laikomi specialiose stovyklose laukiant išpirkų. Žinau, kad piratų buvusias stovyklas galima aplankyti, ten nuvyksiu kitos kelionės po Somalį metu. Tikėtina – 2022 metais.
O dabar iškeliauju į Liberiją. Aplankysiu beždžionių salą, kurioje paskutines gyvenimo dienas leidžia šimpanzės. Su jomis Amerikoje buvo atliekami įvairūs medicininiai bandymai. Pamatysite, kaip atrodo sostinės lūšnynai, apleisti pastatai, turgavietės. Apsilankysiu ir tradiciniuose žvejų kaimeliuose. Daugiau apie tai – kitame straipsnyje.
Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:
Feisbuke: fb.com/DanasAroundTheWorld
Instagrame: instagram.com/pankevicius