Stovykla kurta 90-čiai tūkst. pabėgelių, tačiau šiandien čia prieglobstį rado bemaž pusė milijono žmonių. Rytinę Juodojo žemyno dalį siubianti sausra ir badas į šią stovyklą kasdien atgina vis daugiau žmonių. Nepaisant didžiulio skurdo ir didelės, stovyklą apgaubusios nevilties, ne vienas joje gyvenantis žmogus pasiryžęs susikurti sėkmingą pabėgelio gyvenimą. BBC dalinasi keliomis istorijomis.
Būsima nuotaka
Ardo Ahmed pastarosios dienos itin užimtos – mergina vos spėja suktis savo tėvų lūšnelėje, pastatytoje Dadabe. Ardo buvo viena iš pirmųjų, atvykusių į stovyklą. Čia ji kartu su savo šeima pateko 1991-aisiais, kai pabėgo iš Somalio. Merginai buvo vos penkeri, kai ji buvo priversta slėptis nuo karo baisumų.
Dabar, būdama 24-erių, šiuos baisius prisiminimus ji stengiasi nustumti į šalį ir sutelkti dėmesį į laimingesnes mintis – artėjančias savo vestuves. Kaip ir daugelis jaunų moterų visame pasaulyje, prieš susipažindama su savo sužadėtiniu, Ardo bendravo su keliais kitais vaikinais. Pastarieji Ardo santykiai truko dvejus metus ir pora jau baigia atlikti paskutinius pasiruošiamuosius darbus prieš bendro gyvenimo pradžią.
„Meilė yra visur. Net ir pabėgėlių stovyklose – žmonės mano, kad pabėgėliai pernelyg pasinėrę į neviltį, kad įsimylėtų. Tačiau meilė yra dėsningas dalykas, – įsitikinusi mergina. – Pabėgėliai taip pat yra žmonės. Jie įsimyli, užmezga santykius, susituokia, susilaukia vaikų. Šioje pabėgėlių stovykloje tuoktuvės vyksta dažnai. Nesvarbu, kur esi, visuomet rasi meilę.“
 |
| „Scanpix“ nuotr./Dadabo pabėgėlių stovykla |
Viena iš ritualinio pasiruošimo vedyboms dalių – purvo sumaišymas su tinku ir lūšnos sienų padengimas šia mase – taip prieš vestuves atnaujinimas būstas. Ne mažiau svarbus dalykas – ryškiaspalvių užuolaidų skalbimas. Tai Ardo kartu su savo draugėmis daro prie lauke, prie namų stovinčioje geldoje.
Ruošdamasi ištekėti, mergina turi atlikti daugybę dalykų. „Mūsų kultūroje vestuvėms besiruošianti moteris savo kūną patrauklų padaro rankas ir pėdas išsipiešdama hena ir išsitepdama visą kūną kremu, kad jį suminkštintų, – pasiruošimo santuokai įspūdžiais dalinosi mergina. – Aš visa tai darysiu ryt. Didžiąją dalį laiko praleisiu namuose, kad galėčiau susikoncentruoti ir užtikrinti, kad vestuvių dieną atrodysiu gražiai.“
Kai pabėgo iš Somalio, Ardo buvo per maža, kad gerai atsimintų savo tėvynę. Tačiau karo vaizdai iš merginos atminties neišnyko.
„Pamenu šūvius, pamenu, kaip mūsų akyse buvo nužudyti mūsų kaimynai, – pasakojo ji. – Kai aplink save išvydome kraują, tėvai pasakė: „Štai, ką karas daro žmonėms“.
Šeima pabėgo iš Somalio ir saugiai pasiekė Dadabą. Tačiau ir čia saugumas nebuvo garantuotas. Pabėgėlių stovykloje prieš du dešimtmečius moterys buvo itin pažeidžiamos.
„Tomis dienomis naktis praleisdavome tualetuose. Bijojome, kad galime būti išprievartautos“, – pasakojo mergina.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Dadabo pabėgėlių stovykla |
Kai pabėgėlių stovykla buvo atidaryta, joje dirbo tik trijų organizacijų, besirūpinusių moterų ir vaikų teisėmis, darbuotojai. Šiuo metu čia veikia 28 organizacijos. Didžioji dalis iš jų siūlo pagalbą moterims ir vaikams, taigi ir saugumas stovykloje gerokai sustiprėjo.
Ardo svajoja apie galimybę kada nors sugrįžti į tėvynę. „Vien tai, kad dabar esu pabėgėlė, nereiškia, kad ja liksiu amžinai. Turiu viltį vieną dieną sugrįžti į Somalį“, – sakė mergina.
Svajonė – žurnalistika
Tarp dulkėtose Dadabo gatvėse išsirikiavusių lūšnų įsikūrusiose parduotuvėse prekiaujama įvairiais prastos kokybės elektriniais prietaisais ir paslaugomis. Vienoje iš šių lūšnų sėdi jaunas vyras. Maigydamas kompiuterio pelytę, jis socialiniame tinklalapyje „Facebook“ atnaujina savo statusą.
Pirmą sykį po to, kai 1999-aisiais iš Somalio atvyko į Dadabą, Moulidas Iftn Hujale ruošiasi palikti šią pabėgėlių stovyklą. Neseniai jis gavo stipendiją žurnalistikos studijoms Chartume, Sudane. Tačiau iki šios pergalingos akimirkos vedė ilgas kelias.
Moulido priverstinė kelionė į stovyklą buvo vienas iš juodžiausių vyro gyvenimo etapų. „Mūsų tėvas mirė po ilgai užsitęsusios ligos. Negalėjome jo nugabenti į ligoninę. Palikome savo namus, buvome atskirti nuo savo mamos, – pasakojo vyras. – Tačiau čia radome taiką. Čia neaidėjo šūviai, čia buvo sąlyginė ramybė.“
Moulidas pabėgėlių stovykloje galėjo lankyti mokyklą, taigi visą savo energiją jis skyrė mokslams. Praėjus trejiems metams, į Dadabą atvyko ir jo motina. Vyras šią akimirką prisimena labai emocingai. „Mano jaunesnioji sesuo atbėgo pas mane į mokyklą. Žvelgdamas į ją jaučiau, kad ji atėjo pranešti gerą žinią, o netrukus išvydau ir pro pagrindinius vartus atbėgančią motiną, – pasakojo Moulidas. – Ašaros iš mamos akių bėgo tarsi upeliai. Netrukus visa mano uniforma nuo jų sudrėko.“
Vaikščiodamas aplink mokyklą, kurioje praleido savo vaikystę, Moulidas pirštu bakstelėjo į medžius, po kuriais vykdavo pamokos. „Kai lydavo, negalėdavome mokytis po šiais medžiais... Tuomet eidavome namo“, – pasakojo vyras.
Dabar, lietui lyjant, Dadabo stovyklos mokinukai glaudžiasi milžiniškoje palapinėje.
Moulidas – vienas iš vos kelių šios pabėgėlių stovyklos gyventojų, kurio kelias tęsiasi universitete. Tačiau net ir ir šį faktą kartais apdemdo tai, kad jis yra pabėgėlis.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Dadabo pabėgėlių stovykla |
„Gyvendamas Dadabe niekada negali pamiršti, kad visuomet būsi pabėgėlis, – įsitikinęs vyras. – Jei turi universitetinį išsilavinimą ir gyveni stovykloje, negali susirasti darbo ne stovykloje, nes esi pabėgėlis. Tačiau jei dirbti stovykloje, uždirbi labai mažai. Visa tai paralyžiuoja potencialą.“
Nepavargstantis gydytojas
Nuo šių metų vasario į Dadabą kasdien atvyksta tūkstančiai pabėgėlių. Gedi Mohammedas, atstovaujantis organizacijai „Medicins Sans Frontiers“, yra vienas iš pirmųjų, pasitinkančių visus šiuos žmones.
„Situacija su pabėgėliais, kojomis įveikusiais tūkstančius mylių, kol galiausiai pasiekia šią stovyklą, dažniausiai yra labai sudėtinga. Kai jie čia atvysta, būna ant mirties ribos, – pasakojo vyras. – Per pastarąsias kelias savaites matėme daugybę liūdnų pavyzdžių. Daugybė moterų buvo išprievartautos pakeliui į Dadabą.“
Pirmuosius du ar tris mėnesius medikai šioje pabėgėlių stovykloje dirbo su tais pačiais pajėgumais, kaip ir seniau, nors žmonių stovykloje patrigubėjo. Tačiau šiuo metu sąlygos gerokai pasitaisė.
Gedi yra Kenijos somalietis ir yra vienas iš vos kelių gydytojų, kalbančių savo pacientų kalba. „Iš pradžių, kai čia atvykau, buvo labai sunku... Ypatingai su naujai atvykstančiais žmonėmis. Daugeliui iš jų gyvenime nebuvo suteikta jokia medicininė pagalba. Tačiau jei supranti jų kultūrą, žinai ir jų baimes. Taigi stengiesi juos šviesti“, – kalbėjo gydytojas.
Gyvenimas pabėgėlių stovykloje Gedi sunkus. „Kai esi stovykloje, gyveni su tais pačiais žmonėmis, su kuriais visą dieną dirbai. Kai valgai, valgai su tais pačiais žmonėmis, miegi toje pačioje teritorijoje. Kiekvieną valandą viskas tas pats“, – aiškino medikas.
Kai darbotvarkė stovykloje nėra itin įtempta, vyras žaidžia futbolą su vietine pabėgėlių komanda. Dadabe Gedi dirba 1,5 metų – daug ilgiau nei daugelis iš jo kolegų. „Per tokią krizę, kokia kad yra šiandien, pasiduoti labai lengva. Tačiau jei pamąstai apie visus gerus darbus, kuriuos atlikai, nori pasilikti čia ilgiau“, – sakė gydytojas.
