Sicilija – tai nesibaigiančios žydros pakrantės, UNESCO saugomas paveldas, ugnimi alsuojantis Etnos ugnikalnis, graikų, romėnų, arabų, normanų ir ispanų palikimas, švelniame sapne paskendusios mažosios salos, primenančios rojų, neįtikėtinai gardus maistas ir vynas, draugiški salos gyventojai. Sicilija – kontrastų šalis: tai ir rojus, ir chaosas kartu. Sicilija – tai vieta, kurią lengva pamilti ir neįmanoma pamiršti.
Spalvinga knyga ne tik atskleidžia nepaprastai turtingą Sicilijos kultūrą, supažindina su populiariausiais lankytinais objektais, bet ir pasakoja dar negirdėtas istorijas iš salos gyvenimo.
Keliaudama autorė stebi, ieško ir tyrinėja, kalbasi su vietiniais gyventojais ir bando perprasti salos charakterį.
Kaip sako D.Smagurauskaitė, „Sicilija − tarsi mozaika, tarsi kaleidoskopas: spalvota ir kaskart kitokia. Ar noriu ten grįžti? Žinoma! Kada išskrendame?!“
Knygos išleidimo proga leidykla „Aukso pieva“ pakalbino autorę. Kviečiame skaityti šį interviu.
– Iš kur ta meilė Italijai?
– Ta meilė gimė seniai, bene prieš dešimtmetį. Žavėjo šios šalies menas, kalba, italų kino klasika ir, žinoma, tas legendinis pietietiškas gyvenimo būdas, atsipalaidavimas, žmonių draugiškumas. Na, o kai 2010 metais išvykau į Florenciją, pažinau ir kitą, ne turistinę, Italijos pusę, tad ir meilė Italijai tapo nebe akla.
– Italija garsėja turtinga praeitimi, meno lobynais, nepaprastai gražia gamta, daugeliu skirtingų regionų. Kodėl būtent Sicilija sugulė į knygos puslapius?
– Sicilija po Toskanos, kurioje gyvenau šešerius metus, yra mano mylimiausias Italijos regionas. Labiausiai sužavėjo ir iki šiol težavi šios salos multikultūriškumas. Daugiau nei dvigubai už Lietuvą mažesnėje teritorijoje galima rasti tiek daug istorijos, skirtingų kultūrų, nuostabios gamtos, architektūros. Maistas, vynas ir saldumynai čia nepalieka jokių galimybių dietai. O kur dar nepaprastas siciliečių svetingumas! Turbūt tik Sicilijoje šalia beprotiško didmiesčių chaoso teka nepaprastai lėtas ir ramus provincijos gyvenimas.
– Kuo skiriasi Toskanos regionas nuo Sicilijos?
– Be to, kad šiuos du regionus skiria tūkstantis kilometrų, turbūt labiausiai − charakteris. Toskana galėtų būti elegantiška dama, tarsi gražuolė Eleonora di Toledo, nužengusi iš Agnolo Bronzino paveikslų. Ji lengvu žingsniu vaikščiotų kiparisų šešėliuose paskendusiose Toskanos kalvose, tyliai rymotų koplytėlėje ar mėgautųsi rafinuotu poilsiu.
O štai Sicilija − kitas reikalas. Sicilija – tarsi ūkininko duktė, kiek susitaršiusi, atgrubnagė, kartais riebiai nusikeikianti. Tačiau ji nuoširdi ir draugiška. Taip ir du regionai – vienas rafinuoto „atvirukinio“ grožio, o kitas − chaotiškesnis ir natūralesnis.
– Kuo jus labiausiai sužavėjo Saulės sala?
– Kaip minėjau, pirmiausia sala pakerėjo savo nesibaigiančiais lobiais. Kai paskutinį kartą buvau Sicilijoje (praleidau ten visą kovo mėnesį), nuvažiavau ne vieną tūkstantį kilometrų, bet teko susitaikyti, kad visko pamatyti, paragauti ir patirti man paprasčiausiai nepavyks. Antra, pakerėjo žmonės – mylintys savo salą, norintys kuo svetingiau priimti svečius, šiaurietiškam charakteriui kartais net per draugiški.
– Kaip apibūdintumėte Palermą? Ką rekomenduotumėte būtinai aplankyti?
– Palermas – tai vieta, kurioje galima pajusti arabišką salos praeitį. Būtent tuo jis man labiausiai ir patinka. Triukšmingi turgūs, siauros senamiesčio gatvelės, už storų sienų ir aukštų vartų besislepiantys rūmai, čia pat miegantys tingūs šunys ir beprotiškas eismas.
Siūlau užsukti į Vucciria arba Ballarò turgų ir paragauti vietinio gatvės maisto, Palazzo Conte Federico susipažinti su grafų šeima, pasigėrėti pribloškiančia Chiesa del Gesù bažnyčia, o drąsiausieji gali pasivaikščioti ir po qanat, t.y. Palermo požemius ir senąją kanalizaciją.
– Koks jūsų penketukas, kurį verta pamatyti Sicilijoje?
– Mano asmeninis penketukas: chaotiškasis Palermas, ramybės oazė Lampedūzos sala, baroko gražuolė Ragūza ir piečiau esančios pakrantės, Etnos ugnikalnis, graikiškieji Sirakūzai. Na, ir pridėsiu šeštą – Šventyklų slėnis (o tiems, kas nemėgsta daug turistų – Selinuntės archeologinis parkas).
– Ką galite pasakyti apie maisto kultūrą?
– Sicilijos virtuvė marga kaip ir pati sala. Kulinarinių tradicijų paliko arabai, normanai, ispanai ir t.t. Todėl keliaujant iš vienos salos dalies į kitą, netgi iš vieno miesto į kitą, galima ragauti vis kitokių patiekalų. Be to, saloje auga daugybė vaisių ir daržovių, spaudžiamas puikus alyvuogių aliejus, iš ypatingame dirvožemyje (pavyzdžiui, ugnikalnio kaimynystėje) auginamų vynuogių gimsta sodraus skonio vynas. Tiesą sakant, reikėtų atskiros enciklopedijos viskam aprašyti.
Pagrindinė sicilietiško stalo taisyklė – maisto niekada nebūna per daug! Siciliečiai labai svetingi, todėl jaučia pareigą visus sočiai pavalgydinti. O po sočių pietų ar vakarienės laukia dangiškai skanūs saldumynai. Atsisakyti, šiukštu, negalima – šeimininkė ar šefas įsižeis!
Siūlau paragauti šviežios žuvies ir jūros gėrybių, pasta alla Norma, cannolo ir cassata, gatvės maisto Palerme ir dar daug daug visko − tiesiog užsukę į užeigą paklauskite, kokį patiekalą jie rekomenduotų. Ir pamirškite dietą.
– Kiek laiko rašėte knygą, kuo vadovavotės?
– Knygą rašiau metus. Į ją sugulė kelionėse po Siciliją matytos vietos, įspūdžiai, patirtys. Taip pat į knygos puslapius pateko įdomūs Sicilijoje gyvenantys žmonės, su kuriais teko garbė susipažinti ir pasišnekėti. Deja, į knygą negalėjau sudėti daugybės kitų miestų ir vietovių – vienų tiesiog nespėjau aplankyti, kitų teko atsisakyti tam, kad knyga nesvertų penkių kilogramų. Kelionės − subjektyvus dalykas, tad ir knyga tokia.
– Kas jums yra kelionė?
– Kaip rašė José Saramago, kelionė niekada nesibaigia. Todėl kelionė man yra nesibaigiantis nekantraus laukimo ir pažinimo procesas. Tai malonumas skaityti, domėtis, lipti į lėktuvą, įkvėpti kitos šalies oro, stebėti vietinių gyvenimą, ieškoti, lyginti, atrasti. Man kelionė – tai ne tik kelionė po tolimas šalis, bet ir po savo miestą ir šalį, slepiančius daugybę staigmenų. Svarbiausia yra gebėti tai pamatyti.
– Ko palinkėtumėte savo skaitytojams?
– Keliauti be išankstinių įsitikinimų, atvira širdimi ir smalsaujančiu protu. Prisiminti, kad kelionė nėra bėgimas nuo vieno „must see“ objekto prie kito, tačiau mėgavimasis akimirka. Linkiu skaitytojams keliauti lėtai ir tuo mėgautis!
