Pamatyti Daniją pro turistinio autobuso langą neužtenka. Būtina ir paliesti, užuosti, išgirsti, išragauti. Rizika tik viena – pamilti neatšaukiamai. Manyje tas žavus jausmas užsimezgė nuo pat pirmo žingsnio, išlipus iš naktinio traukinio stotele vėliau nei reikėjo (dar nežinojau, kad nepažįstama kalba burblenantis balsas įspėja, jog, norint sustabdyti traukinį stotelėje, reikia paspausti mygtuką). Tą naktį prasidėjo mano žaviausias nuotykis – atostogos Rojuje.
PALIESTI
Kadangi mano širdis plaka gamtos ir mažų miestelių ritmu, prie didžiųjų Danijos miestų, įsikūrusių trijose tiltais sujungtose salose, teko prisiliesti tik pirštų galiukais: klausantis Coliukės ar Sniego karalienės istorijų rašytojo H. K. Anderseno muziejaus sodelyje Odensėje (Fiūno sala), skriejant svaiginančiuose atrakcionuose Tivoli pramogų parke Kopenhagoje (Zelandijos sala), bandant įspėti menininkų kūrybos mįsles šiuolaikinės kultūros centre „Aros“ Aarhuse (Jutlandijos sala).
 |
| E.Karoblytės nuotr./Vikingų kapinės Aalborgo pašonėje |
Tikrosios Danijos įdomybės atsiveria ten, kur išsisklaido miesto dulkės. Gal neatsitiktinai ir Skandinavijos simbolio – vikingų – kapinės įsikūrusios nuošaliau nuo Aalborgo miesto, ant kalvos, kur juos lanko tik avių kaimenės. Iš pirmo žvilgsnio į kapines nepanašu: pilnas laukas nemenkų akmenų luitų. Tik pažvelgus iš aukščiau tie, rodos, be tvarkos išmėtyti akmenys įgauna laivų formas. Jie puikiai mena ir išbandymus karščiu – naujai sudėlioto „laivo“ viduryje ant sukrauto didžiulio laužo paguldytas miręs vikingas ugnies pagalba netrukus „išplaukdavo“ į savo paskutinį žygį.
Likau sužavėta mažų miestelių muziejais, neretai pranokstančiais didmiesčių ekspozicijas: jie nė iš tolo nedvelkia niūrumu ar sterilumu. Muziejų gidai, kaip ir visi danai, besididžiuojantys savo šalies paveldu, labai entuziastingai, vaizdingai ir įtaigiai pristato Danijos istoriją, pažerdami linksmų faktų, pasiūlydami pažintinių žaidimų. Tokiuose muziejuose norisi užtrukti, grožėtis, domėtis... Nepaprastas jausmas apėmė glostant į UNESCO Pasaulio paveldą įtrauktus Jellingo akmenis su juose X amžiuje iškaltais senaisiais skandinavų rašmenimis – runomis. Šiek tiek baisiau Šiaurės jūros muziejuje pakutenti atvirame baseine plaukiojančią rają, sustingti erelių fermoje artinantis įspūdingo dydžio paukščiui ar Moesgård muziejuje priplojus nosį prie stiklinės dėžės stebėtis virš 2000 metų pelkėje pragulėjusio žmogaus puikiai išsilaikiusiais palaikais...
 |
| E.Karoblytės nuotr./Praesto prieplauka |
PARAGAUTI
Prisimindama danų virtuvę, visada burnoje pajuntu neįprastą saldžios silkės skonį. Su žuvimi dėl populiarumo varžosi bulvės – juokaujama, kad net Šerlokui Holmsui nėra pavykę išsiaiškinti, kiek danai turi jų paruošimo būdų. Seilė tįsta nuo minties apie svogūnų pyragą, ledus su karšta uogiene, kalėdinį ryžių pudingą su laimingu riešutu ar trintų uogų desertą su grietinėle, kurio daniškas pavadinimas „rød grød med fløde“ tampa iššūkiu kitakalbiams ir garantuota pramoga juos stebintiems vietiniams.
 |
| E.Karoblytės nuotr./Kelias į Helnaes salą |
Visgi geriausia pramoga svečiams – „išragauti“ kiek įmanoma Danijos regionų ir patirti kiekvieno jų išskirtinumą. Kelionės po Daniją skonis priklauso ir nuo keliavimo būdo. Džiaugiuosi sugebėjusi šią šalį išnaršyti nuo šiauriausio taško iki pietų: išmindžioti nuosavomis kojomis, išvažinėti dviračiu, pervažiuoti autostopu. Pinigai Danijoje tirpsta tarsi šokoladas prieš saulę, tad būtina gerai apskaičiuoti, kuo važiuoti, ką valgyti, kur miegoti. Tik kritiniais atvejais rinkausi įprasčiausius kelionės būdus: patogius, greitus ir labai brangius traukinius ar kiek pigesnius autobusus. Teko išmokti ir pamoką: pasirodo, brangusis traukinio bilietas negarantuoja sėdimos vietos – už ją reikia dar primokėti. Todėl traukiniai pilni prie durų ir tarp vagonų susėdusių arba nelegaliai neužimtose vietose įsitaisiusių keleivių.
 |
| E.Karoblytės nuotr./Poilsio oazė keliautojams |
Vieno iš atokios salos vykstančio autobuso servisas irgi privertė išpūsti akis: jo vairuotojas ne tik kiekvienam keleiviui mielai iš termoso šliūkšteli kavos, pasiūlo naminių sausainių, bet ir stabteli, pakely pamatęs ką nors, kam reikia pagalbos, nevengia kryptelėti nuo maršruto, idant sunkiai paeinantį žmogų privežtų kuo arčiau namų. O kiti keleiviai? O jie šypsosi, ploja vairuotojui, išlipdami spaudžia ranką ir moja nuvažiuojančiam autobusui. Matyt, taip įprasta.
 |
| E.Karoblytės nuotr./Pasivaikščiojimas po Rabjerg mile – slenkančią kopą |
Jei nori jaustis kaip danas – sėsk ant dviračio. Aš norėjau. Tad už 500 kronų įsigytas naudotas dviratis tapo ištikimiausiu atostogų draugu. Minti pedalus Danijoje itin malonu: jų patogumui mėlynas dviračių takas kelio dešinėje, specialūs šviesoforai ir ženklai, gausybė stovėjimo vietų, padangų pūtimo prietaisai gatvėse, maršrutų žemėlapiai. Važiuojančiųjų tolimesnes distancijas gamtos prieglobstyje laukia įrengtos nemokamos turistų poilsio oazės su galimybe ant laužo pasigaminti maistą, pasinaudoti tualetu, numigti trijų sienų namelyje samaniniu stogu.
UŽUOSTI
Danija man kvepia jūra, lietumi ir kava – jei ne vienas, tai kitas kvapas nuolat šalia. Kava Danijoje ypatingai garbinama ir geriama bet kokioje situacijoje, bet kokioje vietoje, tačiau visad su begalinio atsipalaidavimo jausmu. Kavos puodelis ir tingiai ištartas „slappe af...“ (t.y. atsipalaiduok) – nesuskaičiuoju, keliose dešimtyse tokių mažų, bet mielų ceremonijų dalyvavau. Kuprinėje nešiotis kavos termosą taip pat natūralu, kaip ir visad po ranka turėti lietpaltį. Niekad nežinai, kada vėjas atgins lietaus debesį – nenuspėjamą orų kaitą belieka priimti kaip šios šalies ypatumą.
 |
| E.Karoblytės nuotr./Vaizdas iš švyturi – Danijos smaigalyje Grenene susitinka Šiaurės ir Baltijos jūros |
O norinčius pasimaudyti Šiaurės jūroje pasitinka... benzino kvapas. Išsigąsti neverta: paplūdimiai ir vanduo čia ypatingo švarumo, tiesiog ant suplūkto smėlio leidžiama eilėmis statyti mašinas. Patogu? Gana keista. Bet kai kranto juosta – 7300 km ilgio, vietos užtenka visiems.
IŠGIRSTI
Vakarėjant vienas malonumas pasivaikščioti po didesnę ar mažesnę prieplauką, kur bangų lopšinės klausosi kuklios žvejų valtelės ir prabangios nuotykių mėgėjų jachtos, nuo laivų stiebų dairosi žuvėdros ir kirai, o iš netolimo baro atsklinda džiugus sveikatos linkintis „Skål!“ Danų kalbą pamilau iškart – iš pradžių dėl egzotikos, vėliau dėl raminančio jos skambėjimo. Besijuokdama iš jų neištariamos tvirtos „r“, baisiai pykau ant savo gomurio ir liežuvio, kurie paskelbė protestą šiai kalbai. Bet dainuoti keletą jų dainų vis tiek išmokau! Puikiai kalbėdami angliškai, danai labai vertina svečių pastangas prabilti daniškai, tad vertėtų įsiminti bent esminius žodžius ir frazes.
 |
| E.Karoblytės nuotr./Fosilijų paieškos Fur saloje |
PAMATYTI
Visoje Danijoje apstu kvapą gniaužiančių gyvųjų paminklų gamtai ir jos stichijoms. Mano mylimiausi – šiaurėje, Jutlandijoje. Ten, kur Grenene rymančių bunkerių pašonėje apsikabina dvi jūros. Kur smėlyje nugrimzdusią bažnyčią ženklina tik išlikęs bokštas. Kur nuo slenkančios didžiulės kopos (Råbjerg mile) gali stebėti į Šiaurės jūrą besileidžiančią ir iš Baltijos kylančią saulę. Kur ant skardžio stypso gamtos stichijų įkalintas švyturys. Kur palei mažoje Fur salelėje stūksančias uolas klaidžioja fosilijų ieškotojai... Neradusi dinozauro danties šiaurėje, laimę išbandžiau Danijos pietuose, Zelandijoje: ten prieš saulę boluoja Møns klint – nepaprastai įspūdinga kreidinių uolų virtinė. O štai ir fosilija – jei ne dantis, tai bent nago atplaiša! Gal kas ir užginčytų. Kaip ir faktą, kad Danija – itin spalvinga šalis. Mano Danija būtent tokia. Joje sodrios gamtos spalvos tarsi atsikartoja ir išdidžioje miestų panoramoje, ir žaismingame pakelės kaimelių natiurmorte. Jaukumas tarsi net matomas plika akimi. Kaip ir saugumas – nei vienoje pasaulio šalyje nesijaučiau taip saugiai kaip Danijoje.
 |
| E.Karoblytės nuotr./Mons klint – kreidinės uolos |
Oro uoste pralinksminau pareigūnus: atidarius rankinį bagažą iš jo ėmė byrėti pajūry surinktos įvairiausių formų kriauklės bei akmenukai. Lauktuvėms. Kaip ir žvakidės iš antikvariatų – žvakės yra būtinas kiekvienų namų Danijoje atributas. Anyžiniai saldainiai ir mėtiniai sausainiai – draugų skonio receptorių testavimui. Bet sau parsivežiau daugiausia – iš visų penkių patirtų pojūčių tarsi mozaika sudėliotą meilės Danijai jausmą. Ir žinojimą, kad dar ne kartą grįšiu ten. Į savo Rojų.
 |
| Ditma |
