Kaip ir visur pasaulyje, šioje šalyje yra tiek gerų, tiek blogų dalykų, tačiau kai kurie man pasirodė visai įdomūs.
Vienas tokių, kad armėnai yra susipykę su visais savo kaimynais. Pavyzdžiui, su Turkija ir Azerbaidžanu armėnai nebendrauja išvis, nebent per tarpininkus ir pakeltu tonu, o kartais net ginklų kalba. Su šiais kaimynais yra neribotam laikui uždarytos sienos.
Nieko tokio, – sako patys armėnai. – Mes esame kovotojų tauta ir pripratę kovoti visur ir su visais.
Dėl mentaliteto ir religijų skirtumo su Iranu armėnai bendrauja nedaug. Šios šalys turi labai siaurą bendros sienos ruoželį. Be to, Iranas daug glaudžiau bendrauja su Armėnijos priešu Azerbaidžanu.
Su vienintele Gruzija santykiai formaliai yra draugiški, o neformaliai šalys taip pat turi pretenzijų viena kitai ir įvairių kaimyninių nesutarimų. „Nieko tokio, – sako patys armėnai. – Mes esame kovotojų tauta ir pripratę kovoti visur ir su visais.“
Jie juokauja, kad neturi nė vienos komandinės sporto šakos komandos, kuri pasiektų nors kiek padoresnių rezultatų. Tačiau armėnai geriausi sporto šakose, kuriose reikia rungtis po vieną, pavyzdžiui, imtynėse ar bokse.
Tas pats ir gyvenime – armėnai individualistai ir dirbti komandoje jiems nelengva.
Todėl, kad neliktų visiškai vieni, armėnai pasirinko konkrečią kryptį – prorusiškąją. Dauguma armėnų yra Rusijos mylėtojai ir tuo jie skiriasi nuo gruzinų. Automobiliuose šalia pastatytos Armėnijos vėliavėlės ne kartą mačiau ir Rusijos vėliavėlę.
Gruzijoje rusiškų užrašų beveik nerasi, o Armėnijoje jų pilna. Tiksliau sakant, sugriuvus SSRS jie net nebuvo nuimti, nebent nuo senumo nukrito.
Gruzijoje rusiškų užrašų beveik nerasi, o Armėnijoje jų pilna. Tiksliau sakant, sugriuvus SSRS jie net nebuvo nuimti, nebent nuo senumo nukrito.
Gruzinai stengiasi pirkti nors ir prastus, bet užsienietiškus automobilius, o armėnai yra ištikimi rusiškų automobilių pirkėjai. Nesakau, kad jie tai daro savo noru.
Greičiausiai sąlygos verčia, bet rusiškų automobilių šalyje labai daug.
Teko susipažinti ir su armėnų šeimos supratimu. Armėnai draugai pasakojo, kad jų labai stiprus šeimos kultas. Tėvas šeimoje yra karalius, o vyriausias brolis yra jo dešinioji ranka. Vaikai užaugę neskuba pabėgti nuo tėvų.
Pagal tradicijas, jauniausias sūnus turi pasilikti su tėvais ir gyventi visą gyvenimą, kad būtų parama senatvėje. Moterys šeimoje yra labai gerbiamos. Svetimam nuskriaudus šeimos moterį, šio gali laukti skaudus kerštas nuo šeimos vyrų.
Dėl svečių atiduos paskutinius pinigus, bet iškels puotą
Mums, keliautojams, armėnai pasirodė draugiški ir svetingi žmonės. Draugų šeimose buvome nuolat kviečiami pietų, kurie vykdavo po kelias valandas prie valgiais nukrauto stalo, į meniu įtraukiant ir kelių rūšių armėnišką konjaką, vaisius, tostus ir kvietimus atvažiuoti dar.
Draugų šeimose buvome nuolat kviečiami pietų, kurie vykdavo po kelias valandas prie valgiais nukrauto stalo, į meniu įtraukiant ir kelių rūšių armėnišką konjaką, vaisius, tostus ir kvietimus atvažiuoti dar.
Visa tai būtų gal ne taip nuostabu, jei nežinotum, kad bendras pragyvenimo lygis šalyje nėra aukštas ir daug žmonių, nors ir vaišingi, verčiasi sunkiai.
Tačiau to parodyti svetimšaliui jie sau neleidžia, todėl būtinai padės ant stalo nors ir paskutinę duonos riekę.
Viešint pas pažįstamus Diližano mieste, buto šeimininkę privertėme paimti pinigus už pietus, nes buvo pernelyg akivaizdu, kad svečiai jai yra tikrai nemažos išlaidos.
Moteris ilgai spyriojosi ir nenorėjo imti pinigų, tačiau galiausiai nusileido.
Ir taip yra daug kur Armėnijoje. Skurdas, nedarbas ir netvarka bado akis. Kai kuriuose kaimuose mačiau iki pusės nugriautus daugiabučius, tačiau kita namo pusė buvo dar gyvenama. Daugiabučių kiemuose ganosi ožkos, asilai ir net kiaulės.
Apie Diližano miestą kalnuose, kuriame buvome apsistoję, armėnai sako: „Jei yra rojus žemėje, jis turėtų būti tik Diližane…“ Gamtos atžvilgiu ten tikrai panašu į rojų, tačiau darbo ir pajamų atžvilgiu ten greičiau pragaras.
Kiek smagiau yra sostinėje Jerevane. Čia ir tvarkingiau, ir žmonės turtingesni, ir judesio gerokai daugiau. Gražiausia miesto vieta yra Kaskados – į didelį kalną miesto centre vedantys memorialiniai laiptai.
Užlipus jais galima išvysti įspūdingą vaizdą į Jerevano miestą ir į Turkijos teritorijoje esantį Ararato kalną. Verta aplankyti Respublikos aikštę, Armėnų genocido muziejų bei sekmadieninį sendaikčių turgų. Nors turgaus gal ir neverta, nes tie sendaikčiai – tai senukų iš palėpių ištrauktos sovietinės tematikos šlamštas.
Dėl milžiniško skirtumo tarp sostinės ir provincijos beveik kiekvienas save gerbiantis armėnas turi tikslą įsikurti Jerevane, kuriame jau gyvena daugiau nei trečdalis šalies gyventojų. Palyginti su mūsų kraštu, ir Jerevanas nėra kažkoks stebuklas, bet Armėnijoje geriau nieko nėra.
Užfiksavome, kad, berodydami savo kraštą, armėnai gražiai kalbėjo apie Lietuvą ir sakėsi suvokią, kad jiems iki mūsų dar toli. Mūsų, lietuvių, jie prašė įvertinti, kaip jie čia tvarkosi, domėjosi mūsų nuomone įvairiais klausimais.
Labai daug armėnų gyvena užsienyje. Didžiausios armėnų bendruomenės gyvena JAV, Prancūzijoje, Rusijoje. Diaspora investuoja Armėnijoje pirkdami nekilnojamąjį turtą, steigdami savo verslus. Tai yra didelė parama šaliai.
Atvykę į Armėnija buvome informuoti, kad mūsų lankymosi metu Jerevane turistų bus daugiau nei pačių armėnų. Mieste nepastebėjus nė vieno užsieniečio buvome patikslinti, kad turistai ir yra armėnai, tik gyvenantys užsienyje.
Meilę armėnai pelno per skrandį
Man asmeniškai labai patiko armėnų maistas. Be savo standartinio šašlyko, jie valgo daug įvairiais būdais paruoštų daržovių, daug arbūzų ir labai sūrius sūrius. O macūnas ten apskritai maisto karalius. Tai kažkas panašaus į mūsų rūgpienį. Nesu didelis kulinaras, bet, regis, skirtumas tarp rūgpienio ir macūno tas, kad jis gaminamas ne iš rūgusio, o iš virto pieno.
Nors keliaujant Armėnijoje mes daugiausia naudojomės taksi, kelių valdovai čia yra mikroautobusai. Jei pastaruoju metu nebuvo kokių drastiškų pokyčių, tai turbūt iki šiol populiariuose maršrutuose žmonės į „mikriukus“ grūdami tol, kol dar gali užsidaryti durys.
Vykstant prie Sevano ežero, „mikriukas“ buvo toks pilnas, kad žmonės sėdėjo ant grindų. Tiesa, mums pasisekė, kad visur keliavome lydimi armėnų, todėl taksi tarifai mums buvo taikomi kaip vietiniams. Sako, užsieniečiams jie didesni.
Vienas populiariausių suvenyrų iš Armėnijos yra, be abejo, armėniškas konjakas. Patys armėnai sako, kad sovietmečiu jis buvo geresnis nei dabar. To senojo gerojo konjako dabar galima gauti tik iš tų, kas sovietmečiu paslėpė jį rūsyje ir dabar ištraukė parduoti. Ant etikečių paprastai yra užrašyta, kiek metų konjakas išlaikytas. Kuo ilgiau, tuo jis brangesnis.
Jau kuris laikas, kai Lietuvos piliečiams nebereikia vizų į Armėniją, o ir skrydžiai atpigę keliaujant per Kijevą. Siūlau išbandyti šią kryptį – įspūdžių bus tikrai daug.
Ankstesnius autoriaus straipsnius apie Armėniją rasite čia ir čia.
