Parke, nepaliekančiame abejingų dėl gausių gamtos paminklų – atodangų, rėvų, terasų, riedulių, turtingos augmenijos ir keliolikos istorinių – archeologinių paminklų. Kitoniškai – stichiškai, bet ne nudailintai civilizuotai – atsiveriančių iš upės perspektyvos.
Srauni, vingiuota Akmena visiškai pateisina savo vardą – akmenų joje, atrodo, ne ką mažiau nei kalnų upėse. Vidutinis upės gylis vietomis yra iki 0,5 – 0,7 m., o vasaromis kai kuriuose ruožuose ir mažiau. Tad baidarių mėgėjų daugiau čia sutiksi pavasariais, tradiciniuose žygiuose „Žemyn upe“. Viena kita komanda drįsta leistis upe lietingą rudenį. Bet, anot parko direktoriaus Sigito Mėlinavičiaus, tokį vėlyvą rudenį norinčių plaukti Akmena neatsiranda. O mums, kelionių žurnalistams – dar smagiau. Nei keliautojų, nei poilsiautojų, nei, pagaliau, grybautojų, – tik mes ir gamta. Tyki, rudeniškai spalvinga, nukritusiais lapais kvepianti gamta.
Neišgąsdino nei Sigito įspėjimas, jog bene visos šį rudenį plaukusios Akmena komandos buvo negailestingai išmaudytos. Sąvartos, apsemti akmenys, srauni tėkmė, stiprinama iš upelių plūstančio vandens. Ir dar lietus. Nesibaigiantis, smulkus, landus lietus –tikras desertas natūralios, laukinės gamtos mylėtojams. Nes būtent tokia atrodo parko gamta plaukiant Akmena. Atodangos, kurių įspūdingiausia – Pagramančio ( apie 30 metrų aukščio, ilgis palei upę – virš 200 metrų), izoliuoja nuo likusio pasaulio. Didžiuliai ąžuolai, kurių neįtikėtinai turtingas šis kraštas, riboja horizontus pramaišiui su beržynais, eglynais.
Tokia puikybė aiškiai upei nepatiko – būtent noras nė metro nežengti į priekį sausuma ir tapo visų maudynių priežastimi.
Seniausias, kaip manoma, parko ąžuolas – Gudlaukio, skaičiuoja jau daugiau kaip 600 metų. Jo kamieno apimtis – virš 6 metrų. Šiemet jis buvo pristatytas gražiausio Lietuvos medžio rinkimuose. Tiesa, jis įsikūręs netoli nuo kitos parko upės – Jūros, tad pasigėrėti juo galima tik po to, kai įveiki kaprizingą ir nenuspėjamą Akmeną.
Žinojome, kad Akmenoje teks pasidarbuoti. Ir neklydome: gal po valandos plaukimo virto pirma baidarė, peršlapo jai padėti atskubėjęs kitos baidarės ekipažas, kuris pats kitą valandą apsivertė, trečia buvo apsemta, o ketvirtosios ekipažas rudeninį krikštą gavo likus pusvalandžiui plaukimo iki numatytos nakvynės vietos. Tiesa, jie jau ir taip buvo sušlapę – gaudydami upėje apvirtusios komandos daiktus. Įdomu, kad virtome ne dėl akmenų – pavojingus slenksčius, vandens kaskadas peršokome gana sėkmingai.
Negriuvome netgi Didžiojoje Rėvoje – trečdalį hektaro užimančioje akmeningoje upės baseino teritorijoje, saugomoje kaip gamtos paveldo objektas. Prašokome šią atkarpą praktiškai „sausai“ – na, kiek galima likti sausu, kai nuolat lyja, o srovė tokia stipri, kad kas kartą, peršokant kokį slenkstį, į baidarę šliūkšteli vanduo...
Kliūtys, dėl kurių mes virtome – medžių sąvartos. Apie kai kurias nežinojo net regioninio parko darbuotojai – matėsi, kad dalis jų – „šviežios“. Pasidarbavo ne tik upė – aprimus turizmui, įsilinksmino bebrai, kurių keletą teko pamatyti. Šias gamtos konstrukcijas įveikdavome įvairiai – ir pralįsdami, ir perlipdami. Anot vieno iš mūsų – tikram baidarininkui nedera tempti baidarės krantu. Tokia puikybė aiškiai upei nepatiko – būtent noras nė metro nežengti į priekį sausuma ir tapo visų maudynių priežastimi.
Ir, jei manote, kad sušalome – klystate. Nebuvo kada – reikėjo smarkiai darbuotis irklais ir.. kojomis. Plaukiant Akmena, neįmanoma nesustoti prie piliakalnių. Keletas jų – lankytojų retai sulaukiantys miško ir upės saugomi istorijos paminklai, tobulai išlaikę savo pirmykštes formas. Didelė dovana autentiškumo ir sunkiau pasiekiamų vertybių mėgėjams.
Nuodėmė būtų neaplankyti ir Pagramančio parko darbuotojų dėka lengviau pasiekiamus piliakalnius. Plaukiant upe, krantuose yra nuorodos, nukreipiančios prie lankytinų vietų. Vienas iš tokių piliakalnių – Indijos, šitaip įvardintas ne dėl meilės tolimam kraštui. Indija mūsų protėviai vadino Žemės gelmes, gilumą. Kokias gelmes slepia šis piliakalnis, kurio šlaitai siekia iki 20 metrų aukščio, šiandien mes nebežinome. Bet galime nuo jo apžvelgti apylinkes – putotus nuo srovės upės vingius, miškų, pievų masyvus, paįvairintus išsibarsčiusių sodybų. Nemažai jų – gyvenamos, matosi dirbami laukai, tebesiganantys pievose gyvuliai.
Slėniuose, kuriuose įsikūrusios sodybos, pilna praeities ženklų, menančių tiek baltų istoriją (pilkapynai), tiek XX a. istorijos įvykius. 2014 m. Pagramančio miške buvo atidengta pirmoji Šilalės rajono partizanų slėptuvė. Joje glaudėsi Kęstučio apygardos Jūros būrio kovotojai. Bene prie kiekvieno didesnio kaimo per upę nutiesti kabantys tiltai – egzotiškai atrodantys kūriniai, suteikiantys regioniniam parkui papildomo žavesio. Ir išskirtinumo – būtent šie tiltai tapo parko simboliais.
Maloniai nustebino įrengtų poilsio aikštelių kokybė: jų, plaukiant upe, pastebėjome keletą. Nušienautos, sutvarkytos, išvalytos, su įrengtomis laužavietėmis. Bene gražiausia – Lakštingalų slėnio stovyklavietė. Net 2, 9 ha teritorijoje pilna visokių grožybių – skoningai, išmaniai sutvarkyta vieta bet kokiam poilsiui. Tiesa, stojome čia tik trumpam – rudens dienos bėga greitai, o maršrutas – ne. Saulė taip ir neišlindo, tad mums, išsimaudžiusiems ir permirkusiems, rūpėjo kuo greičiau pasiekti galutinę stotelę – Pagramančio parko Lankytojų centrą, įsikūrusį Akmenos ir Jūros santakoje. Nors išplaukėme apie 11 val. ryto, Pagramantį pasiekėme tik 17. 30. Įnoringąja Akmena nepaskubėsi.
Matyt, kaip mums Akmenos upės baseinas pasirodė egzotika, taip ir mes atrodėme egzotika Pagramančio gyventojams, pavakare vaikštinėjusiems paupiu. Šlapi, purvini, bet laimingi – sulaukėme ne užuojautos, o nuostabos – argi jums nešalta? Šalta, kaipgi... Dešimtis kartų dėkojome parko direktoriui Sigitui už pasiūlytą nakvynę Lankytojų centro patalpose, kur šildomos grindys, karštas vanduo, virtuvė. Jis jau nerimaudamas mūsų laukė ant kranto – iš tolo mums, permirkusiems, jis atrodė kaip vilties švyturys. Iš paskutiniųjų išvilkę baidares ant kranto, slaptai širdy žinojome, kad Jūros upės rytoj, sekmadienį, nebešturmuosime...
Ryte atvykęs parko ūkvedys Algis Rulinskas nė trupučio nenustebo dėl tokio mūsų sprendimo – išgirdęs apie nuotykius, jis pasiūlė sausumos maršrutų, rekomendavo įdomiausius parko objektus. Vienas jų – Pagramančio bažnyčia. Medinė, turinti senosios žemaičių architektūros bruožų, ši XVIII a. statyta šventovė įdomi ir savo dekoracijomis – drožiniais, piešiniais, Kryžiaus kelio koplytėlėmis.
Pagramančio pavadinimas kilęs nuo per šį miestelį tekančio Gramančios upelio. Srauni, vingiuota, akmenuota – tarytum nenuorama Akmenos dukra– ji supa Pagramančio (dar kitaip – Pilies) piliakalnį. Datuojamas I – III a., jis ir šiandien atrodo įspūdingai – šlaitai siekia virš 20 metrų. Nuo tokios aukštumos atsiveria ne tik apylinkių vaizdai, bet ir jaukus, tvarkingas Pagramančio miestelis.
Atokiau nuo miestelio tebėra išlikę keletas sovietinių laikų įtvirtinimų – taip vadinama Molotovo gynybinė linija, kurią sudarė betoniniai bunkeriai – kulkosvaidžių lizdai. Kelią prie jų rasti nesunku – parko darbuotojai sudėję nuorodas, kruopščiai sutvarkę teritorijas. Netgi tiems, kurie nesidomi panašiais objektais verta iki jų nueiti – jie išdėstyti palei Jūros upės krantus, aukštumoje, nuo kurios atsiveria įspūdingi toliai.
Vis dėl to aplankyti visų turtingo Pagramančio parko objektų neužteko nei laiko, nei jėgų – nusprendėme čia grįžti dar kartą. Juk liko neįveikta Jūros upė. O gal grįšime dviračiais – parke įrengta nemažai dviračių trasų, rugpjūčio mėnesiais vyksta tradiciniai dviračių žygiai. O gal atvyksime ilgesniam laikui, pasirinkdami vieną dieną upe, kitą – dviračiais ar pėsčiomis. Parko darbuotojai yra sukūrę maršrutus įvairaus turizmo mėgėjams, o kraštas pilnas dėmesio vertų objektų.
Važiuodami atgal į Vilnių, kalbėjome, kad nuobodulys į gyvenimą gali įsėlinti tykiai, nepastebimai, po truputį.. Su ilgėjančiais vakarais, po debesimi pasislepiančia saule, banaliai tykiai krentančiu lietumi ir dideliu tinguliu kur nors eiti ar ką nors daryti. Imi teisintis blogu oru, nuolatine tamsa, skausmais, senatve ar bala žino kuo. Bet užtenka vieno kito draugo, sugebančio tinkamai ištarti ,,Varom“, ir gyvenimas vėl tampa spalvingas, įdomus ir kupinas nuotykio. Jei jums reikia nuotykio – Akmenoje dar pilna vandens, ant šimtamečių ąžuolų dar liko spalvingų lapų, o miškuose dar galite užuosti tą nepakartojamą rudens kvapą. Varom?
