Todėl lietuvis ketina atostogų į Maltą atvykstantiems keliautojams greta standartinių ekskursijų siūlyti ir kino turus.
Apžvalgos ir filmavimų aikštelės
Sostinėje Valetoje pirmiausia pėsčiomis pakylame iki Barakos sodų.
Pasimėgauti miesto panoramos, vertos atviruko, pojūčiu čia atslenka ne tik būriai turistų su apie riterius ir jų legendas jiems pasakojančiais gidais. Suolus tabako dūmui užsėda, į turėklus, skiriančius gėlynų bei istorinių patrankų nuklotą miesto kalvą ir jūrą, atsiremia ir paprastai niekur neskubantys vietiniai.
Bet tai – tik viena iš daugybės apžvalgos aikštelių, nuo kurių akimis galima apžioti senovinius Valetos sluoksnius. Jų tankmėje paskęsta daugybė istoriškai reikšmingų statinių. Štai Šv.Erazmo fortas (angl. Fort St.Elmo), išlikęs nuo XVI amžiaus, XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje virto Stambulo kalėjimu, kai buvo kuriama sukrečianti kino juosta pagal tikrus įvykius „Vidurnakčio ekspresas“.
Bene daugiausia žymių aktorių ir jų personažų bei kovų scenų regėjo Kalkaroje XVII amžiuje iškilusio Rikasolio forto sienos. Jį irgi galima pamatyti nuo Valetos aukštumų. Šioje didžiausioje salos gynybinėje pilyje buvo filmuojamas „Gladiatorius“, „Julijus Cezaris“, „Troja“, „Agora“.
Skirtingos Maltos erdvės – nuo plikų smiltainio sienų juosiamų sostinės gatvių iki Komino ar Gozo salų lagūnų bei įlankų su uolėtomis arkomis – pasitarnavo ir filmams „Da Vinčio kodas“, „Miunchenas“, 2002 ir 2012 m. „Asteriksas ir Obeliksas“, „Nauji imperatoriaus drabužiai“ apie Napoleoną Bonapartą, „Grafas Montekristas“, „Naujoji žemė“ su Ingeborga Dapkūnaite, „Sostų karai“, „Žudikų brolija“.
Iki tol buvęs vienas vaizdingiausių Gozo paplūdimių – maltietiškai Mġarr ix-Xini – tapo dar vertingesniu ir ypatingu po to, kai greta jo buvo nufilmuota melancholiškai ištęsta Angelinos Jolie drama „Prie jūros“.
O Bradas Pittas, vis dėl filmavimų grįždavęs į Maltą, taip pamėgo šį tarp Sicilijos ir Tuniso Viduržemio jūros skalaujamą kalvotą kraštą, kad jame įsigijo įspūdingą namą su observatorija ant kalno.
Maltiečiai šnabždasi, kad ten valytoja dirbanti ukrainietė, kai nėra paties šeimininko, prabangios vilos apžiūrėti slapčia įsileidžia gerus pažįstamus.
Keliautojams ir be ypatingų ryšių lengvai pasiekiamas Papajaus kaimas prie smaragdinio tyrumo Anchoro įlankos. Mačiusieji Robiną Williamsą išgarsinusį 1980 m. miuziklą apie į dantis pypkę įsikandusį jūreivį iškart atpažins prieplauką, kurioje šis stipruolis išsilaipino, taip pat namą, kuriame jis gyveno, gatvelę, kuria vaikštinėjo.
Per septynis mėnesius filmavimams pastatytas kaimas su pasakų parką primenančiomis trobomis ir smuklėmis, dirbtiniu molu ir net kapinaitėmis išliko iki šių dienų. Praeivius linksmina komikso personažus atkartojantys persirengėliai.
Bet ne Papajaus istorija pirmoji buvo nufilmuota Maltoje. Užsienio kinas čia kuriamas nuo 1925 m. Pirmas Maltoje gimęs filmas – britų režisieriaus H.Bruce Woolfe „Jūros sūnūs“.
Sienų tarp kino ir turizmo nėra
Manote, kad žymiausiems kino kūrėjams ir žvaigždėms, apie kurių viešnagę turistams vėliau kuriamos istorijos, pritraukti pakanka šaliai turėti žvilgius jūros vandenis, juos apglėbusius dramatiškus skardžius arba ilgesingus paplūdimius ir 10 ar 12 valandų per parą šviečiančios saulės? Na, dar miestus, kurių skersgatvių kampai, senieji gynybiniai statiniai ir barokinių bažnyčių prieangiai padėtų lengvai sukurti skirtingų istorinių tarpsnių įspūdį? Maltoje pastatyta daugybė sienų, tačiau tik ne tarp turizmo ir kino.
„Maltoje gyveno ir jos salos buvo užkariautos įvairių tautų. Miestų architektūra kai kur – grynai europietiška, kai kur turi arabiško paveldo, todėl tinkama perteikti ir Vakarų, ir rytietišką atmosferą. Filmuose Malta virsta Prancūzija, Palestina, Turkija, Iraku, senovės Roma“, – pasakoja kelionių agentūros vadovas T.Mikalauskas.
Vežiodamas svečius po Viduržemio Holivudu vadinamos Maltos salas, jis parodo įvairias pakrantes. Nevienodas peizažas gali padėti įgyvendinti pačias įvairiausias kino kūrėjų vizijas ir kaprizus. Be to, reklamoje, skirtoje kino gamintojams iš Vakarų, naudojami keli svarbūs jaukai.
Vienas jų – kūrybinei komandai neprireiks vertėjų, nes viena iš dviejų oficialių kalbų Maltoje – anglų, ir ją supras kiekvienas – nuo rekvizitininko iki masuotės aktoriaus „iš gatvės“. Be to, pagal įvairius rizikos vertinimo kriterijus ir statistikas, ši nedidelė, nė Vilniaus ploto nesiekianti pietų šalis, palyginti, saugi kurti kiną – mažas nusikalstamumas, maža karo tikimybė.
„Tačiau kad prodiuseriai filmavimams pasirinktų būtent šią, o ne kokią nors kitą šalį, reikalinga ir tam tikra nuosekli politika. Pavyzdžiui, čia kino industrijai pritaikyta palanki mokesčių sistema. Dar daugiau lengvatų užsienio kino gamintojams suteikiama, jei filme Malta vaizduojama ne kaip koks nors kitas kraštas, o ir yra Malta“, – paaiškina T.Mikalauskas.
Maltoje gerai apgalvota ir jau patikrinta, kaip tampriai ir efektyviai kiną susieti su turizmo skatinimu. Pavyzdžiui, šalies įvaizdžio specialistai pasirūpina, kad per pasaulį vilnytų kokie nors šabloniniai garsių aktorių ar režisierių pasisakymai apie Maltą, jos žmones.
Kad galima būtų cituoti A.Jolie apie tai, jog „filmo kūrimas čia pateisino visus lūkesčius, o laiko praleidimas gražioje saloje leido pažinti jos turtingą istoriją ir žavią kultūrą“, reikia panaudoti derybų su žvaigždžių atstovais įgūdžius. Juk nemokamų pusryčių nebūna ir tiesiog naivu būtų tikėtis, kad kai kada net už didžiuosius politikus įtakingesnės pramogų ar kino pasaulio garsenybės be jokių įkalbinėjimų ar naudos tik į visus šonus ir dalys pagyras kiekvienam kraštui, kuriame turėjo padirbėti.
(Ne)pasiekiama tikrovė
O dabar palyginimui įsivaizduokite tokį sapną: mūsų Turizmo departamento ar kokios nors kitos valstybinės institucijos specialaus kino produkcijos skyriaus vadybininkai nuo ryto iki vakaro nuoširdžiai nagrinėja didžiųjų pasaulio kino kompanijų pageidavimus dėl vietovės būsimų blockbusterių filmavimams, siunčia joms iš anksto padarytas ir puikiai apdorotas Trakų pilies, kurios vidinis kiemas labai tiktų romantiškoms kovų scenoms įamžinti, Nidos kopų, panašių į dykumos smėlynus, ar žavingiausių, o gal labiausiai apleistų Vilniaus Senamiesčio skverų nuotraukas, žiūrint, ko reikia kino kūrėjams.
Tikrais Lietuvos (ne Suomijos ar Kenijos, o Lietuvos) vaizdais sudominus Steveno Spielbergo komandą, suderama dėl mokestinių privilegijų kino kūrėjams mainais už tai, kad jie viešai skelbs filmavimo lokaciją, dargi pagrindinį vaidmenį atlikusios įžymybės, tarkim, Roberto De Niro ar Tomo Hankso atstovas spaudai išplatins pasaulio žiniasklaidai pranešimą su aktoriaus citata apie gražią Lietuvos gamtą ir dar gražesnes jos merginas.
Po to lietaus žemę užplūsta tūkstančiai naujų pasiturinčių turistų iš visos planetos, trokštančių žūtbūt išvysti tas Lietuvos pelkes, kuriomis klampojo Holivudo žvaigždės, tas paneles, kurias išgyrė garbieji svečiai, ir tą Užupį, į kurio apleistą nekilnojamąjį turtą šios megagarsenybės norėjo investuoti, tik dėl biurokratinių kliūčių, sovietinio griozdo sergėtojų protestų ar kitų menkniekių nepavyko.
Tiesa, vieni sapnuoja, o kiti tuo metu kuria mažąjį Holivudą.
Dar vieną autorės tekstą apie Maltą rasite paspaudę čia.
