Numeris, kuris neegzistavo
Garsusis rašytojas Arturas Konanas Doilis, sukūręs nemirtingojo Šerloko Holmso personažą, tvirtina, jog garsusis visų laikų ir tautų seklys gyveno Londone, Beikerio gatvėje, paženklintoje 221B numeriu. Realybėje kūrėjo gyvenamuoju metu Beikerio gatvė užsibaigdavo sulig šimtuoju namu ir vadinosi ji originalo kalba ne Baker Street, o Upper Baker Street. Užtat dabar galima ateiti čionai ir aplankyti „tikrąjį“ Šerloko Holmso namą, tiksliau – jo muziejų. Tiktai įsikūręs jis 239-ojo numerio name.
„Bet juk virš muziejaus durų aiškiai matyti skaičius 221B!“ – gali pasipiktinti skaitytojas. Ir bus teisus – šis numeris aiškiai krenta į akis, suteikdamas lankytojams iliuziją, jog jie įeina būtent į Konan Doilio aprašytą namą. Naivuoliai turistai net neįtaria esą apgaudinėjami, nors, logiškai pagalvojus, Šerloko Holmso namas-muziejus, gatvių plane pažymėtas 239-uoju numeriu, negali turėti lentelės su numeriu 221B. Muziejaus steigėjai, spręsdami painoką rebusą su numeracijos neatitikimu, pagudravo: ėmė ir oficialiai įregistravo kompaniją, kurios pavadinimas „221B Ltd.” Kam gi rūpės, kad 221B numeris, traukiantis žvilgsnį iš tolo, reiškia ne namo numerį, o kompanijos pavadinimą.
Tikslią vietą nustatyti sunku
Muziejus pradėjo veikti 1990-ųjų kovo 27-ąją, taigi prieš porą metų atšventė dviejų dešimčių metų sukaktį. Žinoma, jis galėjo atverti duris žymiai anksčiau, juk to labai troško įvairių šalių žmonės, Šerloką Holmsą laikę realia asmenybe. Bet firma „Abbey National Building Society“, kuriai priklauso šis namas, tik visai neseniai susizgribo, kokios naudos gali duoti atnaujintas prisiminimas apie garsųjį seklį, ir ėmėsi veiksmų.
Muziejus buvo atidarytas name, pastatytame 1815 metais, taigi teoriškai šis statinys galėjo matyti Šerloką Holmsą. Tiesa, Konan Doilio kūrybos tyrinėtojai įsitikinę, jog labiausiai tikėtina vieta, kur gyveno Holmsas, yra arba 109-uoju numeriu paženklintas Beikerio gatvės pastatas (panašiausias į aprašytąjį misis Hadson namą), arba toji šios gatvės vieta, kur dabar kyla naujas prekybos ir pramogų kompleksas. Mat priešais šį kompleksą, kaip ir anksčiau, stovi „tuščias namas“ (Nr32), iš kurio pulkininkas Moranas taikėsi šauti į Holmso ir Vatsono svetainės langą. Gaila, Beikerio gatvė Antrojo pasaulinio karo metais smarkiai nukentėjo, taigi tiksliai nustatyti Holmso namą, lyginant su Konan Doilio tekstais, tikrai sunku.
Prekybininkai neapsikentė
Mintis įsteigti Šerloko Holmso muziejų pirmiesiems kilo Beikerio gatvės prekybininkams. Mat, nežinodami, kur ieškoti seklio namo, jo gerbėjai kreipdavosi į vietos parduotuvėlių šeimininkus. Šie negalėjo atsikratyti gausybės naivuolių antplūdžio ir jų kvailų klausimų, kur įsikūręs seklio namas. Paaiškinus, kad 221B numeriu paženklinto namo nesama, piligrimų rūstybė atsigręždavo prieš pačius prekybininkus. Be to, Šerlokui Holmsui gerbėjai siųsdavo maišus laiškų, kuriuos paštininkai atnešdavo į greta esančius namus. Vienas iš šių namų savininkų, būdamas verslus žmogus, ant savo namo sienos dideliais skaitmenimis išrašė numerį 221B, ir ėmė už užmokestį vedžioti ekskursantus ir rodyti Šerloko Holmso butą.
Šito tai jau buvo per daug! Vėliau Tarptautinė Šerloko Holmso asociacija ( yra tokia organizacija) nusprendė namui – muziejui nupirkti visą pastatą. Ir surado – tipinio Viktorijos laikų stiliaus, su itin tinkama jį supančia aplinka. Kambarių išplanavimo keisti beveik neprireikė, teliko tik apsirūpinti eksponatais. Daugybę jų muziejui padovanojo gerbėjai. Prieita net iki kuriozų: vieną siuntinį, atkeliavusį iš Australijos, lydėjo laiškas, kuriame buvo parašyta, kad siuntinyje – asmeniniai Šerloko Holmso daiktai.
Čia – kaip karalienės Viktorijos laikais
Viskas prasideda jau nuo Beikerio gatvės metro. Jo sieną puošia pažįstamas siluetas su riesta pypke ir charakteringa seklio kepure. Tiesa, nepaisant to, kad Šerloko Holmso veiklos pradžioje įžymioji Londono „požeminė triūba“ egzistavo jau porą dešimtmečių, seklys ja iš esmės nesinaudojo, teikdamas pirmenybę „kebui“, t.y. vežėjui. Jis nepaisė to, kad artimiausia metro stotelė buvo vos už šimto metrų nuo jo namų.
Užtat dabar daugelis muziejaus lankytojų į garsiąją gatvę atvyksta būtent metro traukiniais. Jie nesunkiai suranda 1815 metų statybos Viktorijos laikų stiliaus pastatą, įtrauktą į sąrašą pastatų, turinčių architektūrinę ir istorinę vertę.
Muziejaus interjeras sukurtas labai kruopščiai, remiantis kūriniais apie Šerloką Holmsą ir kitomis knygomis, aprašančiomis tą tolimą laiką. Iš Konan Doilio romanų žinoma, jog Holmsas su Vatsonu čia gyveno nuo 1881 iki 1904 metų. Šiame name išties nuo 1860-ųjų iki 1934-ųjų buvo nuomojami mebliuoti kambariai ir tai atitinka anksčiau minėtas datas.
Muziejaus pirmame aukšte įsikūrusi suvenyrų parduotuvė. Antrame – Šerloko Holmso kambarys ir svetainė. Prisiminkime, kaip aprašinėjo svetainę Konan Doilis savo romane: „Sekančią dieną mes susitikome sutartu laiku ir nuvažiavome apžiūrėti butą Beikerio gatvėje, Nr. 221B, apie kurį kalbėjomės išvakarėse. Bute turėjo būti du patogūs miegamieji ir erdvi, šviesi, jaukiai apstatyta svetainė su dviem dideliais langais“.
Kai bičiuliai apsilankė, svetainė pasirodė ne tokia jau ir didelė. Šeriokas vienu ypu įveikė distanciją nuo miegamojo iki lango svetainėje, kai reikėjo užtraukti užuolaidas. Be to, vėliau, kai bičiuliai jau apsigyvens, pas seklį apsilankys toks stambus lankytojas, kad savo kūnu užpildys visą kambarį.
Kaip visi puikiai žinome, svetainę Holmsas dažnai panaudodavo kaip asmeninį kabinetą (Vatsonui iš pradžių tekdavo išeiti į savo kambarį, kai seklys priiminėdavo lankytojus) ir kaip valgomąjį (būtent per pusryčius Šerlokas vienąsyk išdėstė Vatsonui savo analizės ir dedukcijos metodo principus). Užtat dabar muziejaus lankytojai būtent šiame kambaryje gali išvysti daugybę daiktų, susijusių su kūrinių personažais: veltinę Holmso skrybėlę, daktaro Vatsono katiliuką ir revolverį, pypkę, smuiką, padidinamąjį stiklą, užrašų knygelę, cheminius reaktyvus ir įrenginius, persiškus batus, į kuriuos Holmsas kartais susipildavo tabaką, ir kitus ne mažiau įdomius eksponatus.
Trečiame aukšte – daktaro Vatsono kambarys. Jame galima pasklaidyti Vatsono užrašus, ištraukas iš „Baskervilių šuns“. Kėdę, kurią čia išvystame, dailininkas Sidnis Pedžetas naudojo kūriniui iliustruoti. Būtent šis žmogus nupiešė garsiojo Šerloko Holmso atvaizdą, seklį pavaizduodamas aukštą, liesoką, su veltine skrybėle ir škotišku apsiaustu. Šiame kambaryje lankytojas gali pamatyti ir medicinos knygų, priklausiusių daktarui.
Virš svetainės esančio misis Hadson kambario durys išeina į Beikerio gatvę, o čia esantis židinys – tikras. Kambaryje stovi bronzinis Holmso biustas ir guli atsiliepimų knyga, kurioje savo įrašus palieka muziejaus lankytojai.
O dabar apžiūrėkime vaškinių figūrų kolekciją, įkurdintą ketvirtame muziejaus aukšte. Tai – personažai, su kuriais Holmsas turėdavo reikalų. Štai ugniaplaukis Džabezas Vilsonas perrašinėja Britų enciklopediją, misteris Nevilas Sen Kleras, profesionalus elgeta, ubagauja, o profesorius Moriartis, Londono nusikaltėlių pasaulio vadeiva, susimąstęs svarsto, kaip čia atsikračius savo aršiausiu priešu Holmsu...
Įnamio būta keistoko
Muziejuje leidžiama ne tik fotografuoti, bet ir atsisėsti ant sofutės ar į fotelį, mintyse pasineriant į jaukų senovės pasaulį. Dažnas lankytojas įsiamžina su čia pat įsigytais suvenyrais: užsivožęs tokius galvos apdangalus, kokius nešiojo garsusis seklys ar jo draugas, apsisiautęs škotišku apsiaustu, įsikandęs „holmsišką“ riestą pypkutę.
Muziejuje kabo Vasilijaus Livanovo ir Vitalijaus Solomino nuotraukos, kuriose garsieji rusų aktoriai įsiamžinę Šerloko Holmso ir daktaro Vatsono vaidmenyse. Mat britai juos laiko sėkmingiausiai ekrane įkūnijusiais abu Konan Doilio herojus. Saugomi čia ir laiškai, adresuoti garsiajam sekliui ir atkeliavę iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių.
Entuziastai įkurdino kambariuose ir sifoną, ir nedegamąją spintą, ir cheminių reaktyvų išgraužtą pušinį stalą. Ant lentynų, kaip ir anksčiau, stovi albumas su iškarpomis ir žinynais, kuriuos seklio laikais, pasak daktaro Vatsono, kai kurie „bendrapiliečiai būtų mielai įmetę į ugnį“. Ant sienų kabo mažai suprantamos diagramos. Lankytojai išvysta ir Holmso rankomis išvarpytą sieną: prisimenate jo pomėgį, atsisėdus į krėslą su revolveriu, kulkomis „išrašyti“ patriotišką monogramą VR (Victoria Regina – Karalienė Viktorija).
„Išties, misis Hadson turėjo būti auksinė moteris, juk jai tekdavo iškęsti visus įnamio norus, – iš gido lūpų išgirsite pasakojimą apie keistąjį nuomininką. – Seklio gyvenimo būdas, kaip žinote, buvo gana originalus. Jis keldavosi arba labai vėlai, arba keletą dienų iš eilės apskritai nesikeldavo iš lovos. Lankytojus Šerlokas Holmsas dažnai pasitikdavo apsivilkęs chalatu, tuo gerokai stebindamas korektiškąją misis Hadson. Tiesa, už visus nepatogumus jis jai karališkai sumokėdavo. Vienąsyk daktaras Vatsonas suskaičiavo, kad pinigų, išmokėtų už nuomą, jiems pakaktų visam namui nusipirkti.“
Lankytasi Holmso ir kitur
Gidas būtinai primins, kad Šerloko Holmso laikų Londonas neapsiribojo Beikerstryto apylinkėmis. Iš pradžių Holmsas gyveno Montegiu gatvėje greta Britų muziejaus. Dabar šiose vietose susitelkusios nesuskaičiuojamos antikvarinės parduotuvės, juridinės kontoros, nedidelės kavinukės. Greta tvyro kepintų kaštainių kvapas.
Pirmas, išgyvenęs dvidešimt metų, iš šio namo išsikraustė daktaras Vatsonas. Jis pradėjo gydytojo praktiką prie Pedingtono stoties – rajone, kuriame gyveno klerkai, prekybininkai ir turtingesni darbininkai. Po to ėmėsi mediko praktikos aristokratiškame Kesingtone. O Holmsas išvyko veisti bičių į Sasekso grafystę.
Jeigu žemėlapyje patyrinėsime taškus, kur lankėsi misteris Holmsas, išsyk atkreipsime dėmesį, kad jis užsiiminėjo tyrinėjimais arba Sityje, arba netoli Beikerstryto, arba tuometiniame Londono lūšnyne. Savo įpročius jis pakeisdavo tik tada, kai tekdavo išvykti iš miesto į kaimą gaudyti „kaimiškųjų nusikaltėlių“, – apie garsųjį seklį gidas pasakoja kaip apie gyvą personažą. Šiaip provincijos oras Holmsui buvo mielas tik paskutiniaisiais gyvenimo metais. Iki tol jis netgi negalėjo įsivaizduoti, kaip galima būtų išsiskirti su savo butu Beikerstryte. O kad nedraugai, rimtai bijantys seklio, neturėtų galimybės atsipalaiduoti, prie vieno iš svetainės langų stovėjo vaškinis šeimininko biustas.
Dabar prie Beikerstryto metro stoties yra iškilęs bronzinis paminklas įžymiajam A. Konano Doilio herojui.
Po tokios ekskursijos belieka tik suvenyrų krautuvėlėje nusipirkti kokią smulkmenėlę prisiminimui ir pasiimti čia dalijamą Šerloko Holmso vizitinę kortelę. O gal prireiks?
