Kvatoti balsu pratrūksta ir netoliese mūsų palapinės stovintis lenkų pulkelis, ir vos už kelių metrų nuo mūsų ne be reikalo tupintis lenkas, kurio „reikalo“ kvapas ir pabudina mus iš negilių miegų palapinėje prie degalinės. Taip jau kartais nutinka, kai keliaudamas miegi, kur papuola.
Šįkart automobiliu traukiu per Lenkiją, Slovakiją, Austriją Venecijos link. Važiuojame dviese, vairuoju viena, planas – keturi tūkstančiai kilometrų, vairuotojo pažymėjimą turiu vos pusmetį.
Iš anksto nusižiūrėjome tik kelias nakvynes, visa kita – kaip Dievas duos. Todėl įspėju, kad praktinių patarimų, pasakodama apie kelionę, daug neduosiu. Verčiau pabandysiu papasakoti, kaip nežinomybė keliaujant apvalo sielą ir protą.
Degalinių romantika
Antradienis. Guliu Alpių papėdėje, nedideliame Austrijos miestelyje, visai netoli Italijos sienos. Šiandien ir vėl nežinau, kur nakvosiu, turiu tik Indrę, automobilį ir dar iš Lietuvos atsivežtų saulėgrąžų. Žinau tik tiek, kad palapinės niekur šiandien nestatysime – verčiau miegosime automobilyje.
Važiuojame dviese, vairuoju viena, planas – keturi tūkstančiai kilometrų, vairuotojo pažymėjimą turiu vos pusmetį.
Jau vien dėl to, kad čiužinių pūtimas yra kankinančiai ilgas ir nykus lovos klojimas. Ir atsibundi ne lyg princesė ant žirnio miegojusi – dabar skauda net ir tuos raumenis, kurių anksčiau nepriveikė sankabos minkymas ir įtampa rankose vairuojant.
Praėjusią naktį miegojome degalinėje kažkur Austrijos viduryje. Degalinėse miegoti man patinka. Visų pirma, kai iš tranzuotojo staiga pavirsti vairuotoju, niekas nebelaiko tavęs prostitute, ko anksčiau, nors ir vilkėdama visą kūną dengiančius skarmalus, neišvengdavau.
Be to, tai atrodo kur kas saugiau, nei statyti palapinę pamiškėse, o ir degalinė yra šiokia tokia civilizacija – tualetas, kava ir karštas vanduo veidui nusiprausti.
Toje Austrijos degalinėje, beje, moteris įėjo į tualetą man besiskutant pažastis, bet visai nesutriko – degalinėje verda savas gyvenimas, ir sunkiai čia kažką nustebinsi valydama dantis ar džiovintuvu pūsdama į ką tik kriauklėje išmazgotą plaukų kupetą.
Čia privalau įterpti, kad orumas dėl tokių viešų higienos ritualų niekur nedingsta. Nedingsta ir tuomet, kai užuodi lenką greta tavo palapinės tuštinantis.
Jeigu galvojate, kad mes patekome čia į nemalonią situaciją, tai tik pamanykit, ką turėjo galvoti stenantis (neperdedu nė lašo) naktibalda, kai išgirdo mus kvykaujant balsu iš kamufliažinės palapinės.
Austrijos degalinėje, beje, moteris įėjo į tualetą man besiskutant pažastis, bet visai nesutriko – degalinėje verda savas gyvenimas, ir sunkiai čia kažką nustebinsi valydama dantis ar džiovintuvu pūsdama į ką tik kriauklėje išmazgotą plaukų kupetą.
Netikėtumų ir nemalonumų miegant degalinėse (tai toli gražu nėra mano pirmasis kartas), būna įvairių – nuo sunkvežimių vairuotojų, kliedinčių apie specialius parkingus gėjams, iki paukščių giesmių, kurios pasigirsta tik tada, kai pagaliau šalčio nukankintą kūną pradeda imti miegas.
Kur lenkiu? Toks keliavimo būdas, kai nežinai, kur miegosi, bet esi įsitikinus, kad tai nebus šilta lova, apvalo protą ir sielą nuo pirmo pasaulio problemų.
„Pirmo pasaulio problemomis“ vadinu visas nebūtas problemas „jis nerašo/jis rašo, bet ne taip/jis rašo per dažnai“ – tai, ko prisigalvoju, kai nereikia spręsti kur kas svarbesnių, tarkime, nakvynės ar maisto klausimų.
Kelionės – ne tik smagi istorija
Dabar beveik jokia kelionės kryptis nestebina. Na, nebent kas iš pažįstamų pasigiria, kad traukia į Šiaurės Korėją. Priešingu atveju, ir sudominti savo, ir susidomėti kito kelione yra tikrai sunku. Egzotiški kraštai yra egzotiški tik tiek, kiek jie kartais gali būti brangi atostogų kryptis. Tačiau, jei ne iš draugų, tai iš žiniasklaidos ir socialinių tinklų puikiai žinome, kaip atrodo Australija, ko tikėtis Vietname ir panašiose vietose.
Todėl daug draugų, o ir aš pati, kelionėse ieškau labiau potyrių, o jie mūsų lūkuriuoja ten, kur įdomūs ir neįprasti žmonės, o ne lankytinos kokio miesto vietos. Ir potyriu jau nebevadinu, tarkime, italų dėmesio, kas anksčiau tikrai keldavo didžiulį džiaugsmą: lietuviai vis dar šykšti ar gėdijasi sakyti komplimentų, o neigiamą atsakymą į klausimą „gal einam pas mane“ vis dar kartais palydi moralu „būsi tokia, niekada vyro nesusirasi“.
Tai būdavo svarbu, kol turėjau paaugliškų kompleksų, o dabar kelionėse labiau ieškau sau iššūkių.
Kaip manote, ar daug žmonių padrąsino, kai pasakojau, kad ketinu viena nuvairuoti keturis tūkstančius kilometrų keliais, kurių nepažįstu, nors vairuotojo pažymėjimą teturiu vos pusmetį?
Jeigu tu su žmogumi elgsiesi taip, tarytum jis geras būtų, jis gal ir bus toks. Taip, matyt, ir su tikėjimu – jeigu aplinkiniai, o ypač tie, kurių nuomonė tau svarbi, tavimi abejoja, gali ir pats suabejoti savimi.
Gal didžiausias entuziastas buvo mano redaktorius, kuriam pažadėjau pasidalyti savo įspūdžiais apie kelionę raštu, tai yra, straipsniais. Kiti labiau lingavo galvas, kaip aš čia su tokia menka patirtimi per Europą važiuosiu.
Įveikiau jau trečdalį kelio, draugė sveika, mašina sveika, man irgi viskas gerai, tik kojų raumenys jaučia treniruočių su sankaba ir greičio pedalu padarinius. Bet nepasitikėjimas, kurį apie savo vairavimo įgūdžius girdėjau iš įvairių žmonių, vos neatgrasė manęs nuo kelionės.
Prieš kelionę lankiausi Jono Vaitkaus spektaklyje pagal Kazio Binkio „Atžalyną“. „Žmoguje ne vilko, o žmogaus reikia ieškoti“, – labiausiai iš jo man įsiminusi mintis.
Jeigu tu su žmogumi elgsiesi taip, tarytum jis geras būtų, jis gal ir bus toks. Taip, matyt, ir su tikėjimu – jeigu aplinkiniai, o ypač tie, kurių nuomonė tau svarbi, tavimi abejoja, gali ir pats suabejoti savimi.
O to aš sau dabar negaliu leisti – reikia nakvynę susirasti, reikia draugę sveiką gyvą tėvams pristatyti, taigi pirmo pasaulio problemoms tikrai neturiu laiko.
