Turėjau ir kilnesnių tikslų nei savivertės pakėlimas. Pakeliui ruošiausi aplankyti savo draugo, žinomo lietuvių ir vengrų fotografo Pauliaus Normanto kapą Nyredhazos mieste, esančiame netoli Debreceno.
Sporte fortūna ne visada yra geriausiųjų pusėje. Jeigu sporte laimėtų geriausi, jis taptų nuspėjamas ir nuobodus. Sportas, kuris yra ne už pinigus, yra fortūnos vaikas. Labiausia pikta ne kai pralaimi, nes tada gauni vertingesnę pamoką pergalėms ateityje. Labiausia pikta, kai aplinkybės net nesuteikia galimybės susirungti.
Bet jeigu gyvenimas yra kaip nuotykis, su įdomia, nors ir ne visuomet laiminga istorija, tai galima iškentėti visas jo grimasas ir netektis.
Minėtai kelionei išsinuomojome automobilį. Mums buvo pažadėta kakavos spalvos „Škoda Suberb“, ja ketinome keliauti 15 valandų ir įveikti 1200 km. Kai atvykome jos pasiimti, ji buvo sulamdytais šonais. Kažkam nuomojusiam prieš mus nepasisekė.
Nepasisekė ir mums, nors mes apie tai negalėjome žinoti. Tik kažkoks keistas jausmas, vadinamas intuicija, aplankė, kai parodė kitą, gerokai senesnę mašiną, kurią gavome vietoj pažadėtos. Beveidis, nekrentančios į akis spalvos „Volkswagen Passat“.
Ji yra Interpolo paieškoje ir yra sulaikoma kartu su vairuotoju.
Nenaujas ir gerokai aptrintas vidus bylojo, kad galėtų papasakoti daug istorijų. Vieną iš jų prieš metus važiavę žmonės paliko mums pabaigti...
Tam, kad pasiektume Vengriją apie pietus ir prieš varžybas turėtume laiko pailsėti, išvykome 2 valandą nakties. Maršrutas aiškus. Lenkija, gabaliukas Slovakijos per Tatrus ir rytinė Vengrija. Kaip visuomet – Darius prie vairo, mes su Alvydu ilsimės, nes rytoj mums startai. Dariui vieni juokai pravažiuoti 1000 km. Jis yra vienu prisėdimu nuvairavęs iki Rumunijos.
Oras vairavimui idealus – giedras ir ramus. Greitai pasiekėme ir kirtome Lietuvos ir Lenkijos sieną ties Kalvarija. Už sienos tai šen, tai ten stovi autobusiukai su užrašais „Straza graniczna“, tai lenkų pasieniečiai. Laikai neramūs, jie kartais pasirinktinai stabdo pravažiuojančius.
Sustabdė ir mus. Į tamsų kelią lyg nenoriai išėjo pasienietis ir mostelėjo šviečiančia lazdele. Rutininė dokumentų patikra: keleivių pasai, mašinos dokumentai. Pasiėmė juos ir išėjo į savo automobilį tikrinti per kompiuterį.
Užtruko gal pusvalandį. Kelis kartus atėjo tikrinti kėbulo numerio. Kai mums prailgo laukti, nuėjome paklausti, kada galėsime važiuoti toliau, nes skubame į „zavodi“ (varžybas) Vengrijoje. Paprašė dar luktelti.
Dar po 5 minučių paprašė mašinos raktelių ir pranešė, kad ši mašina toliau nebegalės važiuoti. Ji yra Interpolo paieškoje ir yra sulaikoma kartu su vairuotoju. Nustebimas! Šokas! Negali būti! Nesąmonė! Blogas sapnas? Bet ne... Atidarė autobusiuko duris su užrašu „Straza graniczna“.
Vairuotoją nusivežė į pasienio užkardą miškuose, ten išrengė, nuavė, viską atėmė ir pasodino į belangę.
Viduje – didelis metalinis narvas, kuriame Darius, kaip koks nusikaltėlis nelegalas, tapo keleiviu. Keleiviu į dar niekada nepatirtą išbandymą. O mes esame laisvi ir galime eiti visur, kur norime, kad ir į visas keturias pasaulio šalis. O kur eisi viduryje nakties, viduryje laukų?
Paskui, kiek pagalvoję ir gal atsižvelgęs į mūsų 60 m. ar daugiau amžių, jaunas pasienietis pasakė, kad nuveš mus mūsų mašina iki artimiausio motelio, nors ir neprivalo to daryti.
Mus „laisvus“ atvežė į nedidelį pakelės namelį „restauracja, zajazd“ – „Malibu“. Egzotika, palyginus su Dariumi, nes vairuotoją nusivežė į pasienio užkardą miškuose, ten išrengė, nuavė, viską atėmė ir pasodino į belangę su iš dalies šildomomis grindimis visiškoje nežinioje. Darius pėdomis susirado šildomą grindų plytelę ant jos atsistojo ir jo laukimo laikas ilgam sustojo.
Žmogaus teisės? Jų nėra, kai tu lieki su glaudėmis ir nekalbi ta kalba, kuria kalba tie, kurių kalbos tu beveik nemoki. Galima įsivaizduoti, kaip elgiamasi su pabėgėliais, kurių ir odos spalva kitokia negu tų, kurie ant tavęs turi valią. Europa. Kaimynai. Vienos istorijos vaikai. Jiems tai procedūra, o tau visapusiškas pažeminimas be kaltės. Davė arbatos ir sumuštinį. Arbatą išgėrė, bet nuo streso valgyti nesinorėjo.
Jiems tai procedūra, o tau visapusiškas pažeminimas be kaltės.
Mes, „laisvieji“, kelias valandas pailsėjome „Malibu“, kol mano sūnus atvažiavo iš Vilniaus mūsų pasiimti. Pagal areštuotos mašinos GPS signalo koordinates nuomos kompanijos savininkas irgi atvyko aiškintis situacijos. Bet tai jo reikalai ir apie jo veiksmus mažai ką žinome.
Mums pakaitinės mašinos jis neatvarė, todėl mes išvykome atgal namo ir pakeliui telefonu užsisakėme kitą automobilį Vilniuje, bet šį kartą – iš tarptautinės kompanijos. Mes dar turėjome teorinio laiko sugrįžti atgal su kitu automobiliu ir suspėti į varžybas, jeigu, kaip mus patikino, iki pietų išleis vairuotoją.
Visada reikia turėti viltį, nes ji palaiko tikėjimą, kad viskas bus gerai.
Nebuvo gerai. Dariaus dar nepaleido. Mes sugrįžome į Lenkiją ir šį kartą į Suvalkus šiuo adresu: Suwalki, Generała Kazimierza Pułaskiego 26. Tai policijos būstinė ir prokuratūra Okręgowa w Suwałkach.
Mūsų vairuotoją čia iš pasienio užkardos atvežė tame pačiame narve ir surakintą antrankiais. Vėl išrengė, bet šį kartą davė apsiauti valdiškas šlepetes. Tardė ir vėl pasodino į kamerą, kurioje buvo ir lova. Vieta tinkama laikyti 48 valandas nepareiškiant kaltinimų.
Vieni apie kitų likimus negalėjome sužinoti. Mes laukėme, laukėme, laukėme prie to geltono pastato su užrašu „Policja“. Sprendimo apie areštuoto automobilio likimą laukė ir firmos savininkas, kuris čia buvo atvežtas ant „tralo“ ir pastatytas konfiskuotų priemonių aikštelėje.
Mūsų vairuotoją čia iš pasienio užkardos atvežė tame pačiame narve ir surakintą antrankiais.
Kaip vėliau paaiškėjo, policija laukė papildomų žinių iš Šveicarijos. Nes ši mašina prieš metus, gegužės 12 dieną, Šveicarijoje pateko į Interpolo paiešką, kaip nusikaltimo, susijusio su narkotikais, įrankis. Vadinasi, neapgavo manęs tada Vilniuje intuicija, kad nuomojamos mašinos aura bloga.
Laikas ėjo. Policijos ir prokuratūros darbo laikas baigėsi. 15.30 val. darbuotojai, kaip bitės, pabiro namo. Buvo labai tikėtina, kad Darius liks čia nakvoti. Bet mes laukėme, nors jis to negalėjo žinoti. 1000 kilometrų ir 12 valandų važiavimo iki Debreceno nebetilpo mūsų grafike, net ir jeigu važiuotume visą, jau antrą naktį iš eilės.
Mes praradome Europos čempionatą. Brangiai mums kainavusius asmeninius ir komandinius startus. Pavedėme dvi komandas, kurios nariais buvome.
Bet svarbiausia šioje istorijoje – mes praradome tai, ko garsiai nesinori įvardyti. Praradome saugumo jausmą keliaujant nuomotais automobiliais, nes bendra Europos informacinė nusikaltimų sistema neveikia ir automobiliais padaryti nusikaltimai gali nugulti ant nekaltų piliečių pečių, o ir pareigūnų galimas elgesys verčia jų bijoti, nes ir už Vakarinės sienos tave gali sustabdyti, be kaltės įrodymo 48 valandoms pasodinti su antrankiais į daboklę, gali išrengti, tu negausi nei gerti, nei valgyti.
Mes praradome Europos čempionatą.
Tai mūsų istorija, taip, kaip mes ją išgyvenome ir supratome.
Šiame supratime nėra procedūrų pagal reglamentą, bet yra emocija, kurią mes išgyvenome.
P. S. Vairuotoją Darių paleido po 15 valandų nepareiškę kaltinimų.
