Ypač suviliojo informacija, kad dabar čia keliskart mažiau turistų – nebus grūsčių lankytinose vietose, sumažėjusios paslaugų ir pramogų kainos. O reguliarūs ir dažni skrydžiai iš Vilniaus į Meksiką patogiai persėdant Frankfurte dar pridėjo pliusų pasirinkimui. Su bičiuliais –nuolatiniais bendrakeleiviais – tarėmės gal kokią valandą, sprendimas greitas, vieningas ir smagus – LEKIAM!
Taigi, keliaujame dvi šeimos: Inesa ir Vidmantas bei aš su Kristina. Patirties ir pažinties vieni su kitais turime pakankamai – žinome vieni kitų poreikius, esame nusigludinę „aštrius kampus“. Mūsų siekiami aplankyti objektai, pramogos, noras išdegustuoti neprotingus kiekius valgių dažniausiai sutampa, tad linksmybės, komiškos situacijos ir nuotykiai garantuoti.
Pavyzdžiui, visi labai mėgstame vaisius ir pakelės maisto prekiautojus, tad staigus ir kartais pavojingas automobilio stabdymas nestebina – pamatėm ananasų sunkvežimį ar aliejuje čirškinamas čiūras (churros), vyksta intensyvios derybos, produktų degustacija ir riebaluotais žandais ar iki alkūnių sultimis apibėgusiomis rankomis tęsiame kelionę. Laimės taškų pridėta.
Užburiantis Meksikas
Ankstyvą šeštadienio rytą palikę Vilnių, maždaug po paros leidžiamės dar actekų įkurtame kalnuotame Meksike. Porą dienų klajojame po didžiules aikštes, gatves ir parkus. Daug žalumos, žydinčių medžių, nors žiemos metas, tačiau spalvingų žiedų netrūksta. Stebime ir stebimės plačiais bulvarais, prabangiais pastatais, puikiai sutvarkytais parkais, geriausiais restoranais.
Linksmybės, komiškos situacijos ir nuotykiai garantuoti.
Išvaikštinėjame pagrindinę ir didžiausią pasaulyje miesto aikštę Zokalo su Metropolijos katedra ir blizgančiais Valstybės rūmais, apžiūrime Soumaya modernaus meno muziejaus prieigas, puošnius pašto pastatus bei didingus Bellas Artes rūmus. Masina spalvingi statiniai, išpiešti žadą atimančiais grafičiais. Užburia pasiplaukiojimas Xochimilc`o („žydinčių pievų ir gėlių vieta“) kanalais trajineromis ir gyvybingasis Tepito turgus.
Miesto šurmulys neerzina, nesusiduriame su žmonių spūstimis. Tik apsilankius Tepito turguje žmonių klegesys primena, kad žvalgomės po vieną iš didžiausių pasaulio miestų. Visur platu, monumentalu ir daug vietos. Vieningai nusprendžiame, kad galėtume čia gyventi nuolat, žmonių neatrodo per daug (gal taip tik pandemijos metu), miestas gyvas, šiuolaikiškas, tvarkingas.
Meksikiečiai – nuolat besišypsantys, atrodo, džiaugiasi gyvenimu, pagarbūs ir niekur neskubantys. Darbus jie pradeda anksti rytą, anksti dieną ir užbaigia – jau 22 valandą dauguma maitinimo įstaigų užsidaro, gatvės ištuštėja, laikas miegoti. Tad pirmą vakarą labai susivėlinę degustuojame meksikietiškus takus, kesadilijas ir enčiladas bei prie visko tinkančią gvakamolę prisėdę ant fontano...
Kitą dieną Zokalo aikštėje šamanas smilkalais ir užkalbėjimais baido ir veja nuo mūsų piktąsias dvasias, visus virusus bei užtikrina įdomią ir sėkmingą viešnagę šioje kontrastingoje šalyje. Dabar mes ramūs, viskas eisis kaip sviestu patepta.
Vieningai nusprendžiame, kad galėtume čia gyventi nuolat, žmonių neatrodo per daug (gal taip tik pandemijos metu), miestas gyvas, šiuolaikiškas, tvarkingas.
Nuomojamės automobilį Meksiko centre. Sunku derėtis su menkai angliškai kalbančia nepalenkiama darbuotoja. Brangu, bet neturime kur trauktis - internetu iš anksto nerezervavome. Metam burtą, kas pirmas tikrins automobilio galią ir tobulins vairavimo įgūdžius svečioj šaly – džiaugiuosi, pirmas šį kartą vairuosiu ne aš. Kartą Maroke buvau prasilošęs ir vairavau pirmas, tai daug streso kėlė pro automobilius besispraudžiantys vežimaičiai, pakinkyti asilais, ir vairavimas kaitino daug stipriau nei Afrikos saulė.
Nesklandumai kelyje
Tačiau čia paaiškėja, kad viskas daug paprasčiau nei manyta. Keliai puikūs, meksikiečiai vairuotojai kultūringi, vairuoti paprasta ir malonu. Lekiam į Teotihuakaną – apie 50 km nuo sostinės nutolusį senovėj gyvavusį Mezoamerikos miestą. Prieš važiuodami nei darbo laiku, nei kitomis detalėmis nepasidomėjome, o atvykus paaiškėja – šiandien įspūdingasis kompleksas neveikia. Joks suvenyrų prekeivis ar apsaugos darbuotojas nesugebėjo paaiškinti, kuo ypatinga ši diena, kodėl neveikia, bet faktas tas, kad planas keičiasi.
Nutariame, jog grįšime šio senovinio miesto apžiūrėti po kelių dienų, ir sukame kitų numatytų objektų link. Važiuodami, atrodo, per ramų miestelį Pacucka, vienos kalvos viršūnėje pastebime didžiulę Jėzaus statulą, kviečiančią aplankyti. Kankindami savo automobilį lėtai kylame į statoką kalvą. Kalne nė vieno žmogaus, jokio turisto, tik didinga išskėtusio rankas Jėzaus statula ir panorama į minėtą daugiau nei 2 mln. gyventojų „miestelį“.
Įspūdingas vaizdas nublanksta pamačius išdaužtą mūsų automobilio langą. Šį kartą šukės laimės neatneša – pasigendame kai kurių brangesnių ir smulkesnių daiktų. Svarbiausia, kad turime pasus bei pinigines, tad per daug nekeikę vietinių ilgapirščių, įvertiname gautas pamokas, įgytas patirtis ir grįžtame į sostinę pasikeisti automobilio.
Įspūdingas vaizdas nublanksta pamačius išdaužtą mūsų automobilio langą.
Pribloškiančios vietos
Kitą rytą Teotihuakano kompleksas veikia. Šis senovės miestas, nežinomų rankų pastatytas daugiau nei prieš 2000 metų, aptiktas actekų su piramidėmis, šventyklomis, ištuštėjusiais namais ir gavęs „dievų gimimo vietos“ vardą, dabar stovi tuščias ir tylus. Žingsniuojame Mirusiųjų alėja (visas alėjos ilgis apie 2,4 km) iki Mėnulio piramidės. Saulės piramidė – viena aukščiausių pasaulyje (63 m).
Kalbama, kad apsilankiusieji jautė slogią atmosferą, blogą nuotaiką šioje mistinėje vietoj. Deja, mums jokių neigiamų emocijų ji nesukėlė. Gal ne kiekvienam... O turistų tiek nedaug, jog atrodo, kad gidų ir suvenyrų prekeivių daugiau nei lankytojų.
Traukiame pasimaudyti į karštąsias Tolantongo versmes. Čia atgaiviname kūnus karšto vandens baseinėliuose su vaizdu į slėnius, aplankome grotas, krioklius ir braidome po šiltą kalnų upę. Poilsiauti šioje vietoje norėtųsi ir kelias dienas, bet laukia kiti objektai, todėl vengdami važinėti tamsoje skubame ieškotis nakvynės. Nakvynių iš anksto nerezervuojame, nusižiūrime pakeliui didesnį miestelį, keletą galimų pernakvojimo vietų ir deramės su šeimininkais. Kiekvienos nakvynės derybos – nauja istorija ir nuotykis.
Toliau lekiame Šiaurės kryptimi, tikslas – Las Pozas – mistiškas siurrealistinis britų menininko Edwardo Jameso kurtas skulptūrų parkas džiunglėse. Visą dieną serpantinais supamės automobilyje, tik retkarčiais sustodami ko nors suvalgyti ar priminti kojoms, kaip judėti. O atkeliavę pavakarėje, vos ne per vėlai, patenkame vidun.
Parkas pasakiškas – jaučiamės kaip filmų personažai Lara Kroft ar Indiana Džounsas, atrandantys dingusius miestus ar civilizacijų paslaptis. Atogrąžų teritorijoje išsibarsčiusios įspūdingos skulptūros ir pastatai: paslaptingos pilys, suakmenėjusios gyvatės, džiunglėse išnyrantys laiptai ar rankos... Šį nepaprastą sodą su betoninėmis konstrukcijomis ir oro erdvėse išnykstančiais takais papildo raminamas krioklių šniokštimas. Skulptūros stulbina ir žadina vaizduotę, suvokiame, kad ne veltui S. Dali E.Jamesą apibūdino kaip labiausiai išprotėjusį tarp visų siurrealistų.
Parkas pasakiškas – jaučiamės kaip filmų personažai Lara Kroft ar Indiana Džounsas, atrandantys dingusius miestus ar civilizacijų paslaptis.
Meksika turi nemažai krioklių, vienus aplankome ir mes. Karstomės atrakcionuose, lendame po krioklio srove ir plūduriuojame krioklių baseinuose. Dar ypač nustebina vienas giliausių Meksikoje karstinės kilmės Kregždžių urvas – 60 m skersmens ir 512 m gylio – nesuvokiami skaičiai! Šioje šachtoje prieglaudą nuo grobuonių suranda daug paukščių.
Grįždami į sostinę dar aplankome drugelių monarchų žiemojimo vietą. Milijonai šių vabzdžių it kokie turistai atskrenda į Meksiką iš JAV ir Kanados margais savo sparnais nuklodami slėnio medžių šakas. Pakilę tik trumpam skrydžiui atsigerti vandens ir nektaro, jie čia ramiai ilsisi 4-5 mėnesius ir laukia pavasario.
Pirmyn į Kankuną
Skrendame į turistų rojų Kankuną, čia esame numatę mėgautis vandeniu, džiaugtis saule ir paplūdimiais, smaguriauti jūros gėrybėmis. Tekini skubam prie Karibų jūros – tai pirma pažintis mums visiems, o vandens žydrumas vilioja į bangas, aplink šmirinėja ir ant smėlio ilsisi įvairaus dydžio ir amžiaus iguanos – mums tai didelė egzotika, o vietiniams kasdienis vaizdas.
Vėl nuomojamės automobilį ir leidžiamės į kelią Jukatano ir Quintana Roo valstijose. Norim nevaržomai bastytis po miestelius ir gamtą. Kiekvienas miestelis turi centrinę aikštę, kurioje verda gyvenimas, ir dailiausią bažnyčią. Užkariautojai ispanai meksikiečiams paliko ne tik savo kalbą, kultūrą, bet ir puikią architektūrą. Jaukus kolonijinis Valladolid miestukas kaip tik toks: ramus, atsipalaidavęs, su fantastine katedra miesto centre ir gera aura.
Užkariautojai ispanai meksikiečiams paliko ne tik savo kalbą, kultūrą, bet ir puikią architektūrą.
Iš jo greitai ir patogiai pasiekiame vieną iš naujųjų pasaulio stebuklų – Chichen Itza. Tai buvęs svarbiausias majų civilizacijos šventasis miestas. Jo pažiba – laiptuotoji Kukulkano piramidė su 365 laipteliais – kiekvienai metų dienai po vieną. Piramidės konstrukcija atspindi majų kalendorių, o apačioje puikuojasi įspūdingos gyvačių galvų skulptūros – dievo Kukulkano simbolis. Mieste išlikę įvairios paskirties pastatų griuvėsiai, taip pat žaidynių arena, kur dalyviai varžydavosi kamuoliu, o nugalėtojų veidai būdavo iškalami garbės sienoje. Išlikę daugybė iškaltų veidų.
Jukatane gerokai karščiau nei sostinėje, kaitina nuolat apie 30 laipsnių, tad Meksikos gamtos stebuklas – senotai – mums tikras išsigelbėjimas. Tai karstiniai ežerėliai, atsiradę lietaus vandeniui išplovus paviršines klintis ir susijungus požeminiais urvais. Meksikoje didesnių ar mažesnių jų tūkstančiai.
Vanduo skaidrus ir šaltas, gylis didžiulis, o visų formos unikalios ir skirtingos, kai kur tyso lijanos. Išbandome keletą skirtingų. Ypač sužavi tokie, kuriuose nardom su paviršinio nardymo įranga – matyti urvų gelmės ir labirintai. Giluminį nardymą ir senotų tyrinėjimą paliekame kitam kartui.
Meksikos gamtos stebuklas – senotai – mums tikras išsigelbėjimas.
Leidžiamės į Rio Lagartos vandens žygį stebėti įvairiausių paukščių, tyrinėti mangrovių miškų ir ieškoti krokodilų. O šį turą, tikimės, vainikuos ryškiaspalviai rožiniai flamingai. Deja, krokodilų laisvėje nematom. Vandenys nusekę, tad flamingai matyti tik iš tolo (neįmanoma valtele prisiirti arti, o turėjome vos ne ranka juos pasiekti).
Toliau mūsų planuose dvi salos – Holbox ir Cozumel. Čia numatyta saulės vonių diena, šokių vakaras judant pagal Karibų ritmus ir pusdienis paviršinio nardymo stebint milžiniškas jūros žvaigždes. O jos tokios įspūdingos ir didžiulės, kad į du delnus vos sutilptų. Dėl jų vietiniai šią vietą vadina dangumi.
Karibų pakrantėse
Beliko tik savaitė atostogų, o kiek dar visko esame numatę! Skubame stebėti vėžlių Akumal įlankoje („Akumal“ išvertus iš senosios majų kalbos reiškia „vėžlių žemė“, tad nenuostabu, kad būtent čia ir galime gėrėtis šiais ropliais). 8 valandą ryte brendame į šaltą vandenį, nes tuo metu vėžliai pusryčiauja arti kranto. Nereikia plaukti toli į jūrą, užtenka apsijuosti gelbėjimosi liemenėmis, turėti nardymo kaukę bei vamzdelį ir stebėti šiuos įspūdingus gyvius vos 50 m nuo kranto.
Plūduriuojame vandens paviršiuje, neliečiame kojomis dugno ir gyvūnų - gerbiame povandeninį pasaulį. O vėžliai tokio didumo, kad pavyktų apglėbti tik abiem rankomis, ir taip grakščiai iriasi jūros dugnu, skabo žoles ir mūsų visai nesibaido, galima net paliesti. Aplink nardo tuntai visokio dydžio ir spalvų žuvelių, šmirinėja rajos, barakudos...
8 valandą ryte brendame į šaltą vandenį, nes tuo metu vėžliai pusryčiauja arti kranto.
Aplankome Tulumą – seną žvejų miestelį su gausybe majų civilizacijos paminklų, pastaruoju metu išaugusį į nemažą ir turistų mėgstamą miestą su puikiais paplūdimiais, daugybe prabangių viešbučių ir pasilinksminimo vietų. Nakvynių kainos stipriai „kanda“, tad trims naktims imame bungalus – tai atskiri nameliai (palapinės, pasirodo,) su lova ir keliais baldais, įkurdinti toliau nuo miesto centro ir jūros.
Nuomojamės motorolerius - jais patogu lakstyti po miestelius, tikrinti paplūdimių grožį, jais jokie keliai nebaisūs. Keliaujame po Sian Ka`an biosferos rezervatą, stebime krokodilus, paukščius, mėgaujamės paplūdimiais ir didžiulėmis Karibų bangomis, aplankome turistų mėgstamus objektus: Azulik, Paraiso paplūdimį ir kitus. Gražu, miela, bet savitumo ir Meksikos jausmo tokiose vietose gerokai mažiau. Daugelyje šalių jos supanašėjusios, praradusios autentiką, todėl poilsiui paplūdimiuose daug laiko niekada nepasiliekam.
Anksti rytą iš Kankuno skrendam į sostinę. Iškart daromės COVID testus, visi neigiami – tai bilietai į Tėvynę. Atsisveikinam, svetingoji, spalvingoji Meksika. Mes dar sugrįšim. Nors gal ir ne – pasaulis per platus.
Patirtis
Meksikoje maloniai džiugino šiltas vietinių dėmesys, mus visur supo žmonės, norintys padėti ir suprasti – ar klausiant kelio, ar kalbant apie maistą, ar padedant kažką įsigyti ar perprasti. Ir nesvarbu, kad ispaniškai mes mokame vos kelis žodžius – meksikiečiai, jei reikės, į pagalbą įtrauks ir aplinkinius ar susikalbėsime gestais. Kitą kartą prieš didesnę kelionę į ispanakalbę šalį pasimokysime daugiau paprastų, kasdien vartojamų žodžių.
Maistas šiek tiek nuvylė – mėgstame išbandyti visokias naujoves, tikėjomės aštresnio, spalvingesnio, su galybe prieskonių ir įvairių derinių. Beje, jūros gėrybės Meksikoje fantastinės!
Verta nuomotis automobilį ir žvalgyti šalį savarankiškai. Taip pavyks greičiau ir patogiau pasiekti neįtikėtinus objektus, būsite patys savo laiko ir planų valdytojai. Juolab, kad keliai tikrai geri, vairavimo kultūra priimtina, streso vairuojant nedaug. Tik automobilio draudimą vertėtų rinktis pilną, kad vagys ar kiti netikėtumai negadintų kelionės.
Keliaujant pandemijos laikotarpiu tikrai neverta užsisakyti visų viešbučių iš anksto, nes žmonių mažai, kainos žemos ir visada rasite vietą, kur apsistoti. O kur dar specialūs booking.com pasiūlymai ar derybos atvykus vietoje – neretai pasitaikys tikras perliukas nakvynei. Derėtis visur ir visada būtina. Tai ne tik smagus bendravimo būdas su vietiniais, bet ir galimybė įsigyti suvenyrų, daiktų ar užsakyti paslaugas gerokai pigiau nei pirminė, dažnai kosminė kaina.
Šalis pasirodė gana saugi. Žinoma, naktį tamsiais keliukais be reikalo nevažinėjome, siaurais ir nuošaliais skersgatviais nevaikščiojome. Svečioje šalyje visą laiką reikia būti budriems, per daug neatsipalaiduoti, saugotis kišenvagių, skaičiuoti pinigus ir tikrinti kainas. O tiek policijos jokioje šalyje dar neteko matyti. Ir dieną, ir naktį patruliuoja šarvuoti policijos ekipažai, prižiūri ramybę ir tvarką.
Pandemija siaučia ir čia. Muziejai uždaryti. Visur susibūrimuose raginama dėvėti kaukes, dezinfekuoti rankas, dezinfekuojami automobiliai. Tačiau draudimai, ribojimai negąsdina, nevaržo laisvės pojūčio džiaugtis gyvenimu, gėrėtis, mėgautis.