Nors tarptautinis žiemos žygis vyko pernai kovo mėnesį, tačiau KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“ atstovas Tomas Kukis įspūdžiais dalinasi tik dabar – žiemos žygio pristatymas jau įvyko Kaune ir Vilniuje.
Keliautojas sako, kad aktyviu laisvalaikiu, kelionėmis, žiemos žygiais nori sudominti kuo daugiau žmonių.
Komforto kelionėje nebuvo
Toli nuo žmonių, lietaus ir namų šilumos – tokios buvo dešimt keliautojų dienų. Žygeivių kompanija ne tik slidėmis čiuožė po nuošalų stulbinančios Švedijos gamtos Sareko nacionalinį parką – vienas iš žygio tikslų buvo įkopti į šventąją samių viršūnę Akką.
Nors pati viršūnė yra kiek daugiau nei dviejų kilometrų aukštyje, tačiau kopiant į ją dėl gamtos sąlygų prireikė alpinistų įrangos – buvo tvirtinami saugos taškai, o dėl apledėjimo kopiant į viršūnę teko dėtis specialius antbačius, alpinistų vadinamus „katėmis“.
Sareko nacionalinis parkas, nors ir vertinamas kaip vienas įspūdingiausių Europos parkų, nėra gausiai turistų „numinta“ vieta. Juolab – žiemą.
„Visos kelionės metu nesutikome nieko, išskyrus elnius. Vieną kartą labai iš tolo matėme grupę slidininkų.
Ten žiemą labai mažai žmonių, tai – atšiauri vieta. Tokioje vietoje žiemos žygiai labiau domina Rytų europiečius, mat vakariečiai labiau nori komforto, pavyzdžiui, trobelės, kur būtų galima pernakvoti“, – pasakojo T.Kukis.
Visos kelionės metu nesutikome nieko. Išskyrus elnius. Vieną kartą labai iš tolo matėme grupę slidininkų
Tačiau Sareko nacionaliniame parke nėra ne tik trobelių. Nėra jokios turistams pritaikytos infrastruktūros, parduotuvių, kur galima pasipildyti maisto atsargas, užkandinių, kuriose po visos dienos žygio galėtum sušilti ir atgauti jėgas. Jei nutiktų nelaimė – nežinia, kaip čia reiktų prisišaukti ir gelbėtojus, mat keliautojai neturėjo palydovinio ryšio telefonų.
„Bet mes apie tai stengiamės negalvoti. Be to, į tokius žygius eina paprastai patyrę keliautojai“, – pasakojo T.Kukis.
Keliautojus užklupo pūga
Nors žygeiviai buvo suplanavę įkopti ne vieną, o į kelias viršūnes, tačiau jų planus pakeitė pati gamta.
Didžiausias išbandymas tapo ne viršukalnė, o žygio metu užklupusi pūga. Ji tęsėsi net tris dienas, o žygeiviai jas leido palapinėje.
„Audra buvo tokia, kad aš permąsčiau visų savo kelionių potyrius. Išeini į lauką, ir vos matai per ištiestą ranką, palapinės stogą nešioja, tada eini į lauką ir jį tvirtini. Jausmas grįžus iš lauko – tarsi iš Černobylio. Barzda pilna sniego“, – įspūdžiais dalinosi T.Kukis.
Žygeiviai gyveno ne skirtingose, o vienoje erdvioje senoje palapinėje. Beje, žygyje naudojamos slidės – taip pat ne šiuolaikinės, o senos. Jos, sako keliautojas, leidžia viso žygio metu išsaugoti sausas ir šiltas kojas: mat auniesi paprastus batus, o juos kiši į šiltą aulinį batą.
Audros metu T.Kukis sako palapinėje perskaitęs net keturias knygas – į kelionę jis buvo pasiėmęs skaityklę.
„Be to, kartu keliavo ir vienas rusas, tad vyko diskusijos ir apie geopolitinę situaciją. Į tokius žygius – žiemos alpinistinius – dažnai eina įmonių vadovai, akademikai. Todėl daugumai žmonių labai svarbu tiesiog gerai išsimiegoti ir pailsėti nuo visų rūpesčių, nes tau niekas čia nepaskambins, nes nėra ryšio. Tad tą jie ir darė – miegojo“, – sakė T.Kukis.
Maistas turi būti kaloringas
Keliautojas pasakoja, kad tokie žygiai yra ir gera vieta mesti rūkyti – tą vienas keliautojas ir padarė. Nes nusipirkti cigarečių nėra kur.
Maistą keliautojai gamino pakaitomis, įsirengę „sniego namą“. Beje, atšiaurios gamtos sąlygomis T.Kukis sako pagaminęs net tortą, mat žygyje šventė savo gimtadienį.
Prieš žygį keliautojai viską gerai apskaičiavo: kiek ir kokių maisto produktų bei kitų būtinų daiktų jiems reikia. Pasak T.Kukio, tokiuose žygiuose per dieną yra sudeginama daugiau nei 8500 kalorijų.
„Kai normaliai per dieną žmogus sudegina apie 2500 tūkstančius kalorijų. Todėl maistas turi būti kaloringas. Žygiai būna sotūs“, – juokėsi T.Kukis.
Visą savo mantą žygeiviai turėjo su savimi – nakvoti jie negrįždavo į tą pačią vietą, iš kurios išėjo.
Sunkiausi daiktai buvo dedami į roges, kurias slidininkai tempė paskui save, lengvesni – į kurpines.
Keliautojas pasakoja, kad tokie žygiai yra ir gera vieta mesti rūkyti – tą vienas keliautojas ir padarė.
„Nes nusipirkti cigarečių nėra kur“, – sakė T.Kukis.
Žavi tyla ir ramybė
T.Kukis sako, kad jam žiemos žygiai patinka dėl tvyrančios tylos ir ramybės. Būtent tuo ir žavėjo Sareko nacionalinis parkas.
Vienas iš įspūdingiausių matytų vaizdų – sniege paskendęs tiltas, kai matosi tik viršutinės jo konstrukcijos. Sareko nacionalinis parkas išsiskiria būtent kritulių kiekiu.
„Tad labai aiškiai gali įsivaizduoti, kiek po apačia yra sniego. Kuo mane traukia šis kraštas?
Visi ledynmečiai, kurie Lietuvą kamavo, prasidėdavo čia, ir Puntukas yra iš čia (archeologų nuomone, riedulį paliko Skandinavijos kalnų ledynai, slinkę šioje vietoje prieš 20-14 tūkstančių metų – red. past.).
Problemos? Jos gali ateiti iš išorės, bet ne iš vidaus.
Kai grįžti – pasijunti kaip mažas vaikas, ir viskas tave džiugina. Žiemos žygiuose svarbu viską apsiskaičiuoti – ne tik maistą, bet ir maršrutą, ne tik optimistinį, bet ir pesimistinį scenarijų.
Problemos? Jos gali ateiti iš išorės, bet ne iš vidaus. Kaip ir sakiau, į tokius žygius eina patyrę keliautojai“, – pasakojo T.Kukis.
Parkas garsėja ledynais
Sareko nacionalinis parkas yra Švedijos šiaurėje, Laplandijoje, jo plotas – beveik 2 tūkstančiai kvadratinių kilometrų.
Apie šį parką sakoma, jog tai bemaž paskutinė laukine išlikusi Švedijos dykynė, kuri yra mažiausiai paveikta žmogaus.
Ši vieta garsėja 100 ledynų, 6 kalnuotomis viršūnėmis, giliais slėniais, upių slenksčiais. Tiesa, žiemos metu tai labiau ištvermės išbandymo vieta.