Dienos pabaigoje bokštelyje Žuvinto biosferos rezervato direkcijoje skaičiavome matytus ar bent girdėtus paukščius. Paaiškėjo, kad sąraše yra 61 rūšis. Grupėje, kurioje tądien buvo apie 15 žmonių, reaguota į šį skaičių įvairiai: vieni tikėjosi daugiau, kitiems, kurie tokiame paukščių stebėjimo ture buvo pirmą kartą, kaip kad ir aš pati, teliko išsižioti: oho, net 61!
Prisiliesti prie ornitologijos
Ko tikėjausi važiuodama į turą? Puikaus laiko gražios gamtos apsupty. Orą žadėjo labai šiltą, saulė švietė nuo ankstyvo ryto, tad paukščiai atrodė tik dar vienas smagus akcentas tokią dieną.
Tačiau stebėti paukščius pasirodė neįtikėtinai įdomu ir ta veikla labai įtraukia. Net jeigu paukščiais domitės tik tiek, kad per langą pasižiūrėjęs atskiriate žvirblį, balandį ir varną.
„Ornistostogos“ siūlo galimybę bent trumpam pasijusti ornitologu. Aš, prisipažinsiu atvirai, beveik pasijutau, nors ir nemanau, kad dabar miške atpažinčiau kiekvieną pamatytą paukštį. Ir išgirdusi pilkąją pečialindą greičiausia jos balso vėl neatpažinsiu (atsiprašau, Albertai!), tačiau tikrai prisimenu istoriją apie šio paukštelio vardą, kurio nenorėjo patvirtinti kalbininkai – pečius čia kaltas, nes nelietuviškas žodis.
Šiame ture po Žuvinto biosferos rezervatą mus lydėjo rezervato direktorius Arūnas Pranaitis. Nors pastaruoju metu jis dažniausiai kalbinamas apie medžioklę, tačiau kartu su lankytojais klaidžiodamas po mišką, pievas ir palei vandens telkinius jis apie tai net neužsiminė: visas pagrindinio gido dėmesys buvo sutelktas į tos dienos paukščius.
Apie medžioklę Žuvinto biosferos rezervate mes su juo vis dėl pasikalbėjome, tačiau vėliau. Plačiau skaitykite čia: Žuvinto biosferos rezervato direktorius A.Pranaitis: mūsų garbės reikalas žinoti, kad čia neatvažiuosi šautuvą įsimetęs.
Maršrutas – po visą biosferos rezervatą
Mūsų maršrutas buvo toks: dar tamsoje išvažiavę iš Vilniaus, Žuvinte atsidūrėme gražiai šviečiant ir maloniai šildant saulei. Prie Žuvinto ežero spėjome pamatyti po nakties neišskridusias gerves, kaip sakė A.Pranaitis, paprastai jos taip ilgai nelaukia, tad proga pasitaikė unikali.
Pirmasis mūsų aplankytas taškas buvo Amalvos pelkė – kaip šypsojosi A.Pranaitis, čia toks „suvalkietiškas“ pažintinis takas įrengtas. O suvalkietiškas todėl, kad trumpas, kiek toliau beeitum, pamatytum tą patį, tai kam dar išlaidauti tiesiant ilgesnį.
Toliau – Buktos miškas. Tiesa, paukščiai čia nenustebino, patys gidai stebėjosi, kad miške taip ramu ir beveik nesigirdi jų balsų, tačiau užtat pats miškas nuostabus. Vienintelis toks mišrus skroblynas Lietuvoje, nes skroblai labiau pietinės Europos medžiai.
„Skroblynai Lietuvoje niekada nebūna šimtaprocentiniai, dažniausiai auga su liepomis, kartais su eglėmis“, – sakė A.Pranaitis.
Einant per skroblyną jis parodo ir mažą augaliuką – tai nauja Lietuvai gegužraibinių šeimos skiautalūpių genties rūšis, kuri dar neturi lietuviško pavadinimo ir yra šimtus kilometrų nutolusi nuo artimiausių radviečių. Ją tik šį rugpjūtį Žuvinto biosferos rezervato Želsvos botaniniame zoologiniame draustinyje aptiko gamtos fotografė Aušra Žilinskienė.
Žaltyčio ežeras mums paruošė staigmeną: čia pastabi vienos visiškai nepatyrusios paukščių stebėtojos akis pamatė kitokią nei visos antį – raudonu snapu. Paaiškėjo, kad tai šalminė antis, kuri gana retai sutinkama. Štai toks buvo pirmasis mūsų grupės atradimas. O krūmuose šalia ežero garsiai skambėjo pečialindos balsas.
Simno tvenkiniai itin dosnūs paukščių gausa nebuvo, tačiau čia ilsėjosi pilkasis garnys – irgi gana retas tarp daugybės Lietuvoje pastaraisiais metais itin paplitusių baltųjų garnių. Šis pilkas gražuolis parodė nelabai norįs dėmesio, nes mums priartėjus per tikrai saugų kelių šimtų metrų atstumą spruko tolėliau. Bet netrukus grįžo, matyt, stebėjimo vietos patogumas nusvėrė nepageidaujamos draugijos buvimą netoliese.
Deja, bet nei vieno tvenkinio vanduo nebuvo išleistas, todėl ir smulkių paukščių čia pamatėme nedaug. Bet krūmuose išgirdome pečialindą ir, savo gėdai, jos balso nepažinome.
Pakeliui į Žuvinto rezervato direkciją ir lankytojų centrą dar užsukome prie Dusios ežero. Dzūkų mariomis vadinamo ežero pakrantę puošia Prelomciškės piliakalnis.
Nupasakoti įspūdžius – sunku. Tai reikėtų patirti pačiam. Kol ruduo dar lepina gerais orais, tą padaryti nėra labai sunku.
Paukščiais besidominčių daugėja
A.Skirpstas sako, kad pastaraisiais metais Lietuvoje labai išaugo paukščiais besidominčių, juos stebėti traukiančių žmonių bendruomenė. Todėl ir poreikis panašiems turams didelis, šį rudenį jam ir kolegoms iš „Ornitostogų“ laisvų savaitgalių nėra, o ir darbo dienomis arba veža kitus, arba skuba patys į skirtingas Lietuvos vietas stebėti migruojančių paukščių.
„Idėja buvo ornitologo Mariaus Karlono, jis šios įmonės direktorius. Viskas prasidėjo nuo to, kad Lietuvoje to nebuvo, niekas neorganizavo tokių išvykų. O atsivėrus Vakarų Europai, žmonės pradėjo važinėti po užsienį ir pamatė, kad ten labai populiarus užsiėmimas yra paukščių stebėjimas. Kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo daugiau paukščių stebėtojų atsiranda, žmonės gali skirti daugiau laiko tokiems užsiėmimams kaip paukščių stebėjimas.
Tarkim, Anglijoje apie milijoną yra paukščių stebėtojų, oficialiai registruotų, aktyvių, priklausančių Karališkajai ornitologų draugijai. Lietuvoje to nebuvo, o paukščių stebėtojų daugėjo, gausėjo ir Marius pamanė, kad reikia žmonėms tuos paukščius tiesiog parodyti“, – apie tokių išvykų organizavimo ištakas pasakojo Albertas.
Tarkim, Anglijoje apie milijoną yra paukščių stebėtojų, oficialiai registruotų, aktyvių, priklausančių Karališkajai ornitologų draugijai. Lietuvoje to nebuvo, o paukščių stebėtojų daugėjo.
Jo teigimu, anksčiau žmonės tiesiog susirašinėjo tarpusavyje, kad kažkas kažkur kažką pamatė, parašydavo, paragindavo nuvažiuoti ten. „Tarkim, kaip šiandien, pamatę šalminę antį paragintume atvažiuoti pasižiūrėti. Iš pradžių susirašinėjimai vyko forumuose, paskui buvo sukurta grupė feisbuke, Lietuvos ornitologų draugija vadinosi, ir tada pamatėme, kiek realiai yra tų paukščių stebėtojų, kaip žmonės domisi tais paukščiais.
Anksčiau visi tokie besidomintys paukščiais vieni kitus pažinojo, vardais vadino, buvo toks siauras ratas. Bet tada pamatėme, kad tų žmonių tikrai daugybė, jiems patinka, įdomu, klausia, rašo privačias žinutes klausinėdami, ar galėtų nuvažiuoti kartu, pamatyti ir pan. Iš to išsirutuliojo mintis, kodėl nepradėti organizuoti tokias masines ekskursijas, supažindinti žmones su paukščiais.
Taip viskas išsirutuliojo prieš dvejus metus“, – sakė A.Skripstas, pats prie šios komandos prisijungęs kiek vėliau – su savo veikla, kaip sako, nes nors paukščius stebi nuo vaikystės, pastaraisiais metais pardavinėjo optiką ir taip irgi turėjo ryšį su ornitologais, kuriems prireikia tai žiūronų, tai monoklių.
Populiaru ne tik rudenį
Į tokius turus žmonės važiuoja visais metų laikais. Tiesa, pikas vis dėlto yra – tai pavasaris, gegužė, kai daugiausia paukščių, jie aktyviausi, tada tokios išvykos vykdomos kasdien ir tęsiasi nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, atvažiuoja ir užsieniečių, kurių paprastai noras būna užfiksuoti labai konkrečias paukščių rūšis.
„Užsieniečiams reikia konkrečioms rūšies, jiems daugiau niekas neįdomu. Kažkokie kultūros objektai ir panašiai jų nedomina, iš anksto pasako, kokių rūšių paukščių būtina ieškoti. Važiuojame, ieškome. Pamatę pasižymi ir ta rūšis jau jų nebedomina, tada ieško kitos rūšies. Jų tikslas nėra pamatyti kuo daugiau rūšių. Yra, žinoma, ir kitokių stebėtojų. Lietuvių dauguma nepažįsta paukščių. Geriau net važinėti su tais, kurie nepažįsta paukščių, nes jiems didesnis įspūdis. Pas mus dauguma ir yra tokių, kurie mažai pažįsta“, – prisipažino Albertas.
Visoje Lietuvoje šie ornitologai turi apie 20 taškų, kur grupės vežamos stebėti paukščių: tvenkiniai, Nemuno delta, Kuršių nerija, ten nuolat važiuojama pavasarį ir vasarą, per turą, 5-6 val., galima pamatyti ir 100 paukščių rūšių. Taip pat Žuvintas, vietos aplink Vilnių – Paluknio pievos, Rūdninkų giria, Papio ornitologinis draustinis. Kauno hidroelektrinės teritorija irgi priskiriama geroms vietoms stebėti paukščius, ypač žiemą, ten ir privažiuoti patogu.
„Išskirtinė yra Biržų giria, būna pavasarinis turas uralinių pelėdų stebėti, nes šioje vienintelėje vietoje Lietuvoje jos gyvena kol kas, kol dar neiškirto to miško. Yra be uralinių ir naminės pelėdos, žvirblinės. Toks naktinis turas – paklausyti pelėdų važiuojama iš vakaro, jos tamsoje virš galvų skraido ir ūbauja“, – pasakojo A.Skirpstas.
Grupės, su kuriomis keliauja, nėra didelės. Kaip sako Albertas, maksimalus skaičius yra apie 15, nes paukščius reikia stebėti kuo mažesniame žmonių būryje – tuomet ir paukščiams gerai, ir žmonėms patogu.
-
Nemuno deltoje galima pamatyti retą paukštį, kuris gyvena tik 4 pasaulio valstybėse
-
Vandens paukščių šėrimosi ir žiedavimo Žuvinto ežere istorijos
-
WWF: pasaulio stuburinių populiacijos per 50 metų sumažėjo dviem trečdaliais
-
Žuvinto biosferos rezervato direktorius A.Pranaitis: mūsų garbės reikalas žinoti, kad čia neatvažiuosi šautuvą įsimetęs
