Didvyrių S.Dariaus ir S.Girėno atminimas brangus ir lenkams: vasaros kelionė žymių lakūnų pėdsakais

Susipažinti su mūsų tautos didvyrių – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno – atminimu susijusiomis vietomis Lietuvoje ir Lenkijoje Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo nariai nutarėme likus gerokai laiko iki skrydžio per Atlantą minėjimo 80 – ųjų metinių. Dar balandžio pabaigoje mūsų keliai nuvingiavo į didvyrių gimtines ir į jų žūtį menančias vietas kaimyninėje šalyje. Maloniausia buvo patirti, kad garsių lietuvių lakūnų atminimas brangus ne tik mums, jų tėvynainiams, tačiau įprasmintas ir Lenkijoje.
Ekspozicija pasakoja apie lakūnų žygdarbį
Ekspozicija pasakoja apie lakūnų žygdarbį / Sandros Andriūnaitės nuotr.

Kažkada sunaikinta sodyba vėl atstatyta

Klaipėdos rajono Judrėnų seniūnijos Dariaus kaime (šitokiu vardu dabar vadinamas anksčiau buvęs Rubiškės vienkiemis) mus maloniai pasitiko muziejininkas Mečislovas Raštikis. Jo, Lietuvos aviacijos muziejaus darbuotojo, pagrindinis darbas dabar – propaguoti legendinio lakūno Stepono Dariaus atminimą.

Name – muziejuje įrengta ekspozicija, tiek pasakojanti apie garsųjį „Lituanikos“ skrydį, tiek ir atskleidžianti Lietuvos aviacijos istoriją apskritai. Mečislovas Raštikis čia ir gyvena: atokioje vietoje esančių trobesių nepaliksi be priežiūros, o kasdien važinėti į čia iš kitur būtų paprasčiausiai neracionalu...

Sandros Andriūnaitės nuotr./Stepono Dariaus tėviakė
Sandros Andriūnaitės nuotr./Stepono Dariaus tėviškė

Stepono Dariaus namas ir taip jau yra prisikėlęs iš nebūties: jį 1946 metų spalio 15 dieną buvo sudeginę stribai su saugumiečiais. Likę ūkiniai pastatai patys sugriuvo: juk sodyboje negyveno niekas, stovėjo tik medinis kryžius su 1928 metų data. Ištrinti paskutiniuosius garsiojo aviatoriaus tėviškės pėdsakus 1968 metais buvo pasiruošę melioratoriai, tačiau, laimei, jų planams visus kelius užkirto vietos kraštotyrininkai, į pagalbą pasikvietę aviatorius. Jungtinėmis šių sričių specialistų jėgomis pradėta tvarkyti buvusios sodybvietės teritorija. 1969-aisiais čia iškilo simbolinis pilkapis, prie jo atsirado akmuo su užrašu „Dariui ir Girėnui“, o išstatytos akmeninės nuorodos skelbė, jog čia yra legendinio lakūno gimtinė... Gal šie, o gal ir kiti Atlanto nugalėtojų atminimo įamžinimo iniciatorių žygiai padarė savo: daugiau kelti rankos prieš gimtąjį Stepono Dariaus kaimą nesiimta.

Dabar entuziastų laukė dar didesni uždaviniai: atstatyti Stepono Dariaus tėvų gyvenamąjį namą ir klėtį. Imta domėtis, kaip šie statiniai atrodė, pasitelktos išlikusios senovinės jų nuotraukos, konsultuotasi su pagyvenusiais apylinkės žmonėmis... O čia ir proga palanki pasitaikė: legendinio skrydžio pusšimčio metų jubiliejus... Žodžiu, buvę trobesiai, tarsi Feniksas iš pelenų, prisikėlė naujam gyvenimui, po savo sparnu priglausdami naujai įsteigtą ekspoziciją.

Pasakodamas šiuos faktus, Mečislovas Raštikis pasiūlė pasižiūrėti ir filmą apie Steponą Darių. Turėjome progos dar kartą pasitikrinti savo žinias apie legendinį lakūną. Turimos informacijos bagažą vėliau papildė nuodugnus susipažinimas su muziejuje eksponuojamais daiktais. Be gausių fotografijų, knygų, spaudos leidinių, čia galima išvysti S. Dariui ir jo šeimai priklausiusių daiktų: lakūno mamos staltiesę ir rankšluostį, jo paties naudotus baldus – rašomąjį stalą, kėdes, spintą... Įdomūs čia rodomi S.Dariui ir S. Girėnui sukurtų paminklų maketai, taip pat legendinį lakūnų žygdarbį įamžinę menininkų kūriniai: paveikslai, proginiai medaliai, pašto ženklai ir vokai, ženkliukai, atvirukai...

Sandros Andriūnaitės nuotr./Ekspozicija pasakoja apie lakūnų žygdarbį
Sandros Andriūnaitės nuotr./Ekspozicija pasakoja apie lakūnų žygdarbį

Muziejuje rado vietos dar viena ekspozicija: vietos apylinkių gyventojų kažkada naudotų namų apyvokos daiktų, įvairių meistrystės įrankių, senovinių baldų, drabužių ir avalynės... Jeigu vyresnio amžiaus lankytojai dar gali prisiminti panašių daiktų matę pas savo senelius, tai jaunimui jie – patys tikriausi istoriniai reliktai...

Apskritai Stepono Dariaus gimtinėje yra kuriamas memorialinis parkas. Be muziejinių sodybos pastatų, kryžiaus, šimtamečių ąžuolų, pilkapio, aukuro, čia esama ir žemėje įrengto simbolinio granitinio kompaso. Nuo jo centro tiksliu azimutu sodinami simboliniai medžiai, žymintys pagrindines su legendiniu lakūnu susijusių vietovių (Kauno, Klaipėdos, Niujorko, Soldino ir kt.) kryptis. Apžvalginis parko takas driekiasi tiesiai per simbolinį kompasą, sukurtą, remiantis autentišku „Lituanikoje“ naudotu kompasu...

Prie muziejaus nuolat organizuojamos jaunimo stovyklos, veikia vaikų skraidymo mokykla. Šią vasarą, be abejonės, čia netrūksta nei renginių, nei svečių. Dalis jų įsikuria netoli muziejaus esančiame kempinge.

Atvykus čia, pravartu pasidomėti ir pačiu Judrėnų miesteliu, įsikūrusiu Veiviržėnų – Kvėdarnos bei Švėkšnos – Rietavo kryžkelėje, prie Judrės upelio. Kažkada čia būta Judrėnų dvaro. Vietos apylinkės garsios tokiomis archeologinėmis įžymybėmis, kaip Norgėlų pilkapynas (vad. Švedkapiai) ir Norgėlų piliakalnis (vad. Vytauto kalnas), Norgėlų kaime esantis koplytstulpių ansamblis, Judrėnų akmuo su dubeniu, esantis Judrėnų bažnyčioje... Beje, pastaroji yra tikrai sena, dar 1780 metais pastatyta, ir nors patyrusi nemažai pertvarkymų, vis tiek išlikusi medinė, su kupolu, penkiais altoriais... Jos viduje nemažai vertingų paveikslų ir skulptūrų, šventoriuje – originalių koplytstulpių...

Pradžioje buvo tik paminklinis akmuo...

Stasio Girėno gimtinę žymi paminklinis akmuo, pastatytas 1969 metais. Iškilo šis legendinį lakūną menantis simbolis Vilniaus universiteto kraštotyrininkų dėka, ir tai buvo pirmasis priminimas sovietiniais laikais Vytogalos apylinkėse apie skrydį per Atlantą.

Sandros Andriūnaitės nuotr./Paminklinis akmuo
Sandros Andriūnaitės nuotr./Paminklinis akmuo

Šilalės rajono Upynos seniūnijos Vytogalos kaime veikiantį Stasio Girėno muziejų mums aprodė lakūno giminaitė, muziejininkė Lina Gudeliūnienė. Iš jos sužinojome, jog Atlanto platybes įveikusio oreivio gimtasis namas buvo atstatytas 1988-aisiais, minint legendinio skrydžio 55-ąsias metines. Deja, pastatas iškilo kitur, nes senosios trobos vietoje Stasio Girėno brolis Petras dar prieškariu buvo pasistatęs klėtelę.

Sandros Andriūnaitės nuotr./Stasio Girėno vaikystę menantis pastatas
Sandros Andriūnaitės nuotr./Stasio Girėno vaikystę menantis pastatas

„Viską teko kurti iš naujo, – pasakojo ponia Lina. – Rėmėmės išlikusiomis nuotraukomis, vietinių gyventojų prisiminimais, pasitelkėme kai kuriuos autentiškus to laikmečio eksponatus, padovanotus kaimo gyventojų. Apie buvusį namą vertingos informacijos statytojams suteikė lakūno sesers dukra Marijona Jankauskienė, mat ji gyveno čia nuo 1929 iki 1931 metų. Troba kažkada buvo dviejų galų, dūminė. Duonkepė krosnis ir ugniakuras atrodė bemaž taip, kaip dabar išmūryti. Čia – tokia pat ližė, kokia naudojosi būsimo lakūno mama, ir staklės, į kurias panašiomis ji ausdavo. Ji buvo puiki audėja, pardavimui ausdavusi žemaitiškas skaras ir kitus gaminius ir išlaikiusi didelę šeimą. Joje augo šešiolika vaikų, tačiau išaugo tik keturi. Stasys buvo jauniausias...“.

Muziejaus lankytojams tikrai įdomu pasižiūrėti, kaip Stasio Girėno vaikystės laikais atrodė žemaitiškos trobos apstatymas, kokiais buities reikmenimis naudotasi. Klėtelė dabar taip pat paversta muziejumi.

Sandros Andriūnaitės nuotr./Gal panaai vygė kažkada liūliavo ir mažąjį Stasiuką
Sandros Andriūnaitės nuotr./Gal panaši vygė kažkada liūliavo ir mažąjį Stasiuką

Stasiui Girėnui skirtoje ekspozicijoje esama daugybės medžiagos, pasakojančios apie jo šeimą, laiką, praleistą JAV, ruošimąsi skrydžiui per Atlantą ir nelemtąją žūtį Soldine.

Sandros Andriūnaitės nuotr./Senovinė krosnis
Sandros Andriūnaitės nuotr./Senovinė krosnis

Įdomu tai, kad šiame muziejuje galima pasisemti vertingos informacijos ir apie patį Vytogalos kaimą, iškiliausius jo žmones. Vienas iš tokių – garsus prieškario laikų keliautojas, pedagogas ir žurnalistas Matas Šalčius, įsteigęs Vytogaloje pradinę mokyklą, čia dirbęs ir redagavęs žurnalą „Mokykla“ (dabar šiam žmogui atminti stovi paminklinis akmuo). Įrengiant ekspoziciją, ypač daug prisidėjo vietos mokytojas Kazimieras Šetkus ir muziejininkas Klemensas Lovčikas, aviatoriai Jonas Balčiūnas, Jonas Čepulis, Vladas Drupas. Čia rasime nemažai straipsnių iš tarpukario Lietuvos spaudos,  taip pat knygų, albumų, atvirukų, pašto ženklų, biustų, paveikslų, skirtų garsiajam vytogališkiui aviatoriui ir jo bendražygiui Steponui Dariui.

Lankydamiesi čia, išvysite greta Stasio Girėno paminklinio akmens stovintį įspūdingą Lietuvos nepriklausomybės dešimties metų sukakčiai paminėti skirtą dviejų kryžmių kryžių, taip pat pasigrožėsite ąžuoliniu stulpu su dviem saulutėmis – Lietuvos aviacijos veteranų dovana. Pernai, minint Vytogalos 450-mečio jubiliejų, čia iškilo dar vienas paminklas – už tėvynės laisvę vietos apylinkėse žuvusiems partizanams.

Tolesnis maršrutas – į kaimyninę šalį  

Dabar ši vietovė jau vadinama kitu vardu ir priklauso Lenkijai, tačiau tuomet, kai joje žuvo legendiniai lakūnai, ji buvo Vokietijos teritorijos dalimi ir turėjo Soldino vardą. Savo žygį su kemperiu taip pat pavadinome „Soldinas‘13”. Vingiavo jis, tiesa, kiek neįprastu maršrutu: Vokietijos-Lenkijos pasienį pasiekėme, vykdami iš Riugeno salos, prieš tai dar spėję ir su ja susipažinti. Pirmiausia vykome į Myslibužo miestą, itin susijusį su S. Dariaus ir S. Girėno atminimu.

Myslibužas (lenk. Mysliborz, iki 1945 m. – Soldinas) – miestas Šiaurės Vakarų Lenkijoje, Vakarų Pamario vaivadijoje, turintis apie 12 tūkstančių gyventojų. Žinomas jau nuo XIII amžiaus, jis garsėja puikiomis gotikinėmis bažnyčiomis ir dominikonų vienuolynu, įspūdingomis koplyčiomis, išlikusia miesto gynybinės gotikinės sienos dalimi, vėlyvojo baroko stiliaus rotuše ir kitomis įžymybėmis.

Sandros Andriūnaitės nuotr./Koplyčia, kurioje kažkada buvo paaarvoti lakūnų palaikai
Sandros Andriūnaitės nuotr./Koplyčia, kurioje kažkada buvo pašarvoti lakūnų palaikai

Tačiau šįkart ne jas pirmiausia skubėjome  aplankyti. Netoli nuo šio miesto, miške, 1933 m. liepos 17-ąją, nukritus „Lituanikos“ lėktuvui, žuvo iš Niujorko į Kauną skridę legendiniai mūsų lakūnai. Rūpėjo apžiūrėti su jų atminimu susijusias vietas, o pirmiausia – pabuvoti Myslibužo gimnazijoje, pavadintoje S.Dariaus ir S.Girėno vardu.

Čia mūsų jau laukė būrys pedagogų ir moksleivių. Mokyklos direktorės ponios Elžbietos Urbaniak lydimi, pirmiausia užsukome į šioje mokymo įstaigoje veikiantį muziejų. Garbingiausią vietą jame užima S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbį įamžinanti ekspozicija.

Sandros Andriūnaitės nuotr./Myslibužo S. Dariaus ir S.Girėno gimnazijos direktorė Elžbieta Urbaniak
Sandros Andriūnaitės nuotr./Myslibužo S. Dariaus ir S.Girėno gimnazijos direktorė Elžbieta Urbaniak

„Kaip susiklostė, kad lenkiška mokykla pavadinta lietuvių lakūnų vardais?“ – tokį klausimą jos šeimininkams pateikėme vieną iš pirmųjų. Atsakymas maloniai nustebino: pasirodo, vardą savo mokyklai rinko patys moksleiviai referendumo būdu. Galėjo jie jos pavadinime įamžinti Nobelio premijos laureatės Marijos Sklodovskos – Kiuri, galėjo – rašytojos Elizos Ožeškienės (Orzeszkowos) vardą, tačiau pirmenybė buvo suteikta skrydžio per Atlantą didvyriams. „Jų žygdarbį čia nuo seno gaubia didi pagarba, apie juos žino ir senas, ir mažas, ir mes labai didžiuojamės teise vadintis šių iškilių didvyrių vardais“, – sakė šios mokyklos moksleiviai.

Dar jie papasakojo apie šiltą bendravimą su Kauno S. Dariaus ir S. Girėno vidurine mokykla, apie svečiavimąsi vienų pas kitus, dalinimąsi patirtimi. Gražią abiejų mokyklų draugystę iliustruoja ir muziejuje iškabintos iškalbingos fotografijos.

Sandros Andriūnaitės nuotr./Paminklas Dariui ir Girėnui Myslibuže
Sandros Andriūnaitės nuotr./Paminklas Dariui ir Girėnui Myslibuže

Beje, šioje Myslibužo gimnazijoje yra lankęsi daugelis žinomų Lietuvos žmonių, palikusių savo įrašus Garbės svečių knygoje. Mokykla – tarsi neoficialus Lietuvos konsulatas, kuriame apsilankius, dvasioje lieka be galo šviesus jausmas. Taip malonu žinoti, kad tavo tėvynainių vardas brangus ne tik tau, bet ir tavo kaimynams; kad jie lygiai taip pat iškilmingai mini jų skrydžio datas ir prižiūri su jų atminimu susijusius simbolius.

Iš mūsų kaimynų atminties dar nebuvo išblėsusios prieš penkerius metus į Myslibužą iš Lietuvos atvežto ir čia iškilmingai atidengto „Lituanicos“ paminklo garbei skirtos iškilmės. Tąsyk miesto gatvėmis žygiavo Lietuvos kariuomenės orkestras, grojęs didvyrių garbei patriotines melodijas ir maršus, o į šventę buvo susirinkę kone visi Myslibužo gyventojai...

Elžbieta Urbaniak ir jos bendraminčiai pasisakė svajojantys savo mieste turėti Lietuvos – Lenkijos kultūros centrą. Ir vietą jam jau parinkę – nedidelę gražią gotikinę koplytėlę, stovinčią netoli mokyklos esančiame S. Dariaus ir S. Girėno vardo skvere. 1933 metais joje buvo pašarvoti lakūnai, prieš atvežant juos į Lietuvą, ir laikytos mišios. Šiandien čia įsikūrusios meno dirbinių dirbtuvės...

Atsisveikinę su svetingais šeimininkais, balsu dalinomės veržte besiveržiančiais jausmais: santykiai tarp kainynų tokie ir turi būti – šilti ir draugiški, be išankstinių nuostatų ir negeranoriškų minčių, tarp propaguojamų kai kurių mūsų politikų, besivaikančių populiarumo tarp į save panašių asmenų...

Lietuviška teritorija Lenkijoje

Vykdami Atlantą perskridusių lakūnų žūties vieton, prisiminėme tuos garbius žmones, kurie daug padarė, kad ten išliktų 1936 metais architekto Vytauto Landsbergio – Žemkalnio pastatytas paminklas. Lėktuvo kritimo vietą ženklinantį sudvejintą šviesiai pilko granito kryžių pokario metais komunistinė valdžia vienu metu norėjo nugriauti, jau net buldozeris tam tikslui buvo pasiųstas. Prieš šį negirdėto vandalizmo aktą tąsyk su ginklu rankoje stojo lenkas girininkas Piotras Nevinskis.

Visą savo gyvenimą šio paminklo išsaugojimui, vietovės tvarkymui ir priežiūrai paskyrė ir ilgametis Ščecino vaivadijos Lietuvių bendruomenės pirmininkas Jonas Žalnierius su žmona Julija. Dabar į šią vietą nutiestas patogus kelias, ji rūpestingai tvarkoma ir prižiūrima, o kad nenuvystų pasodintos gėlės, net vandentiekio atšaka atvesta.

Sandros Andriūnaitės nuotr./Didvyrių žūties vietą žymintis paminklas
Sandros Andriūnaitės nuotr./Didvyrių žūties vietą žymintis paminklas

Atvykstančiųjų nusilenkti mūsų tautos didvyrių atminimui niekada netrūksta. Ir tai būna ne tik iš Lietuvos atkeliavę žmonės. Ir mes, čionai atvykę, išvydome ką tik uždegtą didelę žvakę. Nebuvo tai išeiginė diena, ir iki skrydžio 80-ojo jubiliejaus dar buvo likęs gerokas laiko tarpas, taigi nejučia brovėsi į galvą mintis apie kokius nors prieš mus atvykusius lietuvius piligrimus... Gaila, nesusitikome...

„Šią žvakę paliko lenkų turistai. Jie autobusu ką tik prieš jus buvo atvykę ir pas mane“, – išgirdome iš netoli nuo paminklo esančio S.Dariaus ir S. Girėno muziejaus prižiūrėtojos Zofijos Žurkovskos. – Apžiūrėjo ekspoziciją, pasikalbėjome...“.

Minėtasis muziejus – klėtelė šioje vietovėje buvo pastatyta 1989-aisiais, Lietuvos aviatorių iniciatyva. Tuometinio Vilniaus mero Rolando Pakso padedami, lietuviai lakūnai surentė iš rąstų namą, į kurį atgabeno visus įmanomus eksponatus, pasakojančius apie legendinį aviatorių žygdarbį. Kad juo nuoširdžiai domimasi, byloja įrašai čia esančioje svečių knygoje: juos yra palikę prezidentai, seimūnai, ministrai, menininkai, nevyriausybinių, visuomeninių organizacijų nariai... Šiltesniuoju metų laiku čia organizuojamos jaunimo stovyklos, o iš toliau atvykę lankytojai klėtelėje neretai ir apsistoja: antrajame jos aukšte galima puikiausiai pernakvoti...

Svečių knygoje atsisveikindami paliekame savo įrašą ir mes... Jame išreiškiame viltį, kad čionai vedantys keliai niekada neužžels užmaršties žole. Ir kad niekuomet nestigs norinčiųjų apsilankyti čia, Lenkijoje, esančioje mažytėje Lietuvos teritorijoje. Juk istoriniai dokumentai teigia, jog ši mums šventa vieta yra Lietuvai išnuomota 99-eriems metams ir bus mūsų iki 2032-ųjų...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis