Didžiojo Dzūkijos akmuo yra tarp 10 didžiausių Lietuvos riedulių. Jo uoliena – biotinis plagiogneisas su granatu. Akmuo yra netaisyklingos formos, vietomis padūlėjęs, sutrūkinėjęs, nes, anot vietinių gyventojų, į jį nekartą yra trenkęs žaibas. Apie jo atsiradimą šio kaimo senoliai porina, kad du milžinai nešė šį akmenį, vienas jų užsikabino už kalvos ir ši sunkybė jiems išslydusi iš rankų giliai žemėn įsmigo.
Dar viena legenda pasakoja, kad velnią vis erzino Nemunaičio bažnyčios varpų skambesys, nedavęs pelkėje rytais ramiai snausti ar po sočių valgių dantis rakinėti. Griebė jis vieną naktį didelį akmenį, kuriuo nulėkęs prie bažnyčios ją sugriauti norėjo. Tačiau neįvertino savo jėgų ir pakeliui, ties Vangelonimis, užklupo velnią rytinis gaidžio giedojimas. Trenkė jis tą akmenį ir akis išdegęs nulėkė į savo pelkę slėptis, niekaip netilpdamas savo kailyje iš pykčio. Sulaukė nakties ir išėjo gyventi į tolimesnes pelkes, kur nesigirdėjo bažnyčios varpų skambesio, o gražuolis akmuo taip ir liko Vangelonių kaime.
Nemunaityje yra kelio ženklas nurodantis važiavimo kryptį link riedulio.
Geologiniu paminklu akmuo paskelbtas 1964 m.
Lietuva nėra kalnų kraštas, kuriame nieko nestebintų milžiniški rieduliai, todėl laukuose, miškuose ar upėse esantys patys didžiausieji – saugomi gamtos paminklai.
Rasti riedulio tūrį galima dviem būdais: mastelinio modeliavimo būdu arba pritaikius Archimedo išvestą sferos tūrio apskaičiavimo formulę. Žinant riedulio tūrį, galima sužinoti, ir kokia yra jo masė. Tam reikalingas akmenį sudarančios medžiagos tūrio ir masės santykis, t.y. tankis. Lietuvos didžiausius riedulius sudaro gana tankios granito ir gneiso uolienos, kurių tankis yra 2,6–2,8 gramai kubiniam centimetrui. Palyginimui, smiltainio tankis – apie 2,2–2,5 g/cm3.
Teigiama, kad Didžiojo Dzūkijos akmens svoris – 176 tonos.
